Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Įdomusis mokslas

Tikroji utopija Žemėje ir kuo tai baigėsi: turbūt pati paslaptingiausia viena iš didžiųjų senovės civilizacijų, kuri nežinojo, kas yra karas

2018-08-31 (13) Rekomenduoja   (49) Perskaitymai (5123)
    Share

Utopija – ranka pasiekiama!

ir regis, viskas aišku

bet ir tokias geras mintis

gyvenimas sutraiško.

Įsivaizduokite taikią salą Atlanto vandenyne, kurią valdo protas. Jos 54 miestus tvarko išsilavinę tarnautojai ir iki gyvos galvos išrinktas princas. Nors karas neišnyko, jis naudojamas tik kaip paskutinė priemonė. Žmonės kovose neieško garbės ir priešus ima nelaisvėn užuot žudę. Tai – originalioji Utopija – pagoniškas, komunistinis ir pacifistinis pasaulis, prieš 500 metų pavaizduotas to paties pavadinimo Thomaso More'o kūrinyje.


©technologijos.lt

More'o knyga stipriai paveikė mūsų vaizduotę – ne paskutinėje vietoje ir utopiška moksline fantastika. Bet pasaulyje, kuriame klesti autokratija, fanatizmas ir terorizmas, tai atrodo toliau nuo realybės, nei kada anksčiau. Ir iš tiesų tebesiginčijama dėl autoriaus tikrųjų intencijų. Pavadinimas, kilęs iš Senovės Graikijos ou-topos – reiškiančio „niekur“ – yra sąskambis su eu-topos, „gera vieta“. Ar More'as siūlė idealios visuomenės projektą ar pašiepė savo laikų savanaudiškas, gobšias ir kariaujančias paveldimas monarchijas?

Dėl vieno dalyko sutaria beveik visi: jokia utopija niekados neegzistavo. Didelės žmonių bendruomenės valdomos prievarta. Kariavimo instinktas buvo praktiškai visų pastarųjų penkių tūkstantmečių civilizacijų varomoji jėga, nuo senovės Mesopotamijos iki Britanijos imperijos.

O ar tikrai? Viena paslaptinga senovės bendruomenė galėjo būti išimtis. Ši Indo upės slėnio civilizacija (IUSC) yra paslaptingiausia iš keturių didžiųjų senovės civilizacijų. Bet jei Mesopotamija, Senovės Egiptas ir Senovės Kinija šlovino karą, Indo slėnyje karo nebuvo. Ar tai buvo tikra, veikianti utopija? Jei taip, kaip ji išliko, ir kodėl galiausiai išnyko?

Indo slėnio civilizacija klestėjo ~2600–1900 m.p.m.e. Rasta daugiau nei tūkstantis gyvenviečių, išsibarsčiusių mažiausiai 800 000 kvadratinių kilometrų teritorijoje dabartiniame Pakistane, Indijoje ir Afganistane (žr. žemėlapį), tačiau jos liekanos tebuvo atrastos XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Manoma, ji buvo Indijos civilizacijos ir galbūt hinduizmo pradžia.

„Per kasinėjimų šimtmetį, aptikome tik vieną kovos atvaizdą“

Visi ženklai rodo, kad tai buvo klestinti ir pažangi visuomenė – viena iš didingiausių per visą istoriją. Ji intensyviai vykdė eksportą Arabijos jūra, ir Indo slėnyje sukurtų objektų archeologai rado Mesopotamijos miestuose Ur ir Akkad. Dviejuose didžiausiuose IUSC miestuose, Harappa ir Mohenjo-daro, gatvių planavimas ir kanalizacijos sistema prilygo moderniųjų laikų pasiekimams, įskaitant seniausius pasaulyje tualetus ir įspūdingą plytinę vandens saugyklą, vadinamąją Didžiąją Vonią.

