Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Įdomusis mokslas

Gabrielius E. Klimenka. Neišsipildžiusios technologinės pranašystės

2014-09-01 (4) Rekomenduoja   (36) Perskaitymai (3604)
    Share

Techninis tobulėjimas nestovi vietoje. Vis atrandama kas nors nauja, ir nauji atradimai dažnai pakeičia net ir, atrodytų, nekintamas sritis, tokias kaip socialinis bendravimas ar kasdienė buitis.

Juk niekas net neįtarė, jog atsiradus Internetui atsiras ir nauji socialiniai santykiai. Šiandien toks reiškinys kaip, pavyzdžiui, Facebook‘o draugai, jau nieko nestebina. Ir tai tik vienas iš daugelio istorijos eigoje pasitvirtinusių pavyzdžių.

Mes dabar naudojamės įvairiais buitiniais prietaisais, pradedant telefonais bei kompiuteriais ir baigiant skalbimo mašinomis bei lagaminais su ratukais. Tiesa, žmogus – išties keistas padaras, nes iš pradžių nuskraidino žmogų į Mėnulį, o tik daug vėliau išrado lagaminą su ratukais. Pirmasis išsilaipinimas Mėnulyje, kaip visi žinome, įvyko 1969 metais, o štai lagaminas su ratukais buvo išrastas tik 1987 metais. Na, bet kalbėsime ne apie tai. Mus domina klausimas, kaip įvairūs įtakingi ir žymūs mokslo pasaulio žmonės reagavo į naujus išradimus, kaip jie tai vertino ir kas iš viso to gavosi.

Dar XIX a. pabaigoje vienas iš JAV patentų biuro direktorių teigė, jog viskas, ką įmanoma išrasti, jau išrasta. Tačiau štai peržengėme į XX a., vėliau į XXI a., ir atsirado naujos technologijos, naujos galimybės. Tačiau gausu ir tų idėjų, kurių realizacijos taip ir neišvydo dienos šviesos. Tad norisi prisiminti kai kurias technologinio vystymosi neišsipildžiusias pranašystes, išsakytas įvairių to meto savo srities specialistų.

Telefonas, elektra, transportas

Dabartinis žmogus neįsivaizduoja savo gyvenimo be telefono. Iš esmės, turint telefoną, dabar galima net neiti iš namų – ir vis tiek galėsi ir apsipirkti, ir su draugais pabendrauti, ir naujienas sužinoti, telefonas atveria begalę galimybių. Dabar net ir prasčiausias telefonas yra daug galingesnis už tuos kompiuterius, kurie buvo įmontuoti į Mėnulį pasiekusį „Apolo 11“. Netikėtina, bet tai tiesa. Ir nors mobiliojo telefono projektas buvo pateiktas dar 1947 metais, tačiau jis buvo atmestas kaip nenaudingas.

Grįžkime į pačią telefonų eros atsiradimo pradžią. 1876 metais Aleksandras Grahamas Bellas sukonstravo pirmąjį aparatą (beje, vienas iš to aparato pagaminimo tikslų buvo numanoma galimybė susisiekti su mirusiųjų pasauliu). Tačiau praėjus porai metų, t. y. 1878 m. „Western Union“ vadovybė išsakė savo nuomonę apie šį išradimą: „Šis „telefonas“ turi per daug trūkumų, kad mes jį galėtume svarstyti kaip komunikacijos priemonę, mums šis prietaisas yra visiškai bevertis“. Dabar matome, jog kompanijos vadovybė akivaizdžiai klydo. Klydo, beje, ir seras Viljamas Prisas, buvęs Britanijos pašto tarnybos inžinierius. Jis po kelių dešimtmečių, kai JAV jau buvo paplitę telefonai taip pat išsakė savo nuomonę apie Bello išradimą: „Amerikiečiams telefonas reikalingas, o mums jo nereikia. Mums pakaks berniukų-pasiuntinukų“.

