Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Įdomusis mokslas

Kol dar nebuvo išrastas „Novičiokas“: Kremliaus nuodytojų istorija ir paslaptingos žmonių mirtys (Video)

2021-01-18 (0) Rekomenduoja   (8) Perskaitymai (275)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Rusijos valdžia savo priešų nuodijimo tradicijas perėmė iš sovietų valdžios, kurios viešpatavimo metais buvo sukurtos specialios institucijos ir laboratorijos, tyrinėjusios, kaip efektyviau atsikratyti oponentais, panaudojant nuodingąsias medžiagas, rašo svoboda.org. Neseniai paaiškėję faktai apie Rusijos specialiųjų tarnybų pasikėsinimą nunuodyti opozicijos lyderį Aleksejų Navalną privertė atidžiau pažvelgti į tokios veiklos istoriją ir prisiminti įžymesnes aukas.

„Aš išlipau iš mašinos ir pajutau, kad mano akyse liejasi visi vaizdai. Įėjau į laiptinę, parkritau ir keturiomis nuropojau iki lifto. Nesupratau, kas su manimi dedasi. Mano pulsas plakė labai tankiai, pylė šaltas prakaitas, aš pamaniau, kad mirštu.“

Taip politikas Dmitrijus Diomuškinas prisimena tai, kas su juo nutiko 2011 metų kovą. Tuo metu jis buvo vieno iš didžiausių Rusijos nacionalistų susivienijimo, „Rusai“ (uždraustas 2015 metais), lyderis ir mąstė apie dalyvavimą Rusijos prezidento rinkimuose. D.Diomuškino draugas, vienos iš jėgos struktūrų pulkininkas, perspėjo, kad jį gali pamėginti nunuodyti, ir patarė išvykti iš Rusijos. Tačiau D.Diomuškinas atsisakė.

„Pulsas net miegant buvo 110–140, ištino limfmazgiai, drebėjo rankos, vėliau kairiąją ranką beveik visiškai paralyžiavo. Ji buvo tokia, lyg aš ją būčiau nugulėjęs, tekdavo ją nuolat mankštinti, kad ji veiktų. Aš esu sportininkas, niekada nesirgau, net neturėjau medicininės kortelės. Tai tęsėsi ilgai, pasekmes jutau dešimt savaičių. Jeigu mano vietoje būtų buvęs ne toks tvirtas žmogus, tai jis, manau, būtų miręs.“

D.Diomuškinas pasakoja, kad jis buvo svetima pavarde paguldytas į privačią kliniką. Tyrimai parodė apnuodijimą, tačiau toksino nustatyti nepavyko. Apie šį apnuodijimą D.Diomuškinas pirmą kartą papasakojo per interviu, duotą 2012 metais:

Informatorius iš specialiųjų tarnybų, pranešęs jam apie rengiamą „specialiąją priemonę“, prapuolė be pėdsakų ir apie jo likimą nepavyksta nieko sužinoti iki šiol. 2013 metais D.Diomuškinas pareiškė, kad ketina kandidatuoti į Rusijos prezidento postą, netrukus po to, kai apie tokį patį ketinimą paskelbė Aleksejus Navalnas. Apnuodijimą Tomske ir kitus pasikėsinimus į jo gyvybę A.Navalnas sieja būtent su siekiu mesti iššūkį Vladimirui Putinui. D.Diomuškinas mano, kad jį mėgino nunuodyti dėl tos pačios priežasties. „Kai Navalnas apibūdino savo savijautą, aš iš karto prisiminiau tai, kas su manimi vyko 2011 metų pavasarį. Simptomai buvo labai panašūs“, – pasakoja jis.

„Putino Rusija iš Stalino ir postalininio laikotarpio paveldėjo ne tik „valstybiškai neišvengiamų“ žmogžudysčių metodiką, bet ir pačią technologiją“, – rašė Arkadijus Vaksbergas knygoje „Nuodų laboratorija. Nuo Lenino iki Putino“. Ši knyga 2007 metais buvo išleista prancūzų kalba Paryžiuje ir nuo tada buvo išversta į 40 kalbų, tačiau Rusijoje taip ir neatsirado narsaus leidėjo, kuris būtų išdrįsęs publikuoti originalų rusišką tekstą.

