Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Įdomusis mokslas

Ką darysime, kai gamta tars savo žodį? Mus gelbės NASA „Paskutiniojo teismo dienos biuras“

2016-02-09 (0) Rekomenduoja   (12) Perskaitymai (2655)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Kol žiniasklaida aptarinėja visus įmanomus naujų karų, galinčių sukelti dabartinės civilizacijos žlugimą, variantus, mokslo bendruomenės požiūriu pati gamta gali už mus nuspręsti, kam lemta trauktis nuo scenos. Tokia jėga, galinčia netgi dabar gyvenančių kartų̃ akyse pakeisti mūsų planetos išvaizdą, veikiausiai taps įvairiausios prigimties potvyniai.

Šios stichinės nelaimės jau dabar žmonijai kelia didžiulę grėsmę. Potvynių formos įvairios – tai gali būti globalus potvynis, susijęs su vandenynų vandens lygio kilimu; staigūs potvyniai, kylantys dėl gausių kritulių per trumpą laiką; ilgalaikis patvinimas dėl gruntinių vandenų lygio kilimo. Galiausiai, visi šie faktoriai gali pasireikšti sinchroniškai.

NASA specialistai sausį anonsavo gresiančių potvynių naujus žemėlapius. Specialistai vis rimčiau vertina šią problemą, suvokdami dabartinės civilizacijos pažeidžiamumą ir tarpusavio priklausomybę.

Smūgis turtams

Dar 2015 metų rugpjūtį NASA publikavo Pasaulinio okeano lygio kilimo, susijusio su globalia klimato kaita, prognozes, kurios šiai organizacijai gan svarbios ir „asmeniškai“ – didelė dalis jos kosmoso uostų infrastruktūros dalis išdėstyta numanomo užtvindymo zonoje, virš jūros lygio iškilusi vos keletą metrų.

Tuo pačiu amerikiečių ekspertai pažymi, kad jūros lygio kilimas – smūgis, visų pirma, labiausiai išsivysčiusioms ir aukšto gyvenimo lygio šalims, nes pasiturintys planetos gyventojai mieliau apsigyvena būtent jūrų ir vandenynų pakrantėse. Europoje smūgis klius tankiai apgyvendintos Olandijos, Danijos, Italijos, Pabaltijo šalių pajūrio teritorijos. Neaplenks stichija ir Rusijos – užtvindymo zonoje atsidurs Sankt Peterburgas, Azovo jūros pakrantė ir nemaža Vakarų Sibiro lygumos dalis. Didelę žalą, neabejotinai patirs ir tankiausiai apgyvendinti Kinijos regionai.

O būtent, remiantis amerikiečių tyrimais, publikuotais antroje 2014 metų pusėje, jeigu jūros lygio kilimo situacija nepasikeis, tai iki 2050 metų vien JAV vanduo sunaikins turto už 66 – 106 milijardus dolerių, o iki 2100 metų – nuo 238 milijardų iki 507 milijardų, skaičiuojant dabartinėmis kainomis. Tuo pačiu pažymima, kad turėdami pinigų, žmonės ir toliau siekia persikelti gyventi prie jūros, visiškai nepaisydami gresiančių pavojų.

Jeigu jau pamirštamas uraganas Katrina, tai nekeista, kad niekas neprisimins ir 1900 metų rugsėjo 8 dienos uragano Teksase, kai audros bangos, siekusios keturis su puse metro aukštį, nuplovė visą Galvestono miestą ir pražudė ne mažiau, nei aštuonis tūkstančius žmonių („Katrina“ nusinešė ~1800 žmonių gyvybių). Analogiškos katastrofos tikimybė labiau nei reali, ir ne tik Meksikos įlankos pakrantėje.

Nematomi ryšiai

Problema ta, kad pakrančių rajonuose dažnai būna itin maža įkalnė – vos kelių procentų. Pavyzdžiui, paplūdimio zonoje ji gali būti vos 1 – 3%, tai yra, judant horizontaliai, per 100 metrų žemė pakyla virš jūros lygio 1 – 3 metrus. Upių deltose nuolydis matuojamas promilėmis – per 1 kilometrą upės vaga pakyla vos kelis centimetrus. Tad, bazinio jūros lygio pakilimas netgi per kelias dešimtis centimetrų kardinaliai pakeis hidrologinę pakrančių regionų situaciją, paleisdamas sudėtingą jūrų, upių ir gruntinių vandenų tarpusavio sąveikos mechanizmą.

Tokios nelaimės pavyzdžiu gali būti potvyniai Bankoke, susiję su Menam Čao Praja upės išsiliejimais. Ši lygumų upė savo vandenis plukdo į seklų Siamo užutekį. Smarkiai sustiprėjus pietų vėjams, jūros lygis pakyla, o upės tėkmė sulėtėja, ir nešmenys nusėda jos žiotyse kaip povandeninė skersinė užtvara.