IUSC meistrai kūrė sudėtingus akmeninius svarmenis komercijai ir ilgus, preciziškai išgręžtus karneolio karoliukus juvelyrikai. Rasta tūkstančiai mažų antspaudų; pirkliai nešiodavo juos ant kaklo ir įspausdavo jais savo tapatybę molinėse lentelėse. Visi jie rafinuotai išraižyti paslaptingu raštu, kurį bandyta įminti daugiau nei šimte publikuotų straipsnių, tačiau konsensuso pasiekti nepavyko.

Antspaudas su Indo šriftu
©RANDY OLSON/National Geographic Creative

Kitas šios civilizacijos aspektas glumina dar labiau. Pagrindiniuose miestuose nėra jokių aiškių ženklų, kad ten būta kokių nors įtvirtinimų. Jokių šarvų ir neabejotinai karinės ginkluotės – aptikti tik gyvūnų medžiojimui skirti peiliai, ietys ir strėlės. Nėra ir arklių buvimo ženklų – šie gyvūnai puikiai tinka vykdyti užgrobimus, kurie šiame regione vėliau paplito. Per beveik šimtmetį kasinėjimų, archeologai aptiko vos vieną kovojančių žmonių atvaizdą, ir tai – iš dalies mitinė scena, kurioje vaizduojama moteriška dievybė ožkos ragais ir tigro kūnu.

Indo civilizacijos vienintelis žmonių kovos atvaizdas
©Erja Lahdenperä/ courtesy Archaeological Survey of India

Visiškai nėra aiškių karališkų rūmų ir didžiulių šventovių pėdsakų, jokių monumentalių karalių ir kitų valdytojų atvaizdų, turtingųjų ir vargšų namai skyrėsi nedaug, palaidotų žmonių kauluose nėra skirtingų dietų požymių ir vergystės ženklų. Visa tai labai smarkiai kontrastuoja su Mesopotamijos zikuratais ir Senovės Egipto faraonais.

„Šių didžiųjų Indo miestų liekanose nėra ženklų, rodančių, kad ši visuomenė domėtųsi karu ar jaustų jo grėsmę,“ sako Neil MacGregor, buvęs Britų muziejaus Londone direktorius. Pasak jo, IUSC žmonės siūlo naujovišką miesto civilizacijos modelį, be smurto aukštinimo ar ekstremalaus asmeninės galios koncentravimo: „Ar nebus pernelyg tvirtinti, kad šie Indo miestai – ankstyvos miestietiškos Utopijos pavyzdžiai?“

Kai kas visišką karo ir konfliktų nebuvimą laiko menkai tikėtinu. „Niekados nėra buvę visuomenės, kurioje nevyktų didesni ar mažesni konfliktai,“ sako Richardas Meadow iš Harvardo universiteto Peabody muziejaus. Jo manymu, peiliai, ietys ir panašūs įnagiai galėjo būti naudojami ir žmonėms, ne tik gyvūnams, ir nurodo, jog kadaise manyta, kad senovės majai buvo itin taikūs – kol nebuvo iššifruoti jų raštai, atskleidę pasakojimus apie itin kruvinus mūšius, kankinimus ir aukojimus. Kas žino, ką atskleistų iššifruoti IUSC raštai?

Tačiau netgi kai kuriuos majų miestus supo įtvirtinimai ir buvo plačiai paplitęs karingų karalių vaizdavimas, tad Meadowo požiūrio laikosi mažuma.

„Šventikas karalius“, turbūt vienintelis tikėtinas IUSC lyderio atvaizdas
©JAMES P. BLAIR/National Geographic Creative

Daugumoje didelių visuomenių būna įstatymų laikymąsi užtikrinanti centralizuota valdžia. Tačiau vienintelė IUSC skulptūra, tikriausiai vaizduojanti valdytoją, yra mažas meditacinis, prisimerkusio barzdoto vyro su apsiaustu biustas. Dėl per kairį petį permesto apsiausto – panašiai kaip budistų vienuoliai ir hinduistų šventikai – su Mesopotamijos šventikų dėvėtus apdarus puošusiu trilapiu – jo tapatybė visiškai neaiški.