Elektros galimybės taip pat buvo vertinamos gana skeptiškai. Štai žymusis išradėjas Tomas Edisonas teigė, jog „Šie žaidimai su kintama elektros srove tik tuščias laiko gaišimas. Niekas niekada ja nesinaudos“, jam pritarė ir Oksfordo universiteto profesorius Erazmas Vilsonas, kuris dar 1878 metais teigė, jog „Kai pasibaigs Paryžiaus paroda, su ja išnyks ir apšvietimas elektra ir daugiau niekas apie tai nebeišgirs“. Kaip matome, ir šios pranašystės neišsipildė. Negana to, mes dabar esame taip priklausomi nuo elektros energijos, jog jai dingus, pasaulis panirtų į visišką chaosą.

Daktaras Dionisas Larderis, išgirdęs apie greitojo geležinkelio projektą XIX a., kaip medikas išsakė savo abejones, teigdamas, jog „kelionės geležinkeliu dideliais greičiais neįmanomos, nes dėl oro trūkumo visi keleiviai numirs nuo asfiksijos [uždus]“. Jis tiesiog manė, kad esant dideliam greičiui oras nespės patekti į vagono vidų. Na, o dabar kelių ereliai autostradoje Kaunas – Klaipėda kartais pralekia ir 200 km/h greičiu. Ir nieko, kvėpuoja lyg ir normaliai. Primenu skaitytojams, jog devynioliktojo amžiaus pabaigoje jau ir 50 km/h greitis buvo laikomas tiesiog neįmanomai didelis. Tad nenuostabu, kad tokie asmenys kaip Mičigano taupomojo banko prezidentas, kuris nenorėjo duoti paskolos Henriui Fordui, teigė, jog „Arklys visada liks, o automobilis tėra tiesiog laikinas mados reikalas“.

Kinas, televizija, muzika ir dulkių siurbliai, naudojantys… branduolinę energiją

Nors seniausiu išlikusiu kino filmu laikomas dviejų sekundžių trukmės filmukas – „Roundhay Sodo scena“, nufilmuotas išradėjo Louis Le Prince jau 1888 metais, tačiau dar ir Čarlio Čaplino laikais abejota kino sėkme. Štai kad ir pats Čarlis Čaplinas, to meto kino žvaigždė, turėjo nekokią nuomonę apie kiną: „Kinas tai ne daugiau nei mados reikalas. Jis iš esmės tėra juostoje užfiksuota pjesė. Kūnas ir kraujas, štai ką iš tiesų žiūrovas nori matyti scenoje“. Taigi, net pats Čarlis Čaplinas manė, jog jo, kaip kino aktoriaus, karjera tėra laikinas dalykas.

Netrukus atsirado ir garsinti filmai. Tada Čarlio Čaplino karjerai išties atėjo galas. Dar po kiek laiko atsirado ir televizija, kurią taip pat daug kas vertino gana skeptiškai. Štai 1948 metais žymi to meto radijo laidų kūrėja Merė Somervil teigė, jog „Televizija ilgai netemps. Tai bus visiška nesėkmė“. Tokiai jos nuomonei pritarė ir amerikietis prodiuseris, scenaristas bei režisierius, Derilas Zanukas, teigdamas, jog: „Televizija, po savo pasirodymo, nesugebės išsilaikyti daugiau kaip šešis mėnesius. Žmonėms greitai atsibos kiekvieną vakarą spoksoti į medinę dėžę“. Kaip žinia, didelė dalis mūsų laikmečio žmonių su tuo nesutiktų, nes kaip rodo statistika, lietuviai prie televizoriaus praleidžia vidutiniškai po 3 val. 36 min. per dieną.

