Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Įdomusis mokslas

Naujos epochos kalendorius

2020-01-04 (6) Rekomenduoja   (-5) Perskaitymai (2654)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Ar galima būtų kasmet nepirkti naujo kalendoriaus? Ar galima metų skaičiavimą reformuoti taip, kad kiekviena mėnesio diena būtų tą pačią savaitės dieną? Iš tikrųjų kalendorius — visada kompromisas tarp natūralios gamtos procesų tėkmės ir žmogaus siekio surasti joje tvarką ir pagal ją organizuoti savo gyvenimą. Dienų ir metų laikų skaičiavimas įvairiose kultūrose ne kartą smarkiai kito — buvo vykdomos kalendoriaus reformos. Ir daugelis tyrėjų jau gan seniai sutaria, kad pribrendo laikas dar vienai tokiai reformai. Panagrinėkime tokių pasiūlymų motyvus ir išsiaiškinkime, kodėl jų autoriai mano, kad nauji kalendoriaus patobulinimai pagerintų mūsų gyvenimus.

Bet kurio kalendoriaus pagrindas – periodiškai vykstantys gamtos reiškiniai, tarkime, Žemės sukimasis apie savo ašį ir Saulę, rečiau — regimas Mėnulio judėjimas danguje. Šie reiškiniai ne tik vyksta skirtingu periodu, bet atidžiau stebint, ir patys nėra tokie jau reguliarūs ir pastovūs. Iš čia kyla akivaizdūs „geriausio“ dienų skaičiavimo būdo paieškų sunkumai.

Istoriniai kalendoriai, tarp kurių ir dabar mūsų naudojamas, be astronominės dedamosios, atspindi ir pirmųjų juos pradėjusių naudoti valstybių kultūros istoriją, pavyzdžiui, Senovės Romos, iš kur paveldėjome dabartinius mėnesių pavadinimus, o nemenka dalimi ir jų trukmę. Tačiau jei įsivaizduosime naują, neapkrautą senovės našta, kalendorių, tai koks jis būtų? Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti „idealusis“ kalendorius?

Ką gi pakeisti

Naujasis kalendorius, žinoma, turėtų išlaikyti ryšį su astronominiais reiškiniais (nors teoriškai galima apsvarstyti ir kitokius variantus), tačiau turėtų būti patogus praktiniams tikslams. Pagrindinė bet kokio kalendoriaus užduotis – galimybė vienareikšmiškai nustatyti bet kokio buvusio ar būsimo įvykio datas, tačiau mažo mastelio (savaičių, mėnesių) periodiškumas šiuolaikinėje kultūroje ir gyvensenoje taip tvirtai įsišaknijęs, kad dauguma autorių jų atsisakyti nesiūlo.

Iš principo, dabartinis mūsų kalendorius turi daugybę parametrų, kuriuos būtų galima pakeisti. Paliekant ramybėje metų skaičiavimo pradžią, savaitės trukmę ir mėnesius su jų pavadinimais, tai lieka štai kas:

  • keliamųjų metų skaičiavimo principas;
  • metų pradžia (sausio 1, kovo 1, saulėgrįža ar lygiadienis ir kitos datos);
  • pirmoji savaitės diena;
  • dienos pradžia (pusiaunaktis, pusiaudienis, Saulės pakilimas ar laida);
  • mėnesių skaičius ir trukmė;
  • nesavaitinių dienų buvimas ir išdėstymas.

Didžioji dalis siūlomų kalendorių nuo dabar daugumos Žemės gyventojų naudojamo grigališkojo dažniausiai skiriasi tvarkingumu, supaprastinančiu datų ir dienų atitikimą. „Šiuolaikinių“ bandymų pakeisti kalendorių pradžia siekia galima pavadinti XVIII–XIX amžių sandūrą, nors atskirų pasiūlymų būta ir anksčiau.

Kaip bebūtų, būtent Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu, naujas dienų skaičiavimo principas buvo priimtas valstybės lygiu — įtvirtintas prancūzų revoliucinis kalendorius, kuriame buco dešimt vienodos trukmės mėnesių. Šis eksperimentas dėl įvairių priežasčių nebuvo sėkmingas: po kiek daugiau nei dešimties metų jį atšaukė Napoleonas, o vėl prie jo buvo grįžta kelioms savaitėms 1871 metais, kai egzistavo Paryžiaus komuna.

