Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Įdomusis mokslas

Penki nesusipratimai, kurie vos nepražudė viso pasaulio

2012-09-24 (5) Rekomenduoja   (3) Perskaitymai (165)
    Share

Dabartiniams dvidešimtmečiams-trisdešimtmečiams, turbūt, sunku gerai suvokti, kaip arti baisios pasaulinės katastrofos mes buvome XX amžiuje, rašo mixstuff.ru.

1. Pigus kompiuterio integrinio grandyno lustas skelbia... atominį karą

1980 metų birželio 3 dieną antrą valandą nakties vienas Šiaurės Amerikos žemyno priešlėktuvinės gynybos jungtinės karinės vadovybės (NORAD) etatinis darbuotojas tikrino prietaisų rodmenis ir pamatė, kad prietaisas, anksčiau visą laiką rodydavęs „0 atakuojančių raketų“, dabar rodo „2 atakuojančios raketos“. To jau pakako, kad būtų sukelta panika, bet sekančią sekundę prietaisas pranešė apie „22 atakuojančias raketas“. Aliarmo signalai ėmė čirkšti visoje Amerikoje. Į orą vienas po kito ėmė kilti atominėmis bombomis ginkluoti bombonešiai. Prie tarpžemyninių balistinių raketų paleidimo įrenginių budėję kariškiai gavo įsakymą pasiruošti raketų paleidimui. Dešimt minučių pasaulis buvo ant atominio karo slenksčio.

Laimei, kol amerikiečiai dar nebuvo suspėję paspausti paleidimo mygtukų, kažkas atkreipė dėmesį, kad šimtai tariamų kovinių galvučių radarų ekranuose taip ir nepasirodė. Aliarmas buvo atšauktas, bombonešiai grįžo į savo aerodromus, ir visi lengviau atsikvėpė. Keisto atsitikimo priežasčiai nustatyti prireikė trijų dienų. Pasirodė, kad dėl visko buvo kaltas gamybos defektą turėjęs kompiuterio integrinio grandyno lustas, kurio kaina – 46 centai.

2. Avarija telefono stotyje vos nesukėlė atominio karo

Praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje JAV karinės oro pajėgos (KOP) pastatė išankstinio perspėjimo radiolokacinių stočių (radarų) tinklą – šios stotys turėjo, jeigu kas, kuo greičiau pranešti apie skrendančias sovietų raketas. Stotys specialiomis ryšio linijomis buvo sujungtos su KOP strateginės aviacijos vadovybės pagrindine vadaviete Nebraskoje, KOP bazėmis, raketinėmis bazėmis ir Šiaurės Amerikos žemyno priešlėktuvinės gynybos (PLG) jungtine vyriausiąja karine vadovybe Vajomingo valstijoje. Tad kada 1961 metų lapkričio 24 dieną staiga nutrūko ryšys su aviacijos vadovybe ir radiolokacinėmis stotimis, kilo tikra panika. Atrodė, kad šias stotis kažkas netikėtai nušlavė nuo Žemės paviršiaus. Su stotimis buvo bandoma susisiekti per rezervinę ryšio liniją, bet nesėkmingai. Mėginta skambinti įprastiniais miesto telefonais – girdėjosi tik ilgi pypsėjimai, ir jokio atsakymo.

Logiškai paaiškinti visa tai buvo galima tik taip – Sovietų Sąjunga subombardavo visas radiolokacines stotis, o kartu ir PLG karinę vadovybę, ir tai, greičiausiai, pirmoji mirtinų atakų serija, po kurių galima tikėtis tik pasaulio pabaigos. Strateginių bombonešių B-52 ekipažai visoje Amerikoje skubiai susėdo į savo lėktuvus. Per kitas 12 minučių JAV KOP laukė įsakymo pradėti naikinti žmoniją.