Šiais laikais turbūt nė vienas jaunuolis neįsivaizduoja savo gyvenimo be muzikos ar radijo klausomų per ausinuką ar jau mūsų aptartą telefono aparatą, kuris neturėjo tapti populiarus. Tačiau 1921 metais Devido Sarnof kompanionai, kviečiami investuoti į radiją, teigė, jog „Belaidė muzikinė dėžutė neturės komercinio pasisekimo, kas gi norės mokėti už pranešimą, siunčiamą į niekur?“. Muzikos mėgėjų žiniai, reikia pridurti, jog atsiradus namudinių muzikos perrašinėjimų galimybėms (jaunimas gal nebežino šio dalyko, bet mūsų tėvų karta kopijuodavo muziką sujungę du magnetofonus, taip perrašydami ją iš vienos audio kasetės į kitą), 1980 metais BPI kompanijos šūkiu tapo: „Namudinis įrašas į kasetes žudo muziką“. Bet, kaip žinia, šiuo metodu sėkmingai buvo naudojamasi bent pora dešimtmečių, kol kasečių nepakeitė CD diskai, o jų – MP3 ir kitokio tipo muzikiniai failai.

Žinoma, būta ir optimistinių buitinės technikos panaudojimo pranašysčių, kurios, deja, neišsipildė. Štai dar 1955 metais, dulkių siurblius gaminančios įmonės „Lewyt Corporation“ prezidentas Aleksas Ljujitas nuoširdžiai manė, jog „Dulkių siurbliai, naudojantys branduolinę energiją, taps kasdieniu reiškiniu jau po 10 metų“.

Kad jau prakalbome apie branduolinę energiją, tai pats metas pereiti ir prie jos panaudojimo galimybių karyboje.

Karyba: pranašystės apie tai, jog ateityje kariausime kuokomis

Kaip žinia, kol kas vieninteliai, kurie patyrė branduolinio karo siaubus, buvo Hirošimos ir Nagasakio miestų gyventojai. Tikėkimės, kad niekam daugiau nebeteks to patirti. Tačiau iki panaudojant branduolinę energiją, tokios galimybės taip pat buvo vertinamos skeptiškai. Štai Ernstas Rezerfordas, likus 12 metų iki pirmojo branduolinės bombos sprogimo, teigė, jog „Energija, kuri gaunama skylant atomų branduoliams, tiek nežymi, jog bet kuris kas tikisi išgauti branduolinę energiją, pasiduoda tuščioms svajonėms“. Šioms mintims pritarė ir Albertas Einšteinas, teigdamas, jog „Nėra nei menkiausios užuominos, jog kada nors pavyks išgauti branduolinę energiją“.

Kiek anksčiau už pasvarstymus apie branduolinę energiją, skeptiškai vertintas ir povandeninio laivo panaudojimas. Tuo metu tai vis dar buvo fantastika, aprašinėjama tokių autorių kaip Žulis Vernas žymiajame jo kūrinyje apie povandeninį laivą Nautilus ir jo kapitoną Nemo „20  000 mylių po vandeniu“. Žiulio Verno kolega, rašytojas fantastas Herbertas Velsas, dar 1901 metais povandeninio laivo panaudojimo galimybes vertino šitaip: „Turiu pripažinti, jog mano vaizduotė negali nupiešti bent kokio povandeninio laivo, kuris gebėtų ką nors daugiau, nei jame esančio ekipažo uždusinimas ir betikslis makalavimasis vandenyne“. Keista, kai rašytojo vaizduotė geba sukurti nematomą žmogų, keliones laike ir marsiečių įsiveržimą, tačiau niekaip nesugeba sukuti bent menkos galimybės pakeliauti po vandeniu.

Dar anksčiau, laivo varomo ne vėju galimybes neigiamai įvertino ir imperatorius Napoleonas Bonapartas: „Sere, kaip jums pavyks priversti laivą judėti prieš vėją ir srovę, po deniu degančia ugnimi? Aš neturiu laiko klausytis tokių kliedesių“.