Kita svarbi iniciatyva radosi irgi Prancūzijoje — 1839 metais mąstytojas Auguste Comte pirmą kartą pasiūlė 13 mėnesių kalendorių, kuriuose buvo lygiai po keturias septynių dienų savaites.

Comte buvo svarbios filosofijos krypties — pozityvizmo — kūrėjas ir jo pasiūlytas vienodos trukmės mėnesių variantas puikiai atitiko jo filosofines pažiūras. Kad jis atitiktų Žemės orbitos periodą, kuris trunką maždaug 365 dienas, kiekvienais metais būdavo pridedama viena nesavaitinė diena ir dar viena – kas ketverius metus.

Taip matomi visi grigališkojo kalendoriaus trūkumai, kuriuos reformatoriai stengėsi ištaisyti:

  • nepastovumas, tai yra, metia prasideda skirtingomis savaitės dienomis, o savaičių skaičius mėnesyje nėra svaikasis skaičius;
  • mėnesyje – nevienodas dienų skaičius, jų atsiminimui reikia naudoti menomoninius triukus;
  • nevienoda ketvirčių, metų laikų ir pusmečių trukmė, kas kelia problemų ekonomikai ir statistikai;
  • kalendorinių ir Mėnulio mėnesių neatitikimas;
  • saulėgrįžos ir lygiadieniai nesutampa nei su mėnesių pradžia, nei viduriu, nei pabaiga.

Visas šias problemas išspręsti, tuo pačiu nesukeliant naujų sunkumų ir patogiai pereiti prie naujo kalendoriaus dar niekam nepavyko — nors nauji variantai aktyviai kurti visą XX amžių ir nesibaigia iki šiol, o pasiūlymų – dešimtys.

Į pagalbą buhalteriui

Tarptautiniu mastu rimtai svarstytos vos dvi iniciatyvos — Tarptautinis fiksuotasis kalendorius ir Pasaulinis kalendorius. Panagrinėkime jas nuodugniau.

Tarptautinis fiksuotasis kalendorius labai panašus į Comte kalendorių ir priklauso platesnei mėnulio-saulės kalendorių klasei, besiremiančiai regimu Saulės ir Mėnulio judėjimo cikliškumu. Labiausiai šį variantą įtvirtinti stengėsi britų buhalteris Moses B. Cotsworth (paskui persikėlęs į JAV) ir amerikiečių verslininkas George Eastman.

Nėra tiksliai aišku, ar Cotsworthas žinojo apie Comte'o pasiūlymą, tačiau jis grigališkojo kalendoriaus problemas pateikė, remdamasi ekonominiais sumetimais. O būtent, dėl nevienodos mėnesių trukmės sunkiau lyginti pelningumo rodiklius, – tiek mėnesių, tiek ketvirčių, tiek pusmečių. Taip XIX ir XX amžių sandūroje buhalteriui kilo idėja apie metus iš 13 mėnesių po 4 savaites.

Tuo pat metu Cotsworthas stengėsi išlaikyti, kiek įmanoma, visus grigališkojo kalendoriaus atributus: savaitė turėjo prasidėti sekmadienį (taip priimta JAV), mėnesių pavadinimai išlaikomi tokie patys (Comte siūlė naujus), tik paskutines 13 birželio dienų ir pirmas 15 liepos siūlė išskirti į naują mėnesį — sol.

Be akivaizdžių buhalterinės apskaitos palengvinimų, tokiame kalendoriuje fiksuojamos Velykų ir kitų panašiu principu nustatomų religinių švenčių datos. Tai irgi gerokai supaprastintų ekonomistų darbą ir būtų galima nesunkiai lyginti skirtingų metų pavasario mėnesių rodiklius.

Cotswortho variantas sulaukė žinomumo ir palaikymo Kanadoje. Jį palaikė Kanados geležinkelių tinklą sukūręs ir svarbų vaidmenį pasaulio padalinime laiko juostomis suvaidinęs Sandford Fleming, o taip pat George Eastman — Kodak kompanijos įkūrėjas ir Tarptautinio fiksuotojo kalendoriaus įvedimo vadovas.

XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje entuziastai sukūrė Tarptautinio fiksuotojo kalendoriaus lygą, o iniciatyva pateikiama svarstyti Suvienytųjų nacijų organizacijai (JTO pirmtakei) ir tampa favorite tarp 130 kitų kalendoriaus reformos pasiūlymų. Tačiau 1937 metais SNO nesutarė dėl metų skaičiavimo reformos būtinybės, ir Tarptautinio fiksuotojo kalendoriaus lygos veikla pamažu nuslopo.

Šventės prieš reformą

Pasauliniame kalendoriuje išlaikomas grigališkojo kalendoriaus mėnesių skaičius ir pavadinimai, tačiau dienų skaičius mėnesiuose paskirstomas kitaip: pirmieji ketvirčio mėnesiai trunka 31 dieną, o visi kiti — 30. Taip susidaro vienodi 91 dienos ketvirčiai, prasidedantys tą pačią savaitės dieną – sekmadienį.

Kad atitiktų metų trukmė, kaip ir daugelyje kitų kalendoriaus reformų variantų, pridedama nesavaitinė Naujų metų šventinė diena, kurią šiuo atveju siūlyta vadinti Taikos diena. Keliamaisiais metais dar viena diena be numerio įterpiama vidury metų, tarp birželio ir liepos.

Pasaulinį kalendorių 1930 metais sukūrė amerikietė Elisabeth Achelis, ir jį ketvirtajame dešimtmetyje taip pat aktyviai svarstė SNO. Per kelis metus jis patraukė organizacijoje esančių dalyvių dėmesį, kai tuo tarpu pagrindinis jo varžovas — Tarptautinis fiksuotasis kalendorius — šalininkus prarado. Iki 1937 metais perėjimo prie naujojo kalendoriaus planus rengė 32 šalių komitetai.

1937 metais Čilės vyriausybė SNO svarstymui pateikė perėjimo prie Pasaulinio kalendoriaus projektą ir 14 šalių jį palaikė. Tačiau 1939 metais prasidėjęs Antrasis Pasaulinis karas šiuos planus smarkiai sutrukdė, o 1941 metais bet koks bendravimas šiuo klausimu tarp Naujojo pasaulio ir Europos nutrūko. Kaip bebūtų, JAV, Kanadoje ir Pietų Amerikos valstybėse idėjos vystymas tęsėsi.

Prie kalendoriaus reformos klausimo sugrįžta po karo, tačiau 1955 metais jau Jungtinių tautų organizacijoje JAV delegacija griežtai pasisakė prieš bet kokius kalendoriau keitimo bandymus. Amerikiečiai aiškino tai daugumos savo šalies gyventojų pozicija, kurie baiminosi, kad nesavaitinės dienos sutrikdys septyndienių ciklų seką, būtiną religinių švenčių datų skaičiavimui.

JAV atstovai taip pat rekomendavo nutraukti bet kokią veiklą, susijusią su kalendoriaus reformavimu, ir tam skirtas lėšas nukreipti kasdieniškesniems tikslams.

Netrukus po to Achelis nustojo vadovauti savo įkurtai Pasaulinio kalendoriaus asociacijai, kuri paskui tapo Tarptautine Pasaulinio kalendroriaus asociacija, tebeveikiančia iki šiol. Ši organizacija ir toliau stengiasi atkreipti visuomenės dėmesį į galimybę pereiti prie naujo dienų skaičiavimo.

Buvo siūlomi ir kiti, menkiau grigališkąjį kalendorių primenantys, variantai. Konkrečiai, keliamųjų metų klausimą siūlyta spręsti, pridedant ne po vieną dieną, o rečiau pridedant visą savaitę (taip ir šitaip). Yra reformos variantų, kuriuose laikas dalinamas ilgesnėmis atkarpomis. Pavyzdžiui, Meyer-Palmen kalendoriuje 60 metų grupės apjungiamos į ciklus, o remiantis su ciklo numeriu susietomis taisyklėmis, kai kuriais metais būtų 13 mėnesių vietoje 12, o dienų skaičius juose varijuotų tarp 30 ir 31.

Nuosavą kalendorių sukūrė ir garsus mokslininkas bei rašytojas fantastas Isaac Asimov. Jis pasiūlė atsisakyti metų dalinimo į mėnesius, pakeičiont juos keturiais 13 savaičių arba 91 dieną trunkančiais sezonais.

