Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Įdomusis mokslas

Užmušti Hitlerį. Ar įmanomos kelionės laiku?

2019-05-17 (14) Rekomenduoja   (15) Perskaitymai (2745)
    Share

Fizikų nuomonės šiuo klausimu nesutampa. Kai kurie šią temą rimtai nagrinėja

Nesenas „Avengers“ fimas“ (atsargiai – galimi siužeto vingių atskleidimai) – šviežias kelionių laiku vaizdavimo pavyzdys. Stengdamiesi kuo didesnio tikroviškumo, filmo autoriai filme mini kelias mokslines koncepcijas ir netgi realų mokslininką – Oksfordo universiteto fizikos profesorių Davidą Deutschą. Jis publikavo tyrimus apie uždaras vienlaikes linijas (angl. closed timelike lines) – struktūras, kurios, remiantis kai kuriomis hipotezėmis, galima panaudoti kelionėms į praeitį (nors kritikai ir pabrėžė, kad filmas galiausiai labiau remiasi efektingu moksliniu žargonu, nei egzistuojančiais teoriniais modeliais).

Filmo kūrėjai palaiko koncepciją, kad istorija – nekintama. Kad bandymai paveikti praeitį – jei žmogui pavyktų ten pakliūti – tik sukuria alternatyvią realybę, kurioje istorija vystosi kitu keliu. Kai vienas filmo herojus pasiūlo nuvykus į praeitį nužudyti pagrindinį savo priešą Thanosą, kitas paprieštarauja, teigdamas, kad tai – beprasmiška.

Ginčas primena klasikinį mintinį eksperimentą – kelionę į praeitį, siekiant užmušti Adolfą Hitlerį taip užkertant kelią karui. Tai – vienas iš žinomiausių mokslinės fantastikos pavyzdžių, kai stengiamasi pakeisti istoriją – dažnai su nenuspėjamomis pasekmėmis.

Ar toks scenarijus pagrįstas moksliškai? Mokslininkų dėl to – kaip ir dėl pačios kelionės į praeitį galimybės – nesutaria. Kai kurie mano, kad, nors kelionės laiku teoriškai įmanomos, pakeisti praeitį trukdytų praktinės kliūtys.

Sunkumai

Reliatyvumo teorija kelionių laiku nedraudžia. Kaip pažymi Karalienės Viktorijos universiteto matematikos profesorius Mattas Visseris, ja pagrįstose kosmologinėse koncepcijose dažnai aprašomos struktūros, kurias – bent jau hipotetiškai – galima paversti laiko mašinomis. Netgi kelionėms į praeitį, kurios, jei išvis įmanomos, gerokai sudėtingesnės už keliones į ateitį. Norint nuvykti į ateitį, tereikia pasinaudoti reliatyvistiniu laiko sulėtėjimu, judant dideliu greičiu. Šį principą patvirtino jau daug eksperimentų.

Tik bėda, kad tokie modeliai dažniausiai nerealistiški. Kai kas siūlo naudoti iki šiol dar pakankamai neištirtus objektus (pavyzdžiui, juodąsias skyles). Kiti – tokias hipotetiškas struktūras kaip „be galo ilgą cilindrą“ ar singuliarumą, už juodosios skylšs ribų. Dažna tam reikia ir egzotiškos materijos – kaip savo lekcijose pabrėždavo Stephenas Hawkingas, norint tinkamai iškreipti erdvėlaikį, reikėtų neigiamos masės materijos su neigiamu energijos tankiu. Nors šioje sferoje ir eksperimentuota, kol kas nežinia, ar įmanoma gauti pakankamai reikiamų savybių medžiagos, kad būtų galima sukurti tinkamą žmogui laiko mašiną.