Prarastasis rojus

Kaip bebūtų, dideli inžineriniai projektai Indo slėnyje rodo, kad buvo kažkoks vedlys, autoritetas, galintis mobilizuoti, valdyti ir aprūpinti darbo jėgą. Tarkime, įvairiuose miestuose pastatytos didelės akmeninės platformos, ant kurių pastatytų gatvių ir pastatų neapsemdavo kasmetiniai Indo potvyniai. Kartais ant jos būdavo pastatomos papildomos platformos, kad atskiros struktūros būtų dar aukščiau. Mohenjo-daro pamatinė platforma yra 200 metrų pločio, 400 metrų ilgio ir 5 metrų aukščio. IUSC kasinėjusio ir tyrinėjusio Gregory'io Possehlo iš Pensilvanijos universiteto skaičiavimais, tokią struktūrą 10 000 vyrų statytų ilgiau nei metus. Tam reikėtų kažkokios centrinės valdžios, kuri mobilizuotų ir valdytų darbininkus. Žinoma, More'o Utopijoje vergovė neatmetama, tad, galbūt čia yra dar viena išgalvoto ir realaus pasaulio paralelė.

Platus verslo tinklas – dar vienas centralizuotos valdžios indikatorius. Netoli Shortugai prekybos mazgo dabartiniame Afganistane kasamas lazuritas aptinkamas netgi Egipte. Prekės neabejotinai buvo plukdomos Indo upe ir jos intakais, bet daug buvo gabenama ir sausuma. Tokie tinklai nebūtų galėję išsivystyti ir veikti septynis šimtmečius be pagrindinių kelių tarp gyvenviečių, kurie tikriausiai būdavo išlaikomi iš centralizuotai valdomų mokesčių ir kokio nors reguliacinio mechanizmo, užtikrinančio verslo susitarimus tarp tolimų subjektų.

O kur dar standartizuoti akmeniniai svarmenys, verslo naudoti visame Indo slėnyje ilgai po civilizacijos išnykimo. Tai buvo ne tik ankstyviausių Indijos monetų (7 a.p.m.e) svorio standartas – sistema tebenaudojama ir dabar tradiciniuose Pakistano ir Indijos turguose mažų kiekių svėrimui.

„Kas žino, ką galėtų atskleisti dešifruotas Indo raštas?“

Atrodo neįtikėtina, kad tokia turtinga visuomenė galėjo išlikti tiek amžių ir netapti agresyvių įsibrovėlių ar vidinių konfliktų auka, kaip tai nutiko Ramzio Didžiojo Egipte ar Hamurabio Babilone. Kaip tai įmanoma?

Iš dalies tai – geografinė sėkmė. IUSC žemės driekėsi nuo upės slėnio ir pajūrio iki kalvų ir kalnų. Indo upe ir keturiais jos intakais kiaurus metus tekėjo daug vandens, plg. su nepastoviais Nilo potvyniais Egipte. Žaliavų netrūko, įskaitant medieną, pusbrangius akmenis, varį ir kitus metalus. Žiemos ciklonų ir vasaros musonų sistema užtikrino du derlius per metus – maisto netrūko. Egiptui ir Mesopotamijai pasisekė menkiau.

Žlugimas

Dėl to IUSC nebuvo ekonominių paskatų veržtis į svetimas teritorijas, tad ir karinių lyderių nereikėjo. O kaip tokiu sultingu kąsneliu nesusidomėjo įsibrovėliai? Sprendžiant iš IUSC gyvenviečių Mehrgarhe ir Sutkagen-dore kaimyniniame Balochistane, vakarų kryptimi politiniai ir verslo santykiai buvo geri. Remiantis Shortugai gyvenvietės kasinėjimais, tas pats turbūt pasakytina ir apie Afganistaną šiaurėje ir šiaurės vakaruose. Rytuose, Radžastane, tada buvo nesvetinga ir retai apgyventa Tharo dykuma ir Aravalli'o kalnų grandinė.

Atakų buvo galima tikėtis tik iš pietų, Arabijos jūros pakrantės. Tikriausiai neatsitiktinai vienintelis įtvirtinta gyvenvietė rasta būtent čia. Ataka iš tolimos Mesopotamijos būtų turėjusi mažai prasmės, turint galvoje prekybos apimtis, o be to, Mesopotamijos valdytojams užteko ir vidinių kovų.