Būsimųjų kartų laimei, vienas iš B-52 lėktuvų tuo metu jau buvo pakilęs į orą ir kaip tik skrido virš vienos iš tokių radiolokacinių stočių. Užuot išvydęs rūkstančius dūmus iš griuvėsių krūvos lakūnas pamatė įprastinį taikų peizažą su sveikutėliais radarais savo įprastinėje vietoje. Jis tuojau pat pranešė ten, kur reikia, ir visi nurimo.

O įvyko štai kas. Dėl kažkokios absurdiškos techninės priežasties absoliučiai visas telefono linijas, jungiančias karinę aviacijos vadovybę su minėtomis bazėmis ir stotimis, tarp jų ir rezervinėmis bei civilinėmis, aptarnavo viena ir ta pati retransliacijos stotis, esanti Kolorade. Tą naktį joje įvyko avarija, ir visos įmanomos ryšio linijos tarp tų, kurių rankose buvo branduolinis ginklas, ir tų, kas galėjo įsakyti jo nepanaudoti, buvo nutrūkusios.

3. Šiaurės Amerikos žemyno priešlėktuvinės gynybos jungtinė karinė vadovybė (NORAD) informuoja Ameriką apie pasaulio pabaigą

Sistema, perspėjanti apie nepaprastąsias situacijas, paprastai naudojama tam, kad perspėtų savo šalies piliečius apie artėjančias negandas ir pavojus – uraganą, tornadą ir panašias bėdas. JAV tokia sistema buvo sukurta šaltojo karo metais tam atvejui, jeigu Sovietų Sąjunga paleistų į Ameriką savo raketas su kovinėmis branduolinėmis galvutėmis. Kiekvieną šeštadienį ji buvo tikrinama, pasiunčiant teletaipu nieko nereiškiančius pranešimus į visas Amerikos radijo stotis – tiesiog tam, kad būtų įsitikinta, jog ryšys yra ir viskas veikia. Tai buvo įprasta praktika, ir niekas nekreipė ypatingo dėmesio į tuos pranešimus, kol...

1971 metų vasario 20 dieną 9 val. 33 min. paprastas civilinis radioteletaipo ryšio radistas Veilandas Jeberhardas per išsiblaškymą paleido į avarinio perspėjimo sistemą ne tą pranešimą, kurį reikėjo. Vietoje žodžių „Tai tik patikrinimas“ NORAD išsiuntė visiems Amerikos miestams ir kaimams kraują stingdančią žinią, kad po keleto minučių į tautą kreipsis pats prezidentas. Šaltojo karo laikų vidutinio statistinio amerikiečio supratimu buvo tik viena priežastis, dėl kurios prezidentas galėjo įsiterpti į milijonų mėgstamą pramoginę laidą, kad padarytų skubų pranešimą. Tai galėjo reikšti tik viena: atominės bombos iš Rusijos jau skrenda.

Radijo diktoriai visoje šalyje kartojo pranešimą apie mistinę ypatingąją padėtį, žmonės puolė skambinti giminėms ir artimiesiems, greitakalbe bėrė visokius žodžius, kurių gali nebespėti pasakyti, artinantis pasaulio pabaigai, ir vieni kitų prašė atleidimo už visokius prasižengimus. NORAD darbuotojai beveik akimirksniu suprato, kas įvyko, bet, nežiūrint į visas despertiškas jų pastangas atšaukti aliarmą, ilgą laiką negalėjo rasti reikalingo kodo atšaukiančiajam pranešimui patvirtinti. Tad apie 45 minutes nacija ruošėsi neišvengiamai žūčiai. Galų gale, kodas, vis dėlto, buvo surastas, pranešimas apie įvykusią klaidą išsiųstas, ir visi lengviau atsikvėpė.