Istorikas, teisininkas ir žurnalistas A.Vaksbergas (1927–2011) dirbo sovietiniuose archyvuose ir tyrinėjo, kaip Vladimiro Lenino iniciatyva buvo sukurta „nuodų laboratorija“, vėliau aktyviai naudota šalinant politinius oponentus ir šiaip neparankius asmenis. Tarp kitų, A.Vaksbergas pateikia įrodymus, kad pirmasis demokratiškai išrinktas Sankt Peterburgo meras Anatolijus Sobčakas, kurį jis gerai pažinojo, buvo nunuodytas.

 

Rašytojo dukra Tatjana Vaksberg su „Radio Svoboda“ pasidalijo rusišku knygos „Nuodų laboratorija“ tekstu.

Iš A.Vaksbergo knygos „Nuodų laboratorija“

Sovietų valstybinės politikos pamatu tapusio teroro istorijos nuošaly stovi svarbiausioji jo dalis, kurią galima apibūdinti kaip individualų terorą, tai yra jis nukreiptas ne prieš kokią nors masę visuotiniam įbauginimui, o yra taškinis, pasirinktinis, nukreiptas prieš konkrečią asmenybę. Prieš tikrą ar tariamą priešą, prieš tą, kurio egzistavimas dėl vienų ar kitų priežasčių yra nepageidautinas, kaip nepageidautinas arba neįmanomas yra bet koks legalus jo pašalinimo būdas. Suvokdami, kad nėra galimybių nugalėti sąžiningoje kovoje, bolševikai sukūrė pagal kiekį ir techninį aprūpinimą analogų neturinčią profesionalių žudikų armiją, kurios sąskaitoje per beveik tris ketvirčius amžiaus atsidūrė šimtai ir tūkstančiai politikos, visuomenės veikėjų, kariškių, kultūros ir mokslo darbuotojų. Šis sąrašas neturi nei pradžios, nei galo, nes jis beribis, o daugelis vardų liko užmiršti.

Šio sąrašo pradžioje yra vardai nušauto (neva tai padarė pavydus varžovas) Grigorijaus Kotovskio, ant operacinio stalo numirusio Michailo Frunzės, nuskendusių Efraimo Sklianskio ir Isajaus Churgino ir kitų aukų, kritusių kovoje dėl valdžios po V.Lenino mirties. Bet teroras prasidėjo dar prie V.Lenino ir su jo palaiminimu. Ir būtent V.Leninas davė nurodymą sukurti nuodus režimo priešų naikinimui.

Iš knygos „Nuodų laboratorija“

Didžiausia politinės kovos praktikos naujove vykdant slaptas žmogžudystes buvo V.Lenino 1921 metais sukurta ir griežtai įslaptinta toksikologijos laboratorija, kurios įstatuose buvo aiškiai parašyta, kad jos užduotis yra „kova su sovietų valdžios priešais“. Tradicinė moralinių vertybių skalė buvo visiškai svetima didžiajam pasaulinės revoliucijos vadui: toks barbariškas „kovos“ būdas jam atrodė absoliučiai priimtinas ir tinkamas. Tad toksikologijos laboratorijos įkūrimas buvo logiška jo strateginių sumanymų pasekmė ir praktinė realizacija.

Ši laboratorija kūrė ir gamino ne ginklus, o nuodus, – vadinasi kovoti su „priešais“ buvo siūloma būtent šiuo būdu. Taip nusikalstama organizacija įgijo legitimumo regimybę. Dėl savo pomėgio konspiraciniams eufemizmams (vėliau tai tapo viso sovietinio laikotarpio tradicija) V.Leninas ją pavadino „neutraliai“ – „Specialusis kabinetas“ – ir padarė ją pavaldžią Liaudies komisarų tarybos pirmininkui, tai yra asmeniškai sau. „Kabineto“ darbuotojams be jokių užuolankų buvo skirta užduotis kurti ir tobulinti nuodus, skirtus „priešų“ žudymui.

