Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Įdomusis mokslas

Kokio velnio trenktis į Mėnulį ir Marsą, jei logiškiausia būtų kolonizuoti Titaną?

2016-11-29 (15) Rekomenduoja   (90) Perskaitymai (165)
    Share

Mintis apie žmonių koloniją Saturno palydove Titane gali atrodyti beprotiška. Temperatūra jame yra beveik -300°F (-184°C), ir lyja metano ir etano lietumi, nutekančiu į angliavandenilių jūras. Kaip bebūtų, Titanas gali būti vienintelė vieta Saulės sistemoje, kur būtų prasminga įkurti nuolatinę, save išlaikančią, žmonių gyvenvietę.

Tokią išvadą priėjome, tyrinėdami planetas kitu rakursu – ekologiniu. Apsisprendėme, kokios gyvenamosios vietos žmonėms reikia ir ieškojome tokių sąlygų dangaus kūnuose.

Mūsų sudarytas kolonizavimo scenarijus paremtas mokslu, technologija, politika ir kultūra, yra mintinis eksperimentas visiems, kas nori galvoti apie mūsų rūšies tolimą ateitį.

Tikimės, kad žmogaus prigimtis liks tokia pati. Ateities žmogiškųjų būtybių poreikiai ir motyvai bus tokie, kokius turime dabar. Iš praktinės pusės, jų namuose turi netrūkti energijos, būti tinkama temperatūra ir apsauga nuo kosmoso grėsmių, įskaitant kosminį spinduliavimą, kuri, kaip rodo nauji tyrimai, kelia neišvengiamą grėsmę tokioms biologinėms būtybėms, kaip mes.

Iki šiol daugelis tyrėjų kitu žmonių apgyvendinimo žingsniu laikė Mėnulį ar Marsą. Šios vietos tinkamos dėl dviejų priežasčių – jos gan arti ir iš pirmo žvilgsnio neatrodo visiškai nerealios. Šia antrąja charakteristika nepasižymi kiti vidinės Saulės sistemos kūnai – Merkurijus ir Venera.

Merkurijus pernelyg arti Saulės, jo temperatūrų ekstremumai ir kitos sąlygos vargiai išgyvenamos. Veneros atmosfera nuodinga, jos slėgis milžiniškas, o dėl šiltnamio efekto ji įkaitusi kaip žaizdras. Iš principo būtų įmanoma gyventi aukštai Veneros atmosferoje kybančiuose balionuose, bet nematome būdo, kaip tokia gyvenamoji vieta galėtų būti tvari.

Bet nors Mėnulis ir Marsas atrodo kaip gan priimtini kolonizavimo variantai, jie abu turi kai ką, kas sumanymą verčia pamiršti. Na, tiksliau, kai ko neturi – magnetosferos ir atmosferos. Galaktiniai kosminiai spinduliai (GKS), tolimų supernovų energingos dalelės, bombarduoja Mėnulio ir Marso paviršius, ir žmonės GKS smūgių ilgai neišlaikys.

Apie šios galingos radiacijos kancerogeninį poveikį žinoma jau seniai, nors kiekybinis jo įvertinimas nėra išsamus. Bet pastarųjų poros metų tyrimai galimų pažeidimų sąrašą papildė potencialiai rimtesne žalą: smegenų pažeidimu. GKS sudaro tokios dalelės, kaip, pavyzdžiui, beveik šviesos greičiu skriejantys geležies branduoliai, naikinantys smegenų audinį.

Panašus į esantį kosmose radiacijos lygis pažeidė bandomųjų pelių smegenis ir jų kognityvinius gebėjimus, rodo pernai Science Advances publikuotas Vipan K. Parihar ir kolegų tyrimas. Jis rodo, kad nesame pasirengę siųsti astronautų į Marsą, ar juolab juos ten apgyvendinti.