Tanko atsiradimas taip pat buvo sutiktas skeptiškai. Štai feldmaršalo Heigo adjutantas, 1916 metais, stebėdamas parodomuosius pirmųjų tankų manevrus, mestelėjo tokį komentarą: „Pati mintis apie tai, jog kavaleriją gali pakeisti metalinės vežėčios, absurdiška. Vien tokia mintis turėtų būti vertinama kaip išdavystė“

Kompiuteriai: stebėtina, kad jie tokie galingi

Dabar, kai mūsų visuomenė neįsivaizduoja savo gyvenimo be kompiuterių, gal kiek absurdiškai nuskambės šios Bilo Geitso mintys: „Mes niekada nesukursime 32 bitų operacinės sistemos“, bei „Ateityje bus tokie galingi kompiuteriai, jog kiekvienas namuose turės tokį kurio atmintis sieks net 500 MB“. Kelia šiurpą, ar ne?

Akivaizdu, šios pranašystės neišsipildė. Nežinia kam reikia padėkoti, kad neišsipildė ir „Digital Equipment Corporation“ įkūrėjo Keno Olsono pranašystė apie tai, jog „nėra priežasčių, dėl kurių žmonės užsimanytų turėti personalinį kompiuterį namuose“. Jis turbūt net neįtarė, jog atsiras net ir toks dalykas kaip, kompiuteriniai žaidimai, Internetas, filmų ir muzikos skaitmeninimas ir, galų gale, net psichologinė priklausomybė nuo kompiuterio.

Dabar, kai kompiuteriais gydytojai geba žvalgytis po žmogaus kūno vidų, turėtų netikėtinai skambėti ir dar 1883 metais paties lordo Kelvino išsakyta mintis: „Bus įrodyta, jog Rentgeno spinduliai yra fikcija“

Būsiu kosmonautas aš tikrai

Pabaigai grįšime prie to, nuo ko pradėjome – skrydžių į kosmosą. Štai „The Boeing Company“ inžinierius po pirmojo dešimtviečio keleivinio lėktuvo „Boeing 247“ skrydžio buvo įsitikinęs, jog „Niekada nepavyks sukurti didesnių gabaritų lėktuvo“. Turbūt jis buvo prisiklausęs ankstesniais laikais išsakytų dviejų pranašysčių apie sunkesnius už orą skraidymo aparatus. Štai žymus fizikas ir mechanikas lordas Kelvinas buvo įsitikinęs, jog „Sunkesnių už orą aparatų sukūrimas neįmanomas“. Jam pritarė ir amerikietis astronomas bei matematikas Saimonas Niukomas, išsakydamas mintį, jog „Sunkesnių už orą aparatų skrydis yra beprasmis dalykas ir neturi praktinės vertės, o gal net ir išvis neįmanomas“.

Pabaigai – šiek tiek apie kosmines pranašystes. „The New York Times“ 1936 metais teigė, jog „Raketa niekada negalės išskristi už Žemės atmosferos ribų“. Hm, įdomu, ar kai Jurijus Gagarinas išskrido į kosmosą, „The New York Times“ vis dar laikėsi savo nuomonės? O štai prasidėjus kosminei erai, 1961 metais, JAV federalinės ryšių komisijos narys T. Kreivenas labai skeptiškai vertino palydovų panaudojimo galimybes, teigdamas, jog „Tikimybė to, jog kosminis palydovas bus panaudotas telefono, televizijos ir radijo ryšio kokybės pagerinimui JAV teritorijoje, praktiškai lygi nuliui“. Kaip žinome, realybėje taip pat įvyko kitaip.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(38)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(36)
Komentarai (4)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
80(6)
60(4)
20(0)
18(2)
16(0)
16(6)
16(0)
16(0)
15(0)
Savaitės
139(3)
134(13)
123(11)
85(1)
84(7)
Mėnesio
139(3)
139(0)
132(10)
132(2)
126(2)