 

Apibendrintas socialinis-psichologinis portretas tų, kurie naujųjų Rusijos šeimininkų įsakymu ėmė asmeniškai vykdyti teroro aktus, neabejotinai turi istorinį interesą. Tam buvo atrinkti žmonės be šaknų – tie, kuriuos galbūt pernelyg tiesmukai ir grubiai, bet ne be pagrindo vadino visuomenės atmatomis. Žmonės be išsilavinimo, neturėję jokio auklėjimo šeimoje, labai dažnai vaikai iš gatvės, neseniai dar glaudęsi palėpėse ir maisto ieškoję sąvartynuose bei šiukšlių dėžėse. Žmonės, tegul ir ne dėl savo kaltės, netekę bet kokių moralės principų. Žvėriškumu, kuris būdavo ne tik leidžiamas, bet ir skatinamas, jie keršydavo dėl juos kankinusių kompleksų – pavydo, gobšumo, aklo pykčio tiems, kuriuos jie laikė sėkmingais, laimingais, likimo numylėtiniais.

Kai Josifas Stalinas įsiviešpatavo Kremliuje, slaptos politinės žmogžudystės imtos vykdyti konvejeriu. „Nuodai buvo monopolinė Stalino prerogatyva“, – liudijo J.Stalino sekretoriato viršininkas Aleksandras Poskrebyševas. Vienas iš geriausiai žinomų ir dokumentais patvirtintų Didžiojo teroro epochos nunuodijimų – NKVD Užsienio skyriaus vadovo Abramo Sluckio nužudymas. 1938 metų vasario 17-ąją A.Sluckį išsikvietė vidaus reikalų liaudies komisaro Nikolajaus Ježovo pavaduotojas Michailas Frinovskis. Jis A.Sluckį savo kabinete pasitiko nepaprastai mandagiai, išklausė jo pranešimo apie sėkmingą slaptų agentų darbą užsienyje, o po to pakvietė komisaro pavaduotoją Leonidą Zakovskį ir Michailą Aliochiną, kuris vadovavo operatyvinės technikos skyriui. Pagal paties M.Frinovskio duotus parodymus, „pasinaudojęs akimirka, Zakovskis užmetė Sluckiui ant veido kaukę su chloroformu. Šis po poros minučių užmigo, ir tada kitame kambaryje mūsų laukęs Aliochinas suleido į dešinės rankos raumenis nuodus, nuo kurių Sluckis iš karto mirė“.

A.Vaksbergas pateikia ir kitą versiją, pagal kurią A.Sluckis M.Frinovskio kabinete buvo nunuodytas saldainiais.

Reikšminga sovietinių specialiųjų tarnybų dokumentų dalis iki šiol įslaptinta, ir apie daugelio nusikaltimų detales galima tik spėlioti. A.Vaksbergas neatmeta versijos, kad ir pats V.Leninas buvo nunuodytas. J.Stalinas partijos politbiure pasakojo, kad V.Leninas paprašė jo savižudybei atnešti kalio cianido iš „specialiojo kabineto“, tačiau A.Vaksbergas šį pasakojimą laiko išsigalvojimu. „Tam, kad gautum kalio cianido – visiems žinomų ir plačiai naudojamų nuodų, – nebuvo nė mažiausios būtinybės ieškoti jų specialiojo kabineto sandėliukuose. Ten Stalinas, jau susičiulbėjęs su tuo metu karjeros laiptais lipančiu ir tiesiogiai su specialiojo kabineto veikla susijusiu Genriku Jagoda, galėjo parinkti ir, greičiausiai, parinko ką nors mažiau žinomo ir labiau tinkamo.“

 

Štai keletas paslaptingų mirčių, kurias savo knygoje nagrinėja A.Vaksbergas.

Nikolajus Sokolovas (1882–1924), tardytojas, rinkęs įrodymus apie caro šeimos nužudymą Jekaterinburge. 1924 metų lapkritį buvo rastas negyvas savo namo sode Prancūzijoje. Jokių smurto žymių ant kūno nebuvo rasta. Pagal sovietinių specialiųjų tarnybų veiklą tiriančių istorikų surinktus netiesioginius įkalčius galima daryti išvadą, kad N.Sokolovas buvo nunuodytas. Specialistai įtaria, kad žudikai panaudojo nuodingą tirpalą, kuriuo suvilgytas audinys buvo priglaustas prie N.Sokolovo veido.