Šioje istorijoje buvo ir dar vienas rimtas pavojus. Dalykas tas, kad SSRS ir JAV akylai stebėjo viena kitą, bandydamos įžvelgi kokių nors galimos atominės atakos požymių. Jeigu, tarkime, amerikiečiai būtų pradėję nei iš šio, nei iš to kaišioti savo piliečius į slėptuves, Rusijoje tai galėjo būti įvertinta kaip negerų užmačių požymis, ir buvo galima tikėtis deramo atsako. Tad jeigu panika būtų dar kiek užsitęsusi, viskas galėjo baigtis labai liūdnai.

4. Virtualusis karas priimamas už siaubingą realybę

Ši istorija prasidėjo 1979 metų lapkričio 9 dieną 9 valandą ryto. Vienas neaukštas KOP karininkas sėdo prie kompiuterio ir įsikėlė mokomąją programą, kurioje buvo imituojamas tūkstančio sovietų raketų su kovinėmis baranduolinėmis galvutėmis paleidimas. Suprantama, į Amerikos pusę. Karininkas nežinojo, kad tas kompiuteris sujungtas su PLG karinės vadovybės aparatinės centriniu bloku.

Kada jis paleido savo programą, kompiuteriai nuo NORAD iki Pentagono ėmė raportuoti, kad visos sovietų atominės bombos jau pakeliui į Ameriką. „Jie buvo absoliučiai tikri, kad raketos tuojau bus čia“, - prisiminė senatorius Čarlzas Persi (Charles Persey).

Į kiekvieną Amerikos raketų paleidimo šachtą buvo išsiųsti pranešimai apie ataką ir įsakyta ruoštis raketų paleidimui. Kariniai lėktuvai ėmė kilti į orą, pasirengę numušti sovietų bombonešius. Prezidento lėktuvas – vadavietė ore - buvo pasirengęs pakilti, ir nekilo tik todėl, kad niekas negalėjo rasti Džimio Karterio (Jimmy Carter). Laimei, prieš duodamas komandą ir surengdamas Armagedoną, NORAD vadas nusprendė dar kartą patikrinti informaciją, ar sovietai tikrai atakuoja. Jis paskambino į radiolokacines stotis ir pasidomėjo, kas ten pas juos vyksta. Jam buvo atraportuota, kad nieko įtartino nesimato, viskas ramu. Didelė laimė, kad tą dieną bent telefonai dirbo be sutrikimų.

5. Rusija mokslinį eksperimentą palaiko Trečiojo pasaulinio karo pradžia

1995 metų sausio 25 dieną Norvegijos mokslininkai paleido visiškai nepavojingą raketą šiaurės pašvaistei tirti. Ir nors tuo metu jau buvo praėję keli metai, kai baigėsi šaltasis karas, kada rusų radaras užfiksavo objektą, panašų į amerikiečių balistinę raketą, prasidėjo panika. Pagal tokiam atvejui sukurtą scenarijų tuometinis prezidentas Borisas Jelcinas turėjo 10 minučių, kad nuspręstų dėl atsakomojo smūgio Jungtinėms Valstijoms. Kaip žinoma, Rusijos prezidentas visuomet turi su savimi „branduolinį lagaminėlį“ su slaptu kodu, ir bet kuriuo metu gali surengti pasaulio pabaigą. Tai buvo pirmasis atvejis, kai šis lagaminėlis buvo atidarytas.

Laimei, B. Jelcinas niekaip negalėjo patikėti grėsmės realumu ir neskubėjo dėti piršto ant raudonojo mygtuko. O po keleto minučių atėjo pranešimas, kad raketa nukrito į vandenyną, niekam nepadariusi jokios žalos. Vėliau paaiškėjo, kad norvegų mokslininkai prieš tris savaites perspėjo 30 šalių apie planuojamą raketos paleidimą, tarp jų ir Rusijos Federaciją. Bet į šią informaciją niekas neatkreipė dėmesio.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(4)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(3)
Komentarai (5)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
30(6)
28(1)
23(0)
22(0)
20(3)
16(3)
14(0)
13(3)
13(0)
Savaitės
119(0)
115(0)
104(32)
Mėnesio
136(21)
94(0)
91(0)