Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Įdomusis mokslas

Kas būtų, jei Žemė neturėtų Mėnulio?

2015-12-02 (1) Rekomenduoja   (41) Perskaitymai (1659)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Artimiausias Žemės kaimynas kosmose, Mėnulis, daro didžiulę įtaką ne tik mūsų planetai, bet ir jos gyventojams. Jei Mėnulio nebūtų, evoliucija būtų pakrypusi kita linkme. Tad kas būtų, jei Žemė neturėtų Mėnulio?

Mėnulis atsirado prieš maždaug 4,5 mlrd. metų, pačioje Saulės sistemos formavimosi pradžioje, kuomet Marso dydžio planetoidas rėžėsi į tuomet dar visai jauną Žemę. Nuo tada jis tapo ištikimu planetos kompanionu, lydinčiu Žemę kelyje aplink Saulę.

Jei planeta neturėtų šio palydovo, ko gero, tai nebūtų užkirtę kelio gyvybės išsivystymui, tačiau situacija Žemėje šiandien atrodytų kardinaliai kitaip. Kaip?

Jokių užtemimų.

Mėnulio dydis ir atstumas nuo Žemės yra toks, kad jo skersmuo danguje yra praktiškai toks pat, kaip gerokai toliau esančios mūsiškės žvaigždės – Saulės. Dėl to sutapus šių trijų kūnų padėčiai erdvėje, Žemės gyventojai gali stebėti saulės arba mėnulio užtemimus.

Jie šiandien sudomina milijonus gyventojų visame pasaulyje, o senovėje žmonės šiems reiškiniams skyrė ypatingą reikšmę. Jais ypač mėgo naudotis žyniai, pranašai ir jų užkalbėti valdovai.

Jei Mėnulio nebūtų, Žemės gyventojai galėtų stebėti tik gerokai tolimesnių kaimynų, Merkurijaus ir Veneros, tranzitus per saulės diską.

Menki potvyniai.

Mėnulis turi milžinišką įtaką Žemėje vykstantiems potvyniams ir atoslūgiams. Jei palydovo neturėtume, juos lemtų tik Saulė. Taip, jos skersmuo yra apie 400 kartų didesnis nei Mėnulio, tačiau ji yra maždaug 400 kartų toliau ir vos 27 milijonus kartų sunkesnė už Mėnulį.

Kodėl „vos“? Tam, kad Saulė darytų tokią pat įtaką Žemėje vykstantiems potvyniams kaip Mėnulis, jos masė turėtų būti apie 64 mln. kartų didesnė nei mūsiškio palydovo. Dabar saulės lemiami potvyniai yra 60 proc. silpnesni nei tie, kuriuos sukelia mėnulis. Be to, jei neturėtume Mėnulio, būtų kur kas paprasčiau sudaryti potvynių modelius.

Tamsios naktys.

Ko gero, esate pastebėję, kaip įspūdingai atrodo žvaigždės ir Paukščių Takas tamsiame danguje, kuomet netrukdo miestų pašvaistės ir žibintų šviesos, o mėnulis pasislėpęs už horizonto? Tuomet turėjote pastebėti ir tai, kad aplink tamsu, nors į akį durk.

Nors mūsiškis palydovas tik atspindi saulės šviesą, o mėnulio pilnatis yra 400 tūkst. kartų tamsesnė už saulės šviesą giedrą dieną, jis yra šviesiausias objektas naktiniame danguje. Antra pagal ryškumą nakties danguje yra Venera – ši planeta mums spindi 14 tūkst. kartų blausiau už mėnulio pilnatį.

Prie viso to prisitaikė ir žmonių rega. Tačiau jei Mėnulio neturėtume, ko gero, tamsoje matytume geriau.

Trumpos dienos.

Jei nebūtų atsiradęs Mėnulis, para Žemėje truktų vos apie 6–8 dabartines valandas, o metai turėtų 1,1–1,4 tūkst. dienų.

