Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Įdomusis mokslas

Mėnulio štamas: kaip NASA gynė Žemę nuo „kosminio maro“

2021-01-21 (0) Rekomenduoja   (11) Perskaitymai (440)
    Share

Jei Mėnulyje egzistuotų pavojingi patogenai, NASA negalėtų sukliudyti jiems patekti į Žemę.

Naujojo koronaviruso pandemija – žmonijos istorijoje ne pirma ir ne paskutinė. Kiek seniau nei prieš pusšimtį metų planetą siaubė kita – Honkongo gripo, per tris metus nusinešusi nuo 1 iki 4 milijonų žmonių gyvybių. Ir visgi, jos įkarštyje daugelį jaudino kitokio užkrėtimo galimybė – hipotetinio „Mėnulio maro“.

Po pirmojo žmogaus skrydžio į kosmosą, JAV, lenktyniaudama su SSRS, ėmėsi aktyviai vystyti žmogaus išsilaipinimo Mėnulyje programą. Šiai perspektyvai artėjant ir darantis vis realesne, daugėjo ir svarstymų, ką astronautai gali parsivežti iš kosmoso.

Visų skrydžio aspektų prognozavimui, mokslininkai, valdininkai ir inžinieriai sugaišo ne vienus metus. Viena iš aptarinėjamų temų buvo atgalinė kontaminacija – galimas nežemiškų gyvybės formų atnešimas į biosferą, kur jos galėtų daugintis ir sukelti neprognozuojamas ir nekontroliuojamas pasekmes, gal net švelnių žemiškų organizmų išmirimą.

Niekas nežinojo, ar Mėnulyje, į kurį Amerika rengėsi siųsti žmogų, niekas negyvena. Įvairios komisijos begalėje susirinkimų priėjo prie išvados, kad negalime tvirtinti, jog nežemiškos gyvybės nėra, – tegalime pripažinti, kad lig šiol jos nepatikome. Taigi, nebuvo galima atmesti galimybės, kad tarkime, Mėnulio grunte gyvena nežinomų mikroorganizmų kolonijos, kurios galėtų atvykti į Žemę kosminiame laive ir ant astronautų skafandrų kaip zuikiai autobusu.

Kad būtų užkirstas kelias kosminiam užkratui patekti į mūsų planetą, NASA ir JAV vyriausybė susitarė laikyti astronautu griežtame karantine. Svarbiausias vaidmuo teko Mėnulio priėmimo laboratorijai (Lunar Receiving Laboratory, LRL) – kompleksui, per kurio sienas neprasibraus joks pašalinis objektas. Tai buvo unikalus, pribloškiamas užduoties mastu ir kaina projektas, kuris… iš esmės žlugo. Jo sukūrimo istoriją ir užmaršties priežastis Aeon paskelbtame straipsnyje pasakoja ekologijos istorikas Dagomar Degroot.

Tarpplanetinė kontaminacija

 

JAV mokslų akademijos sukurta Kosmoso mokslo taryba (Space Science Board) dar septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje įspėjo NASA ir vyriausybę dėl galimos tarpplanetinės kontaminacijos ir ragino imtis karantino. Žmonijos istorijoje būta katastrofų, kai atvežtiniai mikroorganizmai pakirsdavo neturėjusias imuniteto populiacijas. Ir svarbiausias klausimas buvo, ar Mėnulio mikrobai galėtų iškrėsti ką nors panašaus. O ką, net jei žmonės nesusirgs, bet kažkokia Mėnulyje snaudžianti gyvybės forma palankiose žemiškose sąlygose suklestės ir sugriaus visą biosferą?

1964 metais surengtoje didelėje konferencijoje dalyvavę gydytojai, biologai, geologai ir kiti mokslininkai, o taip pat armijos atstovai, sutarė, kad iš Mėnulio grįžusio kosminio laivo nuo visų nežemiškų gyvybės formų išvalyti neįmanoma. Vienintelis dalykas, kurį galima padaryti – neleisti jam išplisti anksčiau, nei žmonės juos ištirs ir sukurs vakciną. Taigi, buvo būtina viską, kas grįžo iš kosmoso – nuo pačių astronautų iki akmenų ir dulkių – izoliuoti.

Nuspręsta, kad žmonių izoliacija truks tris savaites – per tą laiką astronautams turėtų pasireikšti ligos, kuria jie galbūt užsikrėtė, simptomai. O visus erdvėlaiviu atgabentus bandinius reikėjo ištirti, ir patikrinti, kaip jie veikia žemiškus augalus, gyvūnus ir gyvų audinių pavyzdžius.

