Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Įdomusis mokslas

Geresni nei vidutiniai vairuotojai: psichologiją pakeitęs stulbinamas atradimas

2018-05-12 (20) Rekomenduoja   (19) Perskaitymai (2348)
    Share

Septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atlikta po avarijos ligoninėse atsidūrusių vairuotojų apklausa parodė, kad jie savo vairavimo gebėjimus vertino itin gerai – mes visi turime panašių aklųjų dėmių

1965 metais pora psichologų iš Vašingtono universiteto 50-čiai rūpestingai atrinktų vairuotojų iš Seattle'o pateikė klausimyną. Jame pateikiami klausimai buvo susiję su vairavimo įgūdžiais, bet Caroline Preston ir Stanley Harris nesistengė sužinoti respondentų vairavimo lygio – jie jau turėjo gan aiškų supratimą apie tai, – o norėjo išsiaiškinti, kaip savo vairavimo gebėjimus vertina patys vairuotojai.

Klausimynas nebuvo sudėtingas. Jame vairuotojų buvo prašoma įvertinti savo vairavimo gebėjimus nuo 0 iki 9, kur 0 „labai blogi“, o 9 – „ekspertas“. Preston ir Harris tikriausiai tikėjosi, kad vairuotojų savęs vertinimai bus arčiau nulio, nei 9. Jiems teko gerokai nustebti – rezultatai buvo tiksliai priešingi.

Atsižvelgiant į tai, kas buvo šie vairuotojai, toks rezultatas iš tiesų, švelniai tariant, labai keistas.

Septintajame dešimtmetyje automobilių avarijų aukų skaičius JAV buvo sparčiai auganti problema. 1960 metais žuvo 36 000 žmonių, 1962 metais – 39 000, o 1964 – 46 000. Avarijos keliuose buvo pagrindinė vaikų ir jaunuolių mirčių priežastis – ir tai atsiėjo labai nepigiai.

Buvo atliekama daugybė avarijų priežasčių tyrimų, daugiausiai susiję su automobilių dizainu ir eismo reguliavimu. Bet keletas tyrėjų susidomėjo vairuotojų psichologija ir elgesiu. Būtent tai paskatino Preston atkreipti dėmesį į problemą. Ji tikriausiai tikėjosi aptikti kokį nors psichologinį bruožą, kurį būtų galima panaudoti avarijų skaičiaus mažinimui, bet vietoje to ji netyčia pradėjo mūsų supratimo apie žmogaus protą revoliuciją, besitęsiančią jau daugiau nei pusšimtį metų.

Apklaustieji 50 vairuotojų nebuvo eiliniai. Jie visi buvo pasirinkti, nes neseniai buvo pakliuvę į avarijas. Ne tik „pakliuvę“ – jie avarijos metu sėdėjo už vairo.

Jų avarijos nebuvo tiesiog bakstelėjimai ar chromuotų detalių nubrozdinimai. Jos buvo pakankamai rimtos, kad tektų atsidurti ligoninėje. „Daugybiniai sužeidimai… buvo kriterijus“, pažymėjo psichologai. 28 atvejais vairuotojas nebepataisomai sudaužė savo automobilį, šeši į metalo laužą pasiuntė kažkieno kito automobilį, trys ką nors nužudė. Prieš užduodami kokius nors klausimus, Preston ir Harrisui dažnai teko laukti, kol vairuotojai atgaus sąmonę.

Tikėjimas savimi

Kai jiems būdavo leidžiama imtis darbo, psichologai apklausdavo subjektą, aiškindavosi jo vairavimo ir avarijos istoriją, atlikdavo asmenybės ir galvosenos testus, diskretiškai pasiteiraudavo apie gėrimo įpročius. Tada paklausdavo apie vairavimo gebėjimus.

Nieko ypatingo nebuvo užfiksuota, išskyrus vairuotojų pasitikėjimą savimi. Nors gulėjo ligoninėje dėl paties sukeltų sužeidimų, visi 50 apklaustųjų vertino savo vairavimo gebėjimus geriau nei vidutiniškai – „daug „arčiau ekspertų“, nei „prastų vairuotojų“ spektro“.

Ir ne tik tai – paklausti kaip jie vairavo susidūrimo metu, dauguma sakė, kad viskas buvo gerai. Keli pripažino „mažesnį nei įprasta vairavimo efektyvumą“ ir 21 – gėrę alkoholio prieš avariją, bet 34 sakė, kad jų vairavimas buvo „normalus“, „geras“, „100%“ ar net „itin geras“. Iš esmė jie neigė bet kokią atsakomybę dėl avarijos. Vos 15 pripažino tiesioginę savo kaltę, nors policijos įrašuose tvirtinama, kad tokie buvo 34.

Pasikapstę vairuotojų praeityje, Preston ir Harris aptiko, kad ji nebuvo nuobodi: šešiems vienu ar kitu metu buvo uždrausta vairuoti; 11 neišlaikė vairavimo egzamino; 29 turėjo nuobaudų už du ar daugiau eismo taisyklių pažeidimus; 11 buvo kaltinami neatsargiu, beatodairišku vairavimu arba vairavimu išgėrus.

