Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Įdomusis mokslas

Miestelyje, kuriame įstatymai draudžia mirti, žmonės vis dar dreba dėl siaubingos ligos sugrįžimo

2018-02-13 (0) Rekomenduoja   (46) Perskaitymai (3848)
    Share

Longjyrbienas - miestelis Norvegijai priklausančios Špicbergeno salos centre. Tai - viena toliausiai į šiaurę nutolusių Žemės gyvenviečių. Nedidelis angliakasių miestelis už poliarinio rato nėra kažkuo labai ypatingas, tačiau labai dažnai minimas dėl savo keisto 1950 metais priimto įstatymo - Longjyrbiene yra draudžiama mirti. Priežastis, kodėl buvo priimta ši nuostata, yra tokia rimta, kad žmonės noriai šio įstatymo laikosi.

Longjyrbieno žmonės turi mirti kur nors kitur. Pajutę, kad artėja jų gyvenimo pabaiga, jie turi keliauti į žemyninę Norvegijos dalį ir mirti ten. Taip žmonės ir daro, nors dažniausiai viskas įvyksta šiek tiek kitaip. Longjyrbiene nelabai yra ką veikti vyresniems žmonėms, todėl išėjimas į pensiją dažnai reiškia ir išsikėlimą į žemyninę Norvegiją. Vieta, kur vidutinė vasario temperatūra yra apie -17 laipsnių Celsijaus, nėra labai tinkama vyresniems žmonėms.

Šioje gyvenvietėje draudžiama mirti todėl, kad buvo pastebėta, kad čia kūnai niekada nesuyra. Tiesą sakant, tai nelabai ir stebina, nes sausas iš šaltas klimatas yra laikomas natūralių mumijų kūrėju. Negana to, palaidoti kūnai ne tik nesuyra, bet ir sugrįžta į žemės paviršių. Tai - ne tik šiurpus vaizdas, bet ir šioks toks nepatogumas. Būtų logiška manyti, kad mirti Longjyrbiene vis tiek turėtų būti leidžiama - juk laidoti mirusiuosius būtų galima ir kitur. Tačiau ši gyvenvietė yra maždaug pusiaukelėje tarp Norvegijos žemyninės dalies ir Šiaurės ašigalio - logistika yra tikras iššūkis, todėl lengviau tiesiog išsiųsti tuos, kurie gali greitai mirti.

Aišku, tai pavyksta ne visada. Žmonės Longjyrbiene vis tiek miršta, nepaisant atsargumo priemonių. Yra žinoma atvejų, kuomet žmones užpuolė ir sudraskė baltieji lokiai, o prieš kelerius metus vieną namą ir jame buvusį žmogų nusinešė sniego lavina. Tačiau tokiais atvejais kūnai yra tiesiog išgabenami ten, kur gali būti palaidoti tikintis, kad jie visiškai suirs. Kita išeitis - kremavimas. Pelenai, gavus specialų leidimą, gali būti palaidoti Longjyrbieno teritorijoje.

Šis keistas įstatymas yra elementari atsargumo priemonė. 20 amžiaus pradžioje ispaniškasis gripas nusinešė apie 50-100 milijonų gyvybių visame pasaulyje. 1918 metais Longjyrbiene buvo palaidota 11 nuo šios ligos mirusių žmonių, o 1998 metais mokslininkai patyrinėjo jų nesuirusius kūnus ir surado vis dar aktyvų ispaniškojo gripo virusą.

Žmonės iki šiol bijo šios ligos, nors niekas tuometinio jos protrūkio net neatsimena. Šiemet sukanka jau 100 metų po ispaniškojo gripo protrūkio, tačiau baimė yra vis dar gyva, nes kūnai vis dar kyla į paviršių. Dabar mirusių žmonių kūnai saloje nėra laidojami todėl, kad norima apsaugoti ateities kartas nuo virusų, kuriuos galbūt mes nešiojame. Įmanoma, kad ateityje šiuolaikinis gripas būtų kur kas pavojingesnis, todėl apie laidojimą ten, kur kūnai nesuyra, negali būti nei kalbos.

Beje, ispaniškasis gripas taip pavadintas iš esmės todėl, kad Ispanijoje buvo plačiausiai nušviestas. Labai sparčiai išplitęs virusas puolė stiprius, darbingus žmones ir juos guldė vienas po kito. Vos per kelis mėnesius buvo užkrėsti net 500 milijonų žmonių. Absoliuti dauguma jų išgyveno ir visiškai pasveiko, tačiau buvo nemažai ir mirusiųjų. Padėtis buvo tokia sunki, kad Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Prancūzijos laikraščiams buvo draudžiama detaliai apibūdinti padėtį šiose šalyse. O štai apie Ispaniją jie galėjo rašyti laisvai, o tai sukūrė klaidingą įspūdį, kad būtent ta šalis ir buvo paveikta stipriausiai.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(46)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(46)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
36(0)
30(0)
26(0)
22(5)
21(0)
19(4)
18(4)
Savaitės
103(6)
64(1)
61(8)
Mėnesio
169(1)
128(21)
118(15)
117(1)
114(9)