Tada atitekantiems vandenims tiesiog nebėra kur dėtis ir Čao Praja upės lygis kyla. 2011 metais pakilimas įprastą lygį viršijo 2,7 m, dėl ko buvo apsemta nemenka paties Bankoko dalis ir tūkstančiai kvadratinių kilometrų upės deltos. Remiantis skaičiavimais, netgi nežymiai pakilus vandens lygiui, tokia užtvara formuosis vis dažniau, ir vis arčiau Bankoko.

Panašūs išsiliejimai ir netgi paviršinių vandens telkinių vandens lygio kilimas stiprina eroziją, o taip pat gruntinių vandenų lygio kilimą, dėl ko silpnėja grunto tvirtumas. Dėl to žmonių statiniai tiesiog grius. Tai viena problema iš paskos tempia visą grandinę kitų.

Laiko faktorius

Iš pirmo žvilgsnio, visa tai tolimų laikų reikalai – išvardinti procesai vyksta lėtai, ir dar bus laiko ką nors sugalvoti. Visgi žmonijos istorijoje netrūksta pavyzdžių, kai klimatas kito itin sparčiai ir vyko išties dideli potvyniai.

Plačiai žinoma vadinamojo Viduržemio jūros potvynio versija. Šią teoriją 1996 metais suformulavo Kolumbijos universiteto specialistai. Pagal ją, prieš ~7500–8000 metų įvyko sūrių Viduržemio jūros vandenų prasiveržimas į Juodąją jūrą (taip atsirado Bosforo sąsiauris), kurios lygis buvo daug žemesnis (tai buvo ežeras), užtvindžiusių ~150 000 km² ir suformavusių Azovo jūrą, kurios teritorijoje iki tol buvo didžiulės pelkės.

Ši teorija buvo kritikuojama, mat esama duomenų, jog vyko ir atvirkščias procesas – gėlų vandenų tekėjimas iš Juodosios jūros baseino į Viduržemio jūrą. Viduržemio jūros potvyniu specialistai neabejojo – tiksliai žinome, kad maždaug prie 19 000 metų Viduržemio jūros lygis buvo bent 40 metrų žemesnis už dabartinį. Vienas iš ryškiausių įrodymų – vadinamoji Cosquer ola, įėjimą į kurią 1991 metais aptiko akvalangininkas Henri Cosqueras pietinėje Prancūzijos pakrantėje, 37 metrų gylyje. Ola išpuošta gyvūnų piešiniais, kuriuos sukūrė pirmykščiai žmonės, į olą patekdavę sausuma.

Pagal naujas hipotezes, tirpstant ledynams, susidarė didžiulis vandens telkinys, dengęs Rusijos lygumą, Vakarų Kazachstano ir Vidurio Azijos teritoriją, kuriame kyšojo retos aukštumos. Tačiau maždaug prieš 12 tūkstančių metų, pagal šias prielaidas, įvyko grandiozinis vandens išsiliejimas į Viduržemio jūros baseiną. Didelės apgyventos teritorijos atsidūrė po vandeniu, kas galėjo tapti faktini Pasaulio tvano legendų pagrindu.

Svarbu pažymėti, kad geologai neatmeta sparčių (tai yra, vieno žmogaus amžiaus ribose) klimato osciliacijų nuo atšilimo prie atšalimo, susijusių su galimu gėlų tirpsmo vandenų prasiveržimu į šiaurę, Arkties link. Šis gėlavandenio Golfo srovės kamščio susidarymo pavojus aptariamas ir dabar, dėl aktyvaus Grenlandijos ledynų tirpimo.

Konstantinas Ranksas
Geologas, žurnalistas

Dar greičiau katastrofa gali įvykti dėl neeilinio įvykio – tarkime asteroido ar ko kometos kritimo į Antarktidos ledynus, arba, europiečiams būtų dar blogiau – į Grenlandiją. Tada procesas pradėtų vystytis kaip lavina – į jūrą patektų daugybė gėlo vandens, dėl ko pakiltų jūros lygis, beje, pakiltų labai sparčiai.

Ir tai tik viena iš galimų bėdų, galinčių užgriūti mūsų galvas apžvelgiamoje ateityje. Akivaizdu, būtent todėl NASA specialistai sukūrė specialų biurą, kurį žurnalistai kaip pakrikštijo „Paskutiniojo teismo dienos biuru“. Patys mokslininkai kalba apie „planetinės gynybos“ koncepciją ir, veikiausiai, ji bus susijusi ne tik su meteoritų keliama grėsme. Patirtis rodo, kad nors kas turieiti sargybą, juolab, kad didelių nemalonumų pranašų tik gausėja.

Константин Ранкс
slon.ru

Verta skaityti! Verta skaityti!
(18)
Neverta skaityti!
(6)
Reitingas
(12)
Visi šio ciklo įrašai:
2016-02-09 ->
Ką darysime, kai gamta tars savo žodį? Mus gelbės NASA „Paskutiniojo teismo dienos biuras“
12
2016-01-13 ->
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
43(0)
37(5)
31(5)
23(0)
18(2)
16(0)
12(2)
12(2)
Savaitės
87(1)
Mėnesio
150(2)
148(15)
146(3)
143(12)
139(22)