„Ženklai… kaupėsi kurį laiką,“ sausai pastebėjo Preston ir Harris.

Vairuotojai akivaizdžiai nebuvo iš elitinių padalinių. Daugelis buvo nekompetentingi ir turėjo daugiau nei pakankami progų tuo įsitikinti. Tačiau dauguma vis vien manė esantys išskirtiniai. Iš kokios jie planetos?

Paaiškėjo, kad jie iš tos pačios planetos, kaip ir mes visi.

Atlikdami tą patį tyrimą, Preston ir Harris pasamdė 50 kontrolinių vairuotojų, kurie buvo panašūs visais kitais aspektais, išskyrus tai, kad nebuvo pakliuvę į avariją. Jeigu tyrėjai tikėjosi rasti kokių nors skirtumų, jie turėjo nusivilti. Abi grupės pasirodė praktiškai vienodai, taip pat ir vertindamos save nuo 0 iki 9.

Tai, kad avarijų nepadarę vairuotojai save priskirs elitui, nebuvo netikėta. Bet kad tai padarys visi 100 subjektų – taip pat ir 50, kurie aiškiai tokie nebuvo – statistiška neįmanoma. Geresni už vidutinį visi būti negali. Kas čia dedasi?

Šis tyrimas buvo publikuotas Journal of Applied Psychology (vol 49, p 284), ir tada dėmesio nesusilaukė. Tai neturėtų stebinti. Preston ir Harris norėjo išsiaiškinti, dėl ko vairuotojai linkę daryti avarijas, bet praktiškai nieko neaptiko. Kitaip tariant, jie pasiekė nulinį rezultatą, apie kurį dažniausiai pamirštama.

O be to, jis prieštaravo to meto psichologijai. Didžiąja XX amžiaus dalį realistinis požiūris į pasaulį ir save buvo laikomas geros psichologinės sveikatos kertiniu akmeniu. Pavyzdžiui, pripažintas mentalinės gerovės ekspertas Abrahamas Maslow 1950 metais rašė, kad „sveiki asmenys sugeba priimti save ir savo prigimtį be nusivylimo ar skundų“. Tai, ką atrado Preston ir Harris, būtų buvę palaikyta deliuzija.

Netrukus Preston ėmėsi kitų klausimų ir tapo žinoma gerontologe. Vašingtono universitete ji dirbo visą likusią savo ilgos karjeros dalį ir išėjo į pensiją 1984 metais. Harris, panašu, iš scenos pasitraukė su visam.

Bet nors jų tyrimas niro užmarštin, panašias anomalijas pradėjo atrasti ir kiti psichologai. Išsiaiškinta, kad verslo lyderiai ir vadybos studentai irgi panašiai nerealistiškai vertina savo kompentenciją. Koledžų profesoriai dažnai manydavo esantys geresni už paprastus mokytojus. Visur buvo tas pats – fenomenas, pavadintas „geresnis nei vidutinis“ efektu.

„Nors ir gulėdami ligoninėje, visi vairuotojai savo vairavimo sugebėjimus įvertino geriau nei vidutiniškai“

Nerealistiškas pozityvumas dabar laikomas esminiu žmogaus prigimties bruožu. Beveik visi išpučia savo savivertę ir nuvertina ar ignoruoja silpnybes. Žmonės dažnai nuopelnus dėl sėkmės priskiria sau, o dėl nesėkmių kaltina išorės jėgas, ir tikisi, kad ateitis bus geresnė, nei praeitis. Ironiška, bet žmonės taip pat teigia mažiau nei vidutiniškai linkę apie save galvoti pernelyg gerai.

Šie įsitikinimai toli gražu nėra deliuzija, jie – geros psichinės sveikatos požymis. Jie padeda mums būti laimingais ir patenkintais, rūpintis kitais ir užsiimti produktyvia veikla. Tokių pažiūriu neturintys žmonės vadinami „depresyviais realistais“.

„Geresnis nei vidutinis“ efektas tebelieka kvintesenciniu šios tendencijos pavyzdžiu. „Tai geriausiai naudojamas ir geriausiai patikrintas savęs pagerinimas,“ sako Constantine Sedikides iš Southamptono universiteto, JK, vienos iš produktyviausių ir netikėtumų kupinų psichologijos sričių tyrėjas.

Preston ir Harriso nuopelnai, atrandant „geresnis nei vidutinis“ efektą niekados nebuvo tinkamai įvertinti. Jų stulbinamas tyrimas kartais cituojamas, bet tebelieka kulto klasika. Bet gal nereikia pernelyg dėl jų jaudintis: tikriausiai jie didžiavosi savimi ir be to.

Graham Lawton

www.newscientist.com

Verta skaityti! Verta skaityti!
(21)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(19)
Komentarai (20)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
45(1)
38(1)
36(4)
36(0)
31(0)
30(0)
18(0)
17(1)
15(8)
Savaitės
107(1)
89(0)
88(4)
Mėnesio
150(27)
147(12)
142(22)
106(0)
101(19)