Kai kas mano, kad galima panaudoti kirmgraužas – hipotetinius „tunelius“ erdvėje. Hipotezę, kaip jas būtų galima panaudoti kelionėms laiku, dar devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pasiūlė JAV fizikai. Pagal ją, vienas kirmgraužos galas yra ramybės būsenoje, o kitas juda beveik šviesos greičiu. Tačiau, kaip pripažįsta vienas iš šios teorijos šalininkų, amerikietis astrofizikas Ericas Davisas, tokiai kirmgraužai sukurti reikėtų daugybės pastangų – jau nekalbant apie jos pavertimą laiko mašina (viena iš problemų – jos stabilizavimas būtinam kelionei laikui).

Nemažai mokslininkų mano, kad kelionėms laiku į praeitį yra pernelyg daug kliūčių. „Ne tik artimiausiu metu, ko gero, tai nebus pasiekta, visai gali būti, kad galutinai išsiaiškinus fizikos dėsnius, paaiškės, kad tokios kelionės iš viso neįmanomos“, sako juodąsias skyles tiriantis amerikietis astrofizikas Robertas Owenas. Jam antrina ir vienas geriausių kirmgraužų specialistų Kipas Thorne'as. – Tačiau yra rimtų požymių, kad fizikos dėsniai nesuderinami su kirmgraužomis, kuriomis galėtų keliauti žmonės. Liūdna, bet, panašu, yra būtent taip“.

Stephneas Hawkingas, manęs, kad uždarų vienlaikių linijų – vieno iš pagrindinių kelionių į praeitį modelių – egzistavimas neįmanoma, netgi pusiau juokais tarus, kad jis atrodo nelyginant, kaip kažkoks apsaugos mechanizmas. „Panašu, kad yra chronologijos apsaugos agentūra, neleidžianti susiformuoti tokioms struktūroms ir sauganti istorijos eigą mūsų visatoje“ pažymėjo jis.

Kliūtys

Bet net žmogui į praeitį patekus, problemos nesibaigia. Jei istoriją pakeisti įmanoma, jei poveikis pasireiškia būtent toje realybėje, iš kurios atvyko keliautojas, (o ne sukuria naujus pasaulius, kaip vaizduoja „Avengers“ kūrėjai) – gali kilti paradoksai. Jei pavyzdyje su Hitleriu žmogus sukurs laiko mašiną ir nuvyks į praeitį, kad nužudytų nacių fiurerį, ar tai reikš, kad po nužudymo dings priežastis kelionei? Ar tokiame pasaulyje žudikui iš ateities jau nebereikės keliauti į praeitį? Bet jei tai neįvyksta, tai ir pasikėsinimo nėra, Hitleris lieka gyvas, o istorija vystosi pagal pirminį scenarijų?

Yra hipotezė, kad Visatos dėsniai tokioms situacijoms užkerta kelią. Principas, kurį devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje suformulavo astrofizikas Igoris Novikovas, teigia, kad paradoksus galintys sukelti keliautojo laiku veiksmai bus tiesiog neįmanomi. Ką jis bedarytų praeityje, įvykiai klostysis taip, kad atitiktų jam žinomą ateitį. Šį principą aprašo astronomas Craigas Wheeleris: „Negalėsite, pavyzdžiui, užmušti savęs praeityje. Galėsite bendrauti, kartu gerti alų, švęsti gimtadienius, tačiau aplinkybės visada klostysis taip, kad jūsų elgesys nesukeltų paradoksų“.

Kartais Hitlerio nužudymo scenarijus naudojamas kaip etinė dilema – pavyzdžiui, svarstant, ar galima bausti žmogų už nusikaltimą, kurio jis dar neįvykdė. Prieš keletą metų New York Times panaudojo jį savo apklausoje, kur žmonių buvo teiraujamasi, ar jie galėtų nužudyti Hitlerį, kai jis dar buvo vaikas. Beje, jei tikslas yra neutralizuoti nacių vadą, etinė problema lengvai pašalinama – pavyzdžiui, vienas iš apklausos dalyvių pasiūlė jauną Hitlerį paveikti taip, kad jis tęstų dailininko karjerą ir neužsiimtų politika.

