Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Geografija

I. Balčaitė. Kinija Afrikoje: naujasis kolonializmas?

2009-02-06 (11) Rekomenduoja   (0) Perskaitymai (4047)
    Share

XIX a., kai imperialistinės Europos galybės dalijosi pasaulį, vienintelė visoje Pietryčių Azijoje Siamo karalystė (dabartinio Tailando pirmtakė) netapo Britanijos arba Prancūzijos kolonija. Tailando piliečiai ir šiandien tuo didžiuojasi. Tačiau toji nepriklausomybė buvo sąlygiška, nes daugiau nei 90 proc. visos oficialios Siamo užsienio prekybos kontroliavo britai. Jiems tiesiog buvo naudinga buferinė valstybė, atskirianti britų ir prancūzų kolonijines valdas Indokinijos pusiasalyje. Ir šiandieninių Azijos valstybių sienos didele dalimi tebėra kolonializmo palikimas.

Tas pats galioja ir Afrikai, kurios politinio žemėlapio kontūrai išryškėjo 1884 – 1885 m. vykusioje Berlyno konferencijoje – kolonizatorių įtakos sferos ir būsimų nepriklausomų valstybių ribos braižytos mažne liniuote. Sudanas, skirtingai nei Siamas, iki 1956 m. oficialiai buvo Britanijos kolonija. Tačiau dabartinė jo padėtis primena Siamo patirtį: didžiausiai Sudano užsienio prekybos partnerei Kinijai 2007 m. teko 82 proc. jo eksporto ir 28 proc. importo apimčių.

Kinija vis intensyviau prekiauja ir su kitomis Juodojo žemyno šalimis, pvz., ji „sugeria“ 22 proc. Kongo Demokratinės Respublikos ir 32 proc. Angolos eksporto (žr. The World Factbook). Augimo tempai neįtikėtini – nuo 2000 iki 2007 m. Kinijos ir Afrikos tarpusavio prekybos apimtys išaugo šešis kartus – iki 55 mlrd. JAV dolerių. Pasak Kinijos Liaudies Respublikos premjero Wen Jiabao, iki 2010-ųjų jos sieks 100 mlrd. dolerių.

Pastaruosius penkerius metus vykstantis nesustabdomas Kinijos skverbimasis į Afrikos rinkas kelia nerimą Vakaruose ir pačioje Afrikoje: 2006-aisiais tuometinis Pietų Afrikos prezidentas Thabo Mbeki perspėjo, jog Afrika rizikuoja tapti Kinijos kolonija. Priežastys panašios į XIX a. kolonializmo – pirmiausia gamtinių išteklių poreikis. Jų ligi šiol kasmet apie 10 proc. besiplečiančiai Kinijos ekonomikai reikia labai daug. O Afrikoje sutelkta 98 proc. viso pasaulio chromo, 90 proc. kobalto ir platinos, 50 proc. aukso, trečdalis urano atsargų... Be abejo, svarbiausias Kinijos šizofreniškam augimui reikalingas išteklius – nafta. Negalėdama prieiti prie Vakarų kontroliuojamų didžiausių pasaulio rezervų Saudo Arabijoje ir Irake, trečdalį jai reikalingos naftos ji importuoja iš Afrikos: Angolos, Sudano, Nigerijos ir kt. šalių.

Ne tik genocidu Darfūre kaltinamas Sudano prezidento Umar Hassan Ahmad al-Bashir režimas, bet ir visais būdais valdžioje besistengiantis išlikti nusenęs Zimbabvės diktatorius Robert Mugabe džiaugiasi glaudžiais ryšiais su KLR. „Mes atsisukome į Rytus, kur saulė teka, ir atsukome nugaras Vakarams, kur saulė leidžiasi“, – yra pareiškęs R. Mugabe. Tarptautinę bendruomenę žmogaus teisių pažeidimais piktinantiems ilgamečiams prezidentams Mugabe ir al-Bashir Kinija yra bene vienintelė likusi sąjungininkė, kurios investicijos, lengvatinės paskolos, ginklų tiekimas nepaisant tarptautinio embargo ir tiesiog „dovanos“ atsidėkojant už parankius sandėrius tampa gyvybiškai svarbūs jų išlikimui ir sudaro sąlygas kariauti su savo pačių piliečiais.