Tai kas galiausiai Indo civilizacijai nutiko? XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje Mohenjo-daro'e buvo atkasta 14 skeletų, panašu, priklausiusių bėgantiems iš miesto žmonėms. Šis atradimas paskatino teorijas, kad Indo civilizaciją užpuolė ir jos žlugimą pradėjo migrantai iš Centrinės Azijos: septynis amžius klestėjusius taikius žmones ištiko žiaurus galas. Bet devintajame dešimtmetyje atlikti kriminalistiniai tyrimai parodė, kad rasti kaulai priklausė mirusiems nuo maliarijos ar kitų ligų, o ne smurto aukoms.

Nors Didžioji migracija iš Centrinės Azijos (1900 – 1500 m.p.m.e.) tebelaikoma svarbiu IUSC žlugimo veiksniu, prisidėti galėjo ir kintanti aplinka. Buvo aptiktos klimato kaitos – daugybės kitų civilizacijų žlugimo veiksnio – žymės: archeologiniai kasinėjimai rodo, kad ~2100 m.p.m.e. susilpnėjo musonai. Ir esama patikimų ženklų, kad pakito Indo upės ir jos intakų tėkmės. Istoriniais duomenimis, buvusiu landšaftu ir aerofotografija paremta jų rekonstrukcija rodo 4000 – 2000 m.p.m.e. vykusius stambius pokyčius. Pasislinkusios upių vagos kėlė didesnę potvynių grėsmę Mohenjo-daro miestui ir galėjo paskatinti išsikėlimą iš jo. Visa tai galėjo sukelti tektoninis Himalajų aktyvumas: regione dažni žemės drebėjimai; vienas IUSC gyvenvietę Dholavira nusiaubė ~2200 m.p.m.e.

Labiausiai tikėtina, kad prie IUSC smukimo prisidėjo aplinkos ir žmogiškųjų faktorių tandemas. Pasak vieno žymiausių IUSC tyrėjų iš Indijos, Iravathamo Mahadevano, tai, kas šią civilizaciją padarė tokia ypatinga, galėjo ją ir sužlugdyti. „Panašu, kad civilizacija smuko ir žlugo dėl gamtinių veiksnių ir taip pat tikriausiai dėl žmones apjungiančios ideologijos nesėkmės,“ sako jis. Possehlas jam antrina. „Indo ideologija iš esmės buvo molinėmis kojomis,“ rašo jis savo knygoje The Indus Civilization: A contemporary perspective. „Ideologija padarė Indo žmones tuo, kuo jie buvo, bet galiausiai ji tapo ir jų žlugimo priežastimi.“

Possehlo požiūriu, konflikto ir karingumo nebuvimas civilizacijoje skatino jos pradinį augimą iki 2600 m.p.m.e. ir gan trumpą jos klestėjimą, palyginus su Mesopotamija, Egiptu ir Kinija. Bet tai ir paspartino civilizacijos smukimą po 1900 m.p.m.e. Indo egalitarizmas ir pacifizmas, nors kurį laiką ir buvo produktyvus, galiausiai sukėlė stagnaciją ir nelankstumą pokyčių akivaizdoje.

Žinoma, Possehlo hipotezę patvirtinančių ar paneigiančių duomenų nėra daug. Tikėtina, kad nežinia liks iki tol, kol bus perskaitytas IUSC raštas. Tai turėtų parodyti, ar koks nors konfliktas, jeigu ne karas, gyvybiškai būtinas civilizacijos išlikimui – ir ar Utopija iš tiesų yra „niekur“.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(54)
Neverta skaityti!
(5)
Reitingas
(49)
Komentarai (13)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
33(9)
24(0)
23(6)
19(0)
16(0)
14(0)
11(1)
10(1)
Savaitės
156(26)
117(52)
82(4)
78(5)
Mėnesio
122(30)
106(23)
101(4)
91(7)
82(4)