Žemėje nuo GKS mus saugo atmosferos vanduo. Bet norint per pusę sumažinti kosmose esančio GKS lygį, reikia dviejų metrų vandens. Praktiškai tai reiškia, kad norint apsisaugoti nuo šios radiacijos, gyvenvietė Mėnulyje ar Marse turėtų būti statoma po žeme.

Požeminę buveinę sunku pastatyti ir plėsti. Naujakuriams reikėtų iškasti gausybę grunto, kad atsirastų vietos maisto atsargoms, gamybos ir kasdienio gyvenimo reikmėms. Klausiame, kam mums toks vargas. Po žeme galime gyventi ir savo planetoje. Kurių galų trenktis daryti tai Marse?

Už Marso kiti potencialūs namai yra Jupiterio ir Saturno palydovai. Jų yra dešimtys, rinktis yra iš ko. Tačiau nugalėtojas akivaizdus. Titanas yra panašiausias į Žemę dangaus kūnas.

Titanas – vienintelis Saulės sistemos kūnas, neskaitant Žemės, kurio paviršiuje yra skysčio, – jo metano ir etano ežerai stulbinamai primena Žemės vandens telkinius. Titane lyja metanu, kartkartėmis užliejančiu pelkes. Kietų angliavandenilių kopos – kaip iš akies trauktos žemiškosios smėlio kopos.

Nuo radiacijos Titane saugo azoto atmosfera, 50% tankesnė už Žemės. Saturno magnetosfera irgi teikia apsaugą. Paviršiuje daugybė kietų ir skystų angliavandenilių – juos galima naudoti energijos gavimui. Nors Titano atmosferoje deguonies nėra, jį kvėpavimui ir angliavandenilių deginimui galima gauti iš paviršiuje esančio vandens ledo.

Titane šalta, maždaug -180°C (-291°F), bet dėl storos atmosferos, gyventojams nereikėtų skafandrų su juose esančiu slėgiu – pakaktų šiltos aprangos ir respiratorių. Būstai galėtų būti plastikiniai, gaminami iš neribotų išteklių, – šilto deguonies ir azoto pripūsti kupolai. Kadangi statymas būtų nesunkus, būtų galima įrengti didžiules vidines erdves.

Titaniečiai (kaip juos vadiname) neturėtų visą laiką lindėti viduje. Pramogų galimybės Titane – unikalios. Pavyzdžiui, galima būtų paskraidyti. Silpna gravitacija – panaši, kaip Mėnulyje – drauge su tankia atmosfera leistų gyventojams skrajoti su sparnais pritaisytais prie nugaros. Jei sparnai nukristų – nieko baisaus, nusileidimas būtų lengvas. Titane ribinis greitis sudaro vos dešimtadalį žemiškojo.

Kaip ten nusigausime? Kol kas tai neįmanoma. Deja, be greitesnio skrydžio technologijų, apribojančio astronautų buvimą kosmose ir kartu – gaunamą GKS dozę, negalime saugiai nusigauti ir į Marsą. Greitesnio skrydžio mums reikia tiek Marsui, tiek ir Titanui. Titanui – daug greitesnio, nes dabar kelionė truktų septynetą metų.

Iš Žemės nėra kaip greitai pasitraukti. Teks spręsti savo problemas čia. Bet jeigu mūsų rūšis toliau investuos į kosmoso tyrimus, žmonių gyvybes kosmose išsaugančias technologijas, žmonės galiausiai gyvens Titane.

Charles Wohlforth, Amanda R. Hendrix
Knygos Beyond Earth: Our Path to a New Home in the Planets autoriai
blogs.scientificamerican.com

Išreikštos mintys yra autoriaus(-ių) ir nebūtinai sutampa su Scientific American

Verta skaityti! Verta skaityti!
(94)
Neverta skaityti!
(4)
Reitingas
(90)
Komentarai (15)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
30(6)
28(1)
23(0)
22(0)
20(3)
16(3)
14(0)
13(3)
13(0)
Savaitės
119(0)
115(0)
104(32)
Mėnesio
136(21)
94(0)
91(0)