Kinai teigia, jog tai tik verslas. Jų nuostata nesikišti į partnerių vidaus reikalus patinka ir kitiems Afrikos lyderiams. Vakarų donorės (dažnai tos pačios buvusios kolonialistinės galybės) teikdamos paramą reikalauja laikytis žmogaus teisių, demokratijos, įstatymų viršenybės, skaidrumo, galiausiai aplinkosaugos ar darbo saugos standartų. Kinija Afrikoje neturi kolonialistinės praeities šleifo, o jos investicijų į infrastruktūros plėtrą, kuo vakariečiai nelinkę užsiimti, nesaisto jokios papildomos politinės sąlygos. Juk ir Kinijoje tų standartų nepaisoma: pvz., reikalauti skaidrumo kinai visiškai nesuinteresuoti, nes patys jų derybininkai ir verslininkai užsienyje nuolat moka kyšius, kad gautų norimus sandėrius. Tuo tarpu afrikiečiai džiaugiasi, kaip paprastai ir greitai su Kinija tvarkomi reikalai – Senegalo prezidentas Abdoulaye Wade „Financial Times“ teigė patyręs, jog dėl sutarties, kurią sudaryti ir pasirašyti su Pasaulio banku užtruktų penkerius metus, su Kinijos valdžia galima susiderėti per tris mėnesius.

Taigi Kinija siūlo plėtros alternatyvą Afrikai – modelį, pagrįstą ekonomikos augimu. Ir praktiškai padeda jį įgyvendinti – dėl dosnių Kinijos investicijų Afrikos šalių ekonomikos užtikrintai auga (po 5-10 proc. per metus). Plėtojamos ne tik gavybos pramonės šakos ir išsivežama nafta, mediena ar mineralinės iškasenos – Kinijai, kaip „pasaulio fabrikui“, reikalingos ir naujos vartojimo prekių rinkos, o Afrikos šalys šiuo požiūriu labai parankios dėl trūkstamų saugumo ir kokybės reikalavimų. Afrikos turgūs jau užversti pigiomis kiniškomis prekėmis, kas sunkina gyvenimą vietos verslininkams, negalintiems konkuruoti kainomis.

Viena iš priežasčių, kodėl Afrikos šalių ūkio plėtros nejunta eiliniai gyventojai, yra ta, kad Kinijos investuotojai nelinkę kurti darbo vietų afrikiečiams: nepasitikėdami vietinių darbo drausme ir įgūdžiais, daugeliui projektų vykdyti jie atsiveža savo darbuotojų. Siekiant laimėti stambius valstybinius užsakymus, kaštai mažinami ir drastiškais būdais: šimtai Afrikoje veikiančių Kinijos įmonių yra valstybinės, tad, vietos stebėtojų teigimu, dideliems infrastruktūros plėtros projektams (kelių tiesimui, oro uostų statybai ir pan.) nevengiama naudoti ir atsivežamų kalinių darbo, nors oficialiai Kinija tai neigia. Žinant tai, nėra keista, kad, pasak analitikės Akwe Amosu iš „Open Society Policy Center“ JAV, tyli Kinijos invazija Afrikoje sunaikino šimtus tūkstančių darbo vietų. Kai kuriose šalyse Kinijos verslininkai jau kelia visuomenės nepasitenkinimą (kaip prieš keletą dešimtmečių – verslūs indų imigrantai).

Per pastarąjį dešimtmetį nuolat gyventi į Afriką persikėlė apie 750 tūkst. kinų. Sprendžiant iš Kinijos įtaką Afrikoje stebinčio šveicarų žurnalisto Serge Michel pranešimų, tai dar ne pabaiga, nes Kinija kontinente ruošiasi įsitvirtinti ilgam. Jis cituoja anonimišku norėjusį likti kinų mokslininką, kurio manymu, Kinija turi Afrikon perkelti 300 mln. žmonių, kad susitvarkytų su gyventojų tankumo ir užterštumo problemomis. Bet kyla klausimas, ar tai nesibaigs dar didesnėmis problemomis Afrikai – Pasaulio laukinės gamtos fondas prognozuoja, kad tokiu tempu naikinant Kongo upės baseino miškus (6 iš 10 nukertami eksportui į Kiniją), po 50 metų jų gali nelikti.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(0)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(0)
Komentarai (11)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Indrė Balčaitė
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
63(0)
61(5)
35(0)
28(0)
26(2)
25(0)
24(0)
19(0)
19(0)
15(0)
Savaitės
94(1)
82(1)
80(3)
60(2)
Mėnesio
147(25)
107(13)
89(0)
85(8)