Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Įdomusis mokslas

Veneros programa: tarpplanetiniai zondai iš už geležinės uždangos

2021-05-16 (17) Rekomenduoja   (40) Perskaitymai (385)
    Share

Kol NASA kreipė žvilgsnį į Mėnulį ir išorines planetas, sovietai apie 30 metų tyrinėjo pragarišką vidinę Veneros planetą.

Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje išorinių planetų tyrimams JAV pasiųsti Pioneer ir Voyager zondai dažnai – ir teisingai – vadinami istoriniais tarpplanetinių tyrimų pasiekimais. Iš dalies dėl to, kad su Pioneer plokštele ir Voyager auksiniu įrašu, šie objektai parengti vieną dieną būti rasti ateivių ir padėti jiems lengviau pasinerti į visuomenę. Panašiai ir Marso tyrimo robotai, tarp kurių Viking nuleidžiami zondai ir Sojourner, Spirit, Opportunity, ir Curiosity marsaeigiai mirga nesuskaitomoje daugybėje antraščių ir jiems dažnai netgi suteikiamos antropomorfinės asmenybės.

Tačiau beveik pamirštos yra ambicingos Sovietų misijos į Venerą. Nuo kosmoso amžiaus aušros šeštojo dešimtmečio galw, Sovietai kūrė ir konstravo Veneros zondų seriją. Ir beveik 30 metų jie statė ir skraidino Venera programos tarpplanetinius erdvėlaivius — kurie įspūdingi netgi dabar.

Programa „Venera“: Sovietai nukreipia žvilgsnį Veneron

Septintojo dešimtmečio pradžioje, Šaltasis karas vyko visu smarkumu, kaip ir Kosmoso lenktynės. Sovietai siekė pelnyti kuo daugiau „pirmųjų“ visose kosminių skrydžių srityse. Tuo metu jie į kosmosą galėjo iškelti didesnį naudingą svorį, nei JAV, tad galėjo statyti ir leisti didesnius erdvėlaivius – tiek bepiločius, tiek ir pilotuojamus. O naudodami keturių pakopų raketas ir pažangią telemetrijos sistemą, Sovietai galėjo siųsti misijas ir į sunkiai pasiekiamas vidines planetas.

 

Venera 1, pirmasis sovietų Venera misijų zondas, svėrė įspūdingus 1 400 svarų (palyginus su juo, 184 svarų pirmasis palydovas Sputnik 1, buvo plunksnelė). Panašiai kaip Dalek iš Doctor Who, Venera 1 zondas turėjo sukimosi stabilizatorių ir jame buvo moksliniai instrumentai, tarp kurių – magnetometras, Geigerio skaitiklis, ir mikrometeoritų jutiklis. Ir panašiai, kaip vėlesniuose zonduose, viduje buvo palaikomas šiek tiek didesnis, nei vienos atmosferos azoto dujų slėgis, padedantis instrumentams veikti stabilioje temperatūroje.

Tačiau pirmasis Venera 1 zondas Žemės orbitos taip ir nepaliko. Antrasis bandymas, 1961 metų vasario 12, nutrūko kelyje į Venerą, nors praskriejo pro planetą už maždaug 100 000 kilometrų.

Venera 2, kuris buvo labai panašus į Venera 1, turėjo praskristi pro Venerą, o užfiksuotą informaciją apie šį dangaus kūną perduoti atgal į Žemę. 1966 metų vasario 27 dieną zondas praskriejo už maždaug 24 000 km nuo paviršiaus, tačiau perkaito ir daugiau iš jo negauta jokių žinių. Vis dar neaišku, ar Venera 2 sugedo prieš praskriedama pro tolimą pasaulį, ar jau po to.

 

Kitus keturis zondus – Venera 3, 4, 5 ir 6 – sovietai kūrė, siekdami atidžiau ištirti mūsų karštosios kaimynės atmosferą. Šiuose maždaug 2 000 svarų (900 kilogramų) sveriančiuose zonduose buvo įrankių rinkinys ir atsiskiriantis nusileidimo modulis su antru prietaisų rinkiniu, tarp kurių buvo barometras, radarinis aukštimatis, dujų analizatorius ir termometras. Tačiau ne visi iš šių zondų misiją baigė sėkmingai.

Venera 3 planuota nutupdyti ant Veneros paviršiaus, tačiau jis 1966 metų kovo 1 dieną ant paviršiaus nukrito — tapdamas oficialiai pirmuoju kitoje planetoje sudužusiu erdvėlaiviu.

Tačiau 1967 metų spalio 18 dieną Venera 4, lėtai leisdamasi per tankią Veneros atmosferą, duomenis rinko ilgiau nei 90 minučių. Jis taip pat atmosferoje užfiksavo itin aukštą anglies dvideginio lygį ir tai, kad Veneroje nėra globalaus magnetinio lauko. Kaip ir tikėtasi, zondą galiausiai įveikė planetos karštis ir slėgis.

 

Venera 5 ir Venera 6 zondų misijos irgi buvo sėkmingos, perdavė duomenis ilgiau nei 50 minučių, leisdamiesi per Veneros atmosferą 1969 metų gegužės 16 ir 17 dieną. Atskleisdami šios planetos atmosferos sudėtį, šie zondai mokslininkams aiškiai parodė, kad gyvybė Veneroje – itin menkai tikėtina; romantiškos svajos apie Veneroje esantį žemišką rojų sudužo.