Kaip ir kiti reformatoriai, Asimovas siūlė metų gale pridurti po vieną nesavaitinę dieną, o keliamaisiais metais – dar vieną metų vidury. Be to, pagal šį reformos planą pasislenka metų laikų pradžia: pirmasis turėjo prasidėti gruodžio 21 pagal grigališkąjį kalendorių, per žiemos saulėgrįžą.

Sovietinis revoliucinis

Nuo 1929 iki 1940 metų Sovietų Sąjungoje veikė hibridinis Sovietinis revoliucinis kalendorius, kuriame tuo pačiu metu naudotos dvejopos savaitės — standartinė septynių dienų ir trumpesnė – darbo. Ši buvo reikalinga darbininkų ir valdininkų darbo grafikams sudaryti, o taip pat – planuoti nepertraukiamai veikiančių įmonių darbą.

Šis kalendorius pasižymėjo tuo, kad kelios visaliaudinės šventinės dienos nebuvo įtrauktos į darbo savaites, tačiaų data buvo standartinė grigališkojo kalendoriaus. Buvo kalendorių, kuriuose dienos neskirstytos į septynių dienų savaites, tad, buvo galima sudaryti amžiną darbo kalendorių, kuris kiekvienais metais vienodas, nes kai kurios darbo savaitės prieš šventes galėjo baigti ne paskutine diena, o paskui vėl prasidėti nuo pirmos dienos.

Nuo 1929 iki 1930 metų darbo savaitės truko po penkias dienas, nuo 1930 iki 1940 — šešias. Paskui, SSRS AT prezidiumo nutarimu grįžta prie septynių dienų savaitės.

Reformos nebus

Rytų Karolinos (JAV) universiteto profesorius Richard McCarty pažymi, kad tokia kalendoriaus reforma, kokia svarstyta XX amžiuje, veikiausiai mirė ir pateikia dvi pagrindines priežastis.

Visų pirma, astronomine prasme, grigališkasis kalendorius visai neblogas ir tikslus, todėl paprasčiausiai nėra fundamentalių priežasčių jį keisti. Antra, dabar pagrindine perėjimo prie naujo laiko skaičiavimo kliūtimi būtų ne žmonėms kylantys nepatogumai, o būtinybė perrašyti daugybę kompiuterių programų ir dėl to neišvengiamai kilsiantys jų veikimo sutrikimai.

Čia galima prisiminti 2000 metų problemą, susijusią su datos metų saugojimu tik dviem skaitmenimis ir neteisingu keliamųjų metų apdorojimu: dažnai nebuvo atsižvelgiama į taisyklę, kad metai, kurių numeris be liekanos dalijasi iš 400 – irgi keliamieji. Ir nors dutūkstantieji atėjo be jokių rimtų sutrikimų, o problemos mastą daugelis ekspertų pavadino perdėtu, perėjimas prie naujo kalendoriaus bet kokiu atveju taptų kur kas rimtesniu sukrėtimu visam pasauliui. Negana to, vis dar neišspręsti sunkumai su religinėmis šventėmis, sutrukdę naują kalendorių priimti praėjusio amžiaus viduryje.

Taigi, artimiausiu metu kažin ar sulauksime perėjimo prie naujo kalendoriaus, nors tokie pasiūlymai laikas nuo laiko ir skamba. Dar verta pažymėti, kad jei prieš šimtą metų, moderno epochos įkarštyje, kalendoriaus reformą daugelis vertino kaip privalumą, tai dabar nuotaikos pasikeitė: visai tikėtina, kad rasis laikysiančių tokias „postmodernistines“ iniciatyvas grėsme žmonijos tyšiui su savo praeitimi.


nplus1.ru

Verta skaityti! Verta skaityti!
(3)
Neverta skaityti!
(8)
Reitingas
(-5)
Visi šio ciklo įrašai:
2020-01-04 ->
Naujos epochos kalendorius
2019-12-31 ->
Komentarai (6)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
48(2)
42(0)
38(0)
31(3)
24(0)
23(0)
22(0)
19(0)
14(0)
12(0)
Savaitės
107(14)
100(5)
76(0)
75(6)
63(0)
Mėnesio
156(0)
134(27)
126(0)
112(5)
111(0)