Piotras Vrangelis (1878–1928), vienas iš pagrindinių Baltųjų judėjimo vadovų Pilietinio karo metais. Baronas Vrangelis gyveno Briuselyje. Su nepažįstamais žmonėmis nesusitikinėjo, atsitiktinių lankytojų nepriimdavo. Netikėtai namuose atsirado kažkoks jo dieninio (red. – karininko tarno ar pasiuntinio ikirevoliucinės Rusijos kariuomenėje) brolis. Apie tai, kad „brolis“ – tai jūreivis iš sovietų prekybinio laivo, tuo metu stovėjusio Antverpene, paaiškėjo tik po kelių dešimtmečių, kai prasivėrė archyvai.

Susitikimas truko visą dieną, kurią lankytojas kartu su „broliu“ praleido virtuvėje. Kai tik šis išvyko, Vrangelis susirgo ir nė vienas gydytojas nesugebėjo nustatyti tikslios diagnozė. Yra liudijimas, kad generolas „blaškėsi, jį tai išmušdavo karštis, tai imdavo krėsti šaltis, ir visi vidaus organai tarsi veržėsi lauk“. Gydytojai niekaip nepajėgė jam padėti. Po trisdešimt aštuonias dienas trukusių kančių Vrangelis mirė.

Arkadijus Poluninas (1889–1933), baltasis emigrantas, sovietų diplomato Šveicarijoje Vaclavo Vorovskio nužudymo bendrininkas. Su A.Poluninu susidorota 1933 metais priemiestiniame Paryžiaus traukinyje – įtariama, kad panaudotas apnuodytas alus.

Michaila Gruševskis (1866–1934), ukrainiečių istorikas. 1917–1918 metais vadovavo Ukrainos Centrinei Radai, kuri po bolševikų perversmo paskelbė nepriklausomą Ukrainos Liaudies Respubliką ir tapo vienu iš kovos su sovietų valdžia, siekusia palenkti Ukrainą savo diktatui, centrų.

 

Emigravo, o 1924 metais grįžo į SSRS, davęs pažadą nebetęsti politinės veiklos ir užsiimti tik mokslu. 1931 metais M.Gruševskis buvo areštuotas, apkaltintas „kontrrevoliucine veikla“, tačiau vėliau paleistas. 1934 metais mirė ligoninėje įtartinomis aplinkybėmis. Yra pagrindo įtarti, kad jis buvo nunuodytas. M.Gruševskio veikalai buvo uždrausti, daugelis giminaičių, mokinių ir draugų buvo represuoti.

Nestoras Lakoba (1893–1936), pirmasis Abchazijos liaudies komisarų tarybos pirmininkas. 1936 metų gruodį N.Lakoba atvyko į partijos aktyvo konferenciją Tbilisyje ir apsistojo viešbutyje „Orient“. Lavrentijus Berija pakvietė jį pavakarieniauti, o po to nusivežė į teatrą. N.Lakoba pasijuto blogai, jis raitėsi iš skausmo, bet sąmonės neprarado. Prieš mirtį jis savo vairuotojui spėjo pasakyti, kad buvo nunuodytas.

Jakovas Jurovskis (1878–1938), čekistas, vadovavęs caro šeimos sušaudymui. J.Jurovskis buvo atvežtas į Kremliaus ligoninę su apsinuodijimo nežinoma medžiaga požymiais ir po kelių valandų mirė. Oficiali versija: dvylikapirštės žarnos opos perforacija. Nors egzistuoja gausus tų metų ligoninės archyvas, jo medicininės kortelės rasti nepavyko. Jo dukra buvo areštuota likus keliems mėnesiams iki paslaptingos J.Jurovskio mirties.

Levas Sedovas (1906–1938), Levo Trockio sūnus. Lubiankai pavyko užverbuoti artimiausią jam žmogų – lenkų komunistą Marką Zborowskį, emigravusį į Prancūziją. Apendicito priepuolis privertė L.Sedovą kreiptis pagalbos į medikus. M.Zborowskis įtikino L.Sedovą gydymui pasirinkti privačią kliniką Paryžiuje, kurioje praktikavo rusai emigrantai gydytojai. L.Sedovas užsiregistravo išgalvota pavarde, apie jo buvimo vietą žinojo tik žmona ir M.Zborowskis.