Venera 7 zonde buvo dar ambicingesnis nusileidimo modulis sukurtas švelniam nusileidimui Veneroje – įskaitant ir visokeriopą sustiprinimą, kad jis bent trumpai išgyventų itin nedraugiškomis sąlygomis planetos paviršiuje. 1970 metų rugpjūčio 17 dieną pradėtas skrydis buvo iš dalies sėkmingas. Nusileidimo aparatas planetos paviršių pasiekė 1970 metų gruodžio 15 dieną, bet pasiekė jį suplyšusiu parašiutu, tad leidimasis truko trumpiau nei planuota, apie 30 minučių, ir baigėsi smūgiu į paviršių maždaug 61 km/h greičiu.

Nors iš pradžių manyta, kad misija sužlugo, Venera 7 zondui pavyko trumpai siųsti reikalingus duomenis. Pavyzdžiui, jis išmatavo paviršiaus temperatūrą – ji buvo 475 °C, arba kaip įkaitinta plytinę picų orkaitė. Nors besileidžiančio zondo slėgio jutiklis sugedo, iš jo rodmenų tyrėjai sugebėjo įvertinti, kad paviršiuje slėgis yra apie 92 barus, – tokį jaustume, jūroje panėrę į 900 metrų gylį.

 

Venera 8 pakartojo didžiąją Venera 7 misijos dalį, tik nusileidimo aparatas, Veneros paviršių pasiekęs 1972 metų liepos 22 d., neapsivertė. Funkcionuojantis Venera 8 slėgio jutikliai patvirtino slegiančią Veneros atmosferą, tačiau jam dar pavyko užfiksuoti išsklaidytą šviesą, taip patvirtinant, kad būsimų misijų kameroms turėtų pavykti užfiksuoti venerietiškus kraštovaizdžius.

Dėmesys Veneros paviršiaus vaizdams

Iš visų Sovietų misijų į Venerą lig šiol geriausiai prisimenamos misijos nuo Venera 9 iki Venera 12, svėrusios po maždaug 11 000 svarų (5 000 kg). Labiausiai dėl to, kad jų nuleidžiamuose aparatuose buvo kameros, galėjusios tiesiogiai fiksuoti paviršiaus vaizdus.

Skriejusios į Venerą tarp 1975 ir 1978 metų, kelios šių zondų kameros negalėjo būti panaudotos, įprastai dėl to, kad neatsidarydavo jų lęšių dangteliai. Bet, kaip bebūtų, keliems pavyko nufotografuoti ir perduoti pirmuosius vaizdus iš antrosios planetos paviršiaus.

 

Nepamirštami pirmieji Venera 9 ir Venera 10 gauti kadrai. Detalūs, aiškūs ir plataus kampo lęšiais iškreiptuose atvaizduose matomas iki horizonto besitęsiantis nejaukus uolėtas landšaftas. Bet atvaizduose užfiksuoti ir pačių nusileidimo modulių kraštai, atskleidžiantys išskirtinai sovietinį dizainą.

Venera 13 ir Venera 14 zondai, paleisti 1981 metais, buvo pažangesnės Venera 9, 10, 11 ir 12 zondų versijos, kurių nuleidžiamuose moduliuose buvo sumontuoti sudėtingi akustiniai įtaisai, kurie pagal Veneros vėjų skleidžiamą garsą galėjo įvertinti jų greitį.

Venera 15 ir Venera 16, sveriančiuose po vos mažiau nei 9 000 svarų (4 100 kg) nuleidžiamų modulių nebuvo. Vietoje jų buvo gabenamos itin pažangios radarų sistemos, kuriomis iš elipsinės orbitos būtų galima sudaryti karščiu tvoskiančios planetos žemėlapius. Pioneer 12 zondas radaru Veneros žemėlapį sudarė pirmasis, bet Venera 15 ir 16 zondai atliko tai geriau, pasiekdami maždaug 1 – 2 kilometrų pikselyje raišką. Šių zondų atsiųsti atvaizdai buvo fantastiškai detalūs, atskleidžiantys nedraugingo kraštovaizdžio plotus, išmargintus smūginiais krateriais, dramatiškais šlaitais ir lava užlietus regionus.

 
 

JAV Veneros tyrimuose ženklą paliko Pioneer 12 ir itin sėkminga Magellan misija, o Europos ir Japonijos kosmoso agentūrų zondai taip pat prisidėjo prie geresnio artimiausios planetinės kaimynės pažinimo. Tačiau sovietinė Venera programa kol kas tebelieka intensyviausia ir nuosekliausia Veneros tyrimo misija.

Ir bent kol kas neatrodo, kad tai greitu metu pasikeis.


astronomy.com

Verta skaityti! Verta skaityti!
(41)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(40)
Komentarai (17)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
54(0)
41(0)
41(0)
33(0)
31(0)
28(0)
26(0)
24(2)
23(0)
Savaitės
75(3)
70(0)
67(5)
62(1)
Mėnesio
231(8)
110(3)
107(12)
104(26)
102(0)