Taip yra todėl, kad natūralusis Žemės palydovas stabdo planetos sukimąsi aplink savo ašį. Šis procesas vyksta labai lėtai, o palydovo įtaka skaičiuojama mikrosekundėmis per metus. Tokie menki skirtumai turi milžinišką įtaką ilguoju laikotarpiu, per milijonus ir trilijonus metų.

Po maždaug 4 mln. metų planetos sukimasis bus taip sulėtėjęs, kad mums nebereikės keliamųjų metų. O jei Saulė egzistuotų amžinai, tolimoje (labai, labai tolimoje) ateityje Žemė į savąjį palydovą būtų visada atsisukusi ta pačia puse. Taigi para truktų nebe 24 valandas, o 47 valandas. Tačiau taip nenutiks – Saulė gerokai anksčiau išdegins savo kurą ir virs supernova.

Atsižvelgiant į Mėnulio įtaką Žemės sukimuisi apskaičiuota, kad prieš daugiau nei 4 mlrd. metų planeta aplink savo ašį turėjo suktis maždaug tris-keturis kartus greičiau. Taigi para tuomet truko ne dabartines 24 valandas, o 6–8 valandas ir metai turėjo daugiau nei tūkstantį dienų. Jei Mėnulis nebūtų susiformavęs ir „prikibęs“ šalia Žemės, dėl spartesnio sukimosi mūsų planeta būtų labiau „suplota“.

Be to, kuo greičiau sukasi planeta, tuo smarkesni vėjai joje pučia. Vienas iš tokių pavyzdžių – Jupiteris, kuris aplink savo ašį apsisuka kas 10 valandų. Šioje planetoje vėjai daugiausia pučia viena kryptimi (rytai-vakarai), o jų greitis siekia 130 m/s.

Trumpesnės dienos ir smarkesni vėjai turėtų įtakos ir gyvybei, pavyzdžiui, augmenijai – jie būtų nepalankūs aukštiems medžiams, kurių nestabilizuotų tvirtas kamienas arba gilios šaknys. Pavyzdžiui, toks klimatas netiktų palmėms, kurių silpnas šaknis nesunkiai išrautų vėjas.

Kitokie metų laikai.

Ko gero, žinote, kad Žemė skrieja pasvirusi maždaug 23,5 laipsnio kampu į savo orbitą aplink Saulę. Tačiau ar kada susimąstėte, kas išlaiko šį pasvirimą? Besisukantys objektai linkę linguoti, tas pat galioja ir planetoms. Puikus to pavyzdys – Marsas: jo pasvirimo kampas kinta nuo 15 iki 35 laipsnių.

Žemės pasvirimą stabilizuoti padeda stambus jo palydovas – Mėnulis. Dėl to mūsų planetos posvyrio kampas net per šimtus milijonų metų kinta tik tarp 23–26 laipsnių. Jei neturėtume Mėnulio, tikėtina, planeta gerokai labiau vartytųsi orbitoje. Pavyzdžiui, kartais ji suktųsi stačiu kampu į orbitą, kaip Merkurijus, ir metų laikų skirtumai būtų praktiškai nejuntami. Arba, kaip Uranas, pasvirtų ant šono ir aplink žvaigždę skrietų it ridenama statinė – tai lemtų milžiniškus metų laikų skirtumus: saulė svilintų tai vieną, tai kitą ašigalį.

Taigi kai kitąkart žiūrėsite į Mėnulį, prisiminkite, koks svarbus jis mūsų planetai ir visai joje esančiai gyvybei.


 

Verta skaityti! Verta skaityti!
(43)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(41)
Visi šio ciklo įrašai:
2015-12-02 ->
Kas būtų, jei Žemė neturėtų Mėnulio?
2015-11-26 ->
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
29(0)
17(0)
15(1)
15(0)
12(0)
12(0)
12(0)
11(0)
Savaitės
105(0)
84(1)
Mėnesio
149(2)
148(15)
146(3)
143(12)
138(22)