Nėra jokių patikimų duomenų, kad diagnozė buvo nustatyta teisingai ir kad operacija buvo būtina. Tačiau ji tuoj pat – naktį iš 1938 metų vasario 8-osios į 9-ąją – buvo atlikta ir praėjo sėkmingai. L.Sedovui netgi pasirodė, kad jis tuoj galės išvykti iš ligoninės. Bet po keturių dienų jam staiga pasidarė bloga. Pasak liudininkų, jis pusnuogis ir apimtas karštinės klaidžiojo po koridorius ir palatas. Pakilo aukšta temperatūra, ligonis prarado atmintį. Gydytojai negalėjo suprasti, kas su juo dedasi. Buvo nustatyta nauja diagnozė – žarnų užsisukimas, tačiau ir ji buvo ginčytina. Dėl visa ko atliko dar vieną operaciją – veltui! M.Zborowskis visą laiką buvo kartu. Vasario 16-ąją L.Sedovas mirė.

 

Pavelas Alilujevas (1894–1938) – J.Stalino žmonos brolis. 1938 metų lapkričio 2 dieną išėjo į darbą. Pusryčiams suvalgė tik vieną kiaušinį ir išgėrė kavos. Buvo visiškai sveikas, gyvybingas, linksmas. 11 valandą pasijuto blogai, ėmė smarkiai vemti, beveik neteko sąmonės. Tik po dviejų valandų buvo iškviestas gydytojas, kuris pasiūlė nedelsiant hospitalizuoti. Dar po valandos iš darbo paskambino į namus: „Kuo jūs maitinote Pavelą Sergejevičių? Čia jis nieko nevalgė, bet jį pykina.“ Žmona atsakė, kad nedelsiant atvažiuos, bet jai uždraudė, pasakę, kad ligonį veš į Kremliaus ligoninę. „Atvežtas pacientas, – pažymėta medicininėje išvadoje, – buvo agonijos būklės, sąmonės neatgavo. Po 20 minučių ištiko mirtis.“

Jevgenija Chajutina (1904–1938), spaudos darbuotoja, N.Ježovo žmona. 1938 m. spalio 29-ąją J.Ježovą priverstinai atvežė į valstybinę „nervų ligonių“ sanatoriją su asteninės depresijos būklės diagnoze. Kokių nors įrodymų apie tai, kad ją gydė psichiatrai, neegzistuoja. Medicininės kortelės archyve nėra. Lapkričio 21-ąją J.Chajutina mirė nuo – tokia oficiali išvada – liuminalo, kurį vartojo kaip migdomuosius, perdozavimo. Tai yra, paprastai kalbant, nusižudė. Bet iš kur pas ją galėjo atsirasti tiek migdomųjų tablečių? A.Vaksbergas mano, kad jai padėjo numirti jos vyras. „Ježovas atidavė žmoną pribaigti laboratorijos, kuri buvo jam pavaldi, darbuotojams.“ Tokios pat nuomonės buvo ir Nikita Chruščiovas.

Nadežda Krupskaja (1869–1939), V.Lenino našlė. Staiga mirė kitą dieną po savo 70-mečio. J.Stalino sekretoriato vadovas A.Poskrebyševas, kai J.Stalino dukra Svetlana paklausė jo apie N.Krupskajos likimą, atsakė: „Jūs net neįsivaizduojate, kaip dažnai Šeimininkas panaudodavo nuodus kaip išbandytą būdą atsikratyti jam neparankiais žmonėmis.“ „Krupskajos nužudymas Stalinui buvo akivaizdžiausias įrodymas, kad nepageidautinų asmenų pašalinimą galima užmaskuoti tariama sunkia liga“, – rašo A.Vaksbergas.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(8)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(8)
Visi šio ciklo įrašai:
2021-01-18 ->
Kol dar nebuvo išrastas „Novičiokas“: Kremliaus nuodytojų istorija ir paslaptingos žmonių mirtys (Video)
8
2020-12-16 ->
2020-09-09 ->
2018-09-25 ->
2018-09-14 ->
2018-04-12 ->
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
32(6)
23(3)
20(5)
18(4)
13(4)
12(0)
11(0)
Savaitės
61(0)
52(0)
50(0)
Mėnesio
149(36)
121(25)
118(14)
103(8)
97(7)