Laboratorija, kur visa tai vyktų, turėjo būti maždaug 800 m² ploto. Numatyta statybos kaina buvo $75 mln., įranga kainavo $60 mln., o metinis laboratorijos veikimas ir aptarnavimas buvo įvertintas $13 mln. (viskas perskaičiuota 2020 metų kainomis). Pastatas turėjo būti visiškai parengtas 1969 metų sausio 1 dienai – tų metų vasarą planuotas Neilo Armstrongo vadovaujamos „Apollo 11“ skrydis ir išsilaipinimas Mėnulyje.

Nevisiška izoliacija

 

Metais anksčiau, komplekso statybai vykstant visu greičiu, staiga paaiškėjo, kad niekas nežino, kaip reikia prieš naudojimą laboratoriją išbandyti ir sertifikuoti. LRL biologinio saugumo standartai buvo nelabai adekvatūs, nes niekas nežinojo, su kuo teks susidurti.

1966 metais įsteigtas Specialus atgalinės kontaminacijos komitetas (Advisory Committee on Back Contamination, ICBC), kūrė jas, taikydamasi į patį mirtiniausią patogeną, kokį sugebėjo rasti, – maro lazdelę. Tai labai specifiška bakterija, smarkiai priklausoma nuo aplinkos sąlygų ir prisitaikiusi prie konkretaus nešiotojo – blusų. Ji nemoka kurti sporų, kurios galėtų padėti išgyventi Mėnulyje, – žodžiu, menkai tikėtina, kad astronautai iš kosmoso galėtų parsivežti jos analogą. Tačiau kai kurių biologų siūlymas laboratorijos hermetiškumą patikrinti ne tokiais mirtinais, tačiau labiau prisitaikiusiais prie sunkių sąlygų mikrobais, buvo atmestas, baiminantis pakenkti laboratorijos darbuotojams.

Gruodį, likus mėnesiui iki objekto pridavimo, inspekcija LRL aptiko 140 trūkumų, rašo Degroot. Patikrinimai aptikdavo vis naujas problemas. 1969 metų vasarį, filtrų veiksmingumą bandant simuliuojamais teršalais, dalis jų pateko į gatvės automobilių stovėjimo aikštelę. Steriliomis sąlygomis užauginta žuvelė žuvo nuo grybelinės infekcijos. Paskui nuo parazitų žuvo laboratorinė pelė. Kovą, po treniruočių bandymo, žuvo vis pelės iš sterilios aplinkos. Astrobiologams teko konstatuoti, kad netgi standartinės sistemos veikia nepatenkinamai, o nedidelius sutrikimus laboratorijoje operatyviai sutaisyti neįmanoma.

Pirmuosius kelis metus LRL statybą visuomenė iš esmės ignoravo, tačiau plykstelėjus H3N2 gripo pandemijai, tapo itin jautri tokioms grėsmėms. Spaudoje pasipylė straipsniai apie laboratoriją, skrydį į Mėnulį ir „Mėnulio marą“. Alyvos ugnin šliūkštelėjo 1969 metų gegužę publikuotas romanas „Andromedos“ štamas, pasakojantis apie Žemės užkrėtimą kosminės kilmės virusu. Sunerimę piliečiai siuntė į NASA tūkstančius laiškų, ir žinybai teko gyventojus užtikrinti, kad žmonijos saugumas yra kontroliuojamas.

 

Šie pareiškimai, tarkime taip, ne visai tiksliai atitiko realybę. ICBC aptiko rimtas NASA protokolo spragas. Pavyzdžius, jei kuris nors astronautas sugrįžęs Žemėn, rimtai susirgtų ar patirtų traumą, jį reikėtų… nugabenti į ligoninę. Į vietą, tapsiančią idealia epidemijos pradžios vieta. Be to, buvo aišku, kad bet kuriame „Apollo“ transportavimo nuo nusileidimo vietos Ramiajame vandenyne iki LRL Teksaso valstijoje, etape gali nutikti nenumatytos situacijos, kai būtina izoliacija nebūtų įmanoma.

Mėnulio dulkės

Kai Neilas Armstrongas ir Buzzas Aldrinas po išsilaipinimo palydove sugrįžo į savo modulį ir nusiėmė šalmus, iš karto pajuto aitrų ant jų skafandrų nusėdusių Mėnulio dulkių kvapą. Dulkių buvo visur; jie valėsi kaip išmanydami, tačiau visiškai jų atsikratyti nepavyko. Jeigu jose būtų buvę mikroorganizmų, astronautai neišvengiamai būtų jais užsikrėtę.