Galima tarti, kad praeities pakeitimas sukuria alternatyvias realybes. Tačiau tada tokie pakeitimai praranda prasmę. Jei pakeitus praeitį (pavyzdžiui, nužudžius Hilerį iki jo atėjimo į valdžią), istorija pasuks kita kryptimi, tai, manytina, išliks ir ankstesnė jos versija – ta, iš kurios atvyko keliautojas laiku. „Jūsų kelionė nepagerins žmonių gyvenimo toje istorijoje iš kurios atvykote, – tokį scenarijų aprašo astrofizikas Brianas Koberleinas. – Ir dar nežinia, koks bus gyvenimas naujojoje realybėje“.

Pasekmės

Tarkime, istoriją pakeisti įmanoma. Tarkime, paradoksai problemų nekel, o „chronologijos apsaugos agentūra“ neegzistuoja ir galima daryti viską. Bet lieka, turbūt rimčiausia kliūtis – neįmanoma numatyti pasekmių, jei nagrinėjama dešimčių ar šimtų metų istorija.

Ne kartą aprašyta kliūtis – „drugelio efektas“ (netyčia užmuštas drugelis Ray'aus Bradbury'io pasakojime, netikėtai pakeitęs istoriją). O Hitlerio likvidavimo planas sukuria pakankama neplanuotų pasekmių galimybių. Pavyzdžiui, nacių vadovo vietą užimtų ka nors dar blogesnis.

Tokį scenarijų aprašė britų komikas Stephenas Fry'us. Jo romane laiko keliautojas patenka į praeitį ir užkerta kelią Hitlerio gimimui, pdarydamas jo tėvą nevaisingu. Tačiau sugrįžęs į savo laiką, pamato, kad atsirado kitas nacių lyderis – labiau apskaičiuojantis, įžvalgesnis ir pavojingesnis. Jam valdant, Vokietija sukūrė atominę bombą, atakavo Sovietų sąjungą ir užkariavo Europą. Galiausiai laiko keliautojas grįžo į praeitį atkurti pirminį variantą.

„Nedideli nuokrypiai sistemoje laikui bėgant gali sukelti didelius neatitikimus, – svarsto Didžiojo Sprogimo teorijos tyrėjas astrofizikas Ethanas Siegelas. – Kiekviena Visatos dalelė turi savo istoriją, tačiau ji nėra apspręsta iš anksto. Daug procesų, taip pat ir vykstančių kvantiniame lygyje, yra atsitiktiniai. Tarus, kad Visatos istoriją galima atsukti atgal ir paleisti iš naujo, – praktiškai neįtikėtina, kad rezultatas vėl bus toks pat. Tad, pakeitę praeitį, grįšite tikrai ne į tą patį pasaulį, iš kurio atvykote. Ir labai gali būti, kad pasekmės jūsų nenudžiugins“.

Yra ir dar vienas akivaizdus aspektas. San José universiteto filosofijos profesorė Janet D. Stemwedel pažymi, kad Hitleris niekada nebūtų sugebėjęs visų tų piktadarybių atlikti vienas. „Savaiem suprantama, galime jį kaltinti jį dėl jo poelgių, tačiau norėdami ką nors pakeisti, negalime ignoruoti kolektyvinės atsakomybės, – svarsto ji. – Antraip nėra jokios garantijos, kad keliautojo laiku nužudyto Hitlerio istorinės nišos tiesiog neužims kas kitas “.


republic.ru

Verta skaityti! Verta skaityti!
(20)
Neverta skaityti!
(5)
Reitingas
(15)
Komentarai (14)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
60(0)
32(2)
23(0)
18(0)
15(0)
14(1)
12(1)
12(3)
Savaitės
86(0)
69(7)
61(5)
56(0)
Mėnesio
143(25)
121(17)
117(15)
111(10)