Tai buvo tik pirmoji iš daugelio galimybių užsikrėsti. Pagal NASA planą, nusileidusio astronautų modulio – kol šis dar buvo vandenyje – durys buvo apdorotos dezinfekcijos priemonėmis, o paskui į jį įmesti biologinės apsaugos kostiumai, kuriais ekipažas persirengė. Astronautai perėjo į karantino furgoną juos paėmusiame lėktuvnešyje, o paskui specialiais tuneliais iš lėktuvnešio perėjo į sausumą ir buvo nugabenti į LRL specialų sektorių. Taip pat atsargiai – specialiuose konteineriuose – gabenti visi Mėnulio grunto pavyzdžiai ir astronautų naudoti daiktai. Tačiau prieš įrangos sterilizavimą vienas iš fototechnikų plikomis rankomis paėmė kasetę su fotojuostele, kuri buvo kuritusi ant Mėnulio paviršiaus. Taip karantine atsidūrė dar 6 žmonės, buvę tame pačiame kambaryje, kur ir juostelė.

 

Ataskaitos rodo, kad sugrįžus „Apollo 11“ tokių nutekėjimų buvo daugybė. Pakete su Mėnulio dirvos pavyzdžiais aptikta skylutė. Perpildyta „Columbia“ komandinio modulio nuotekų talpa. Vienas darbuotojas pirštine užkliudė bandymuose naudotų putpelių narvelį, kuris praplyšo. Laboratorijos kuriuose buvo pavyzdžiai, santechnika buvo nesandari. Drenažo sistemoje dingdavo slėgis. Liepos 31 dieną, praėjus savaitei nuo ekipažo grįžimo į Žemę, praplyšo vieno iš skafanrų pirštinė, ir karantine atsidūrė dar du technikai. Rugpjūčio pradžioje iš autoklavo su pavydžiais vakuuminė sistema skysčiu aptaškė laboratorijos darbuotojus. Ir taip toliau.

Per porą savaičių karantine, be astronautų, atsidūrė dar 16 žmonių; apie daugumą incidentų NASA visuomenei nepranešė. Karantinas praėjo sėkmingai – mokslininkai Mėnulio dulkėse neaptiko jokių mikroorganizmų, o netikėčiausiu atradimu tapo tai, kad Žemės palydovo grunte augalai auga greičiau, nei pačios Žemės. Tai paaiškina ne kokie nors mikroorganizmai, o tai, kad toje dirvoje esančių maistinių medžiagų nebuvo veikęs vanduo, ir dėl to jos pasisavinamos greičiau. Tyrėjai taip pat išsiaiškino, kad Mėnulio dulkėse žemiškos bakterijos neišgyvena.

Po „Apollo-11“ misijos, izoliacijoje LRL pabuvojo dar dvi Mėnulio misijos – „Apollo 12“ ir „Apollo 14“. Joms ten būnant, laboratorijoje vėl aptikti nuotekiai ir nesklandumai.

Skamba paradoksaliai, tačiau pagrindinė žinia, kurią suteikė Lunar Receiving Laboratory, – jei Mėnulyje egzistuotų pavojingi mikroorganizmai, NASA tuo metu nebūtų pajėgusi užkirsti kelio jiems patekti į Žemę. Neplanetiniai patogenai astronautus galėtų užkrėsti dar kosmose, prasiskverbti į okeaną po nusileidimo ar, atsidūrę LRL, paplisti už jos sienų. Inžinieriai ir biologai nebuvo kvaili – tiesiog jiems teko spręsti neišsprendžiamą užduotį: jokia karantino sistema negali užtikrinti 100% apsaugos. Iš kosmoso pargabenti mikrobai būtinai pabėgtų – tai tik laiko klausimas.

 

Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios LRL kaip karantino zona nebenaudojama ir pavirto Mėnulio bandinių saugojimo ir tyrimo laboratorija. Dešimtmečio gale Ten pat, Hiustone, tam buvo įrengta kita patalpa, o LRL pastate įsikūrė kiti tyrimų projektai. Pastaruoju metu pastatas buvo apleistas, ir 2019 metų rugsėjį NASA paskelbė, kad jis bus nugriautas.

Dabar NASA, Europos kosmoso agentūra ir Kinija rengia robotizuotas ekspedicijas, kurių metu rengiamasi paimti grunto pavyzdžius Marse – planetoje, kurioje mikrobinės gyvybės tikimybė kur kas didesnė, nei Mėnulyje. 2020 metais NASA paskelbė direktyvą, kurioje pabrėžė būtinybę užkirsti kelią tiesioginei ir atgalinei kontaminacijai. Istorija rodo, kad tai padaryti, ko gero, bus pernelyg sunku.


republic.ru

Verta skaityti! Verta skaityti!
(13)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(11)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
23(6)
19(0)
16(4)
16(0)
13(7)
11(0)
10(0)
Savaitės
64(0)
52(0)
52(0)
Mėnesio
149(36)
118(14)
103(8)
97(7)