Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Įdomusis mokslas

Paslaptinga senovinė žmonių kultūra, kuri išrado civilizaciją: dar senesnė už seniausius Mesopotamijos miestus - kaip ji atsirado, kaip žlugo ir kas yra žinoma dabar

2021-06-09 (0) Rekomenduoja   (22) Perskaitymai (330)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Rytų Europoje prieš 6200 metų statyti protomiestai apvertė mūsų supratimą apie civilizacijos pradžią ir kodėl žmonės iš kaimų persikėlė gyventi į miestus

Prieš maždaug 6200 metų, Europos rytiniuose pakraščiuose, dabartinės Ukrainos teritorijoje gyvenę žemdirbiai, padarė kažką nepaaiškinamo. Jie paliko savo neolitinius kaimus ir persikėlė į retai apgyvendintus miškų ir stepių plotus. Ten, plote, daugmaž prilygstančiam dabartinės Belgijos, tarp dviejų šiuolaikinių Kyivo ir Odesos miestų jie susitelkė į naujas, iki 20 kartų didesnes už senąsias, gyvenvietes.

Ši paslaptingoji, vadinama Kukutenio-Tripolės kultūra, buvo ankstesnė už žinomus seniausius Mesopotamijos miestus, civilizacija, išplitusi į Vidurinių Rytų dalis, ir į Kiniją. Ji gyvavo 800 metų, bet tuomet šis civilizacijos eksperimentas žlugo taip pat paslaptingai, kaip ir prasidėjęs. Gyventojai kraštovaizdyje paliko vos pastebimus pėdsakus, o jokių žmonių liekanų nerasta. „Nei pirštelio, nei danties,“ sako paleogenetikas Alexey Nikitin iš Grand Valley valstijos universiteto Michigane.

Šis stulbinamas įrodymų trūkumas pakurstė įnirtingus debatus apie tai, ką Nikitinas vadina Europos priešistorės „Tamsiaisiais amžiais“. „Pasikalbėjus su penkiais Tripolės archeologais, gaunamos penkios skirtingos nuomonės,“ sako jis.

Bet duomenų trūkumas domėjimosi nenuslopino – veikiau atvirkščiai. Pastaraisiais metais Tripolės protomiestų tyrimo ėmėsi keli projektai. Nepaisant didelių nesutarimų, ryškėja ankstyvo ir unikalaus urbanizacijos bandymo vaizdas. Jis gali tapti raktu supratimo, kaip moderni Europa radosi iš akmens amžiaus – ir netgi naujai nušviesti visos žmonių civilizacijos atsiradimą.

Uruką ir Nagarą (Tel Brakas), iškilusius Mesopotamijoje ketvirtame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, įprasta laikyti pirmaisiais pasaulio miestais. Jose iškastos liekanos rodo tankesnį apgyvendinimą ir naujovišką, hierarchinę socialinę struktūrą – šie du bruožai laikomi neatskiriama miesto apibrėžimo dalimi. Idėja tokia, kad didėjant žmonių populiacijai, nepažįstamieji turėdavo susitikti vienoje vietoje ir sutarti. „Manau, tai buvo tikras psichologinis urbanizmo slenkstis,“ sako Monica Smith iš Kalifornijos universiteto Los Angelese, antropologė ir knygos Cities: The first 6 000 years autorė. Bet Tripolės megagyvenvietės šių kriterijų neatitinka, tad, kaip mums juos suprasti?

 

Ukrainos archeologai apie megagyvenvietes žinojo jau daugiau nei šimtmetį, bet sistemingi kasinėjimai prasidėjo tik po Antrojo pasaulinio karo, o tarptautinį dėmesį patraukė tik prieš dešimtmetį. Dabar iš kelių tūkstančių Tripolės gyvenviečių, gal 15 nusipelnė priešdėlio „mega“, nes užima didesnį, nei 1 kvadratinio kilometro plotą. Didžiausias, Taljanki, yra daugiau nei trigubai didesnis, plotu šiek tiek lenkiantis Londono finansų centrą, City, ir didesnis už Uruką per didžiąją IV tūkstantmečio prieš mūsų erą dalį.

Nors didelės, megagyvenvietės nebuvo tankiai apgyventos. Jų planas koncentriškas, moliu drėbtų pinučių namai šalia kelių, juosiančių didelę centrinę erdvę. Didžiausiose gyvenvietėse stovėjo keli tūkstančiai namų ir gyveno iki 15 000 žmonių – palyginimui, tipiniuose neolito kaimuose gyveno ne daugiau, nei keli šimtai. Tačiau dėl skaičių karštai ginčijamasi, iš dalies dėl to, kad nėra aišku, ar šios gyvenvietės buvo apgyvendintos visus metus. Savo ruožtu, tai kelia kitą klausimą: kam tos vietos buvo skirtos?

 

„Tripolės megagyvenvietės labai skyrėsi nuo pirmųjų miestų, pastatytų keliais šimtmečiais vėliau“

 

Kai kas laikosi tradicinio požiūrio. Archeologas Mykhailo Videiko iš Ukrainos Borys Grinchenko Kyivo universiteto mano, kad megagyvenvietės buvo paprasčiausiai atsakas į didėjančios populiacijos spaudimą. Tripolės persikėlimą galėjo paskatinti technologijos vystymasis, pažymi jis, ypač – jaučių ar kitų gyvulių traukiamos rogės. Taip tapo įmanoma maistą ir kitus išteklius gabentis nuo gimtųjų kaimų už dešimčių kilometrų. „Kelių ten nebuvo,“ sako jis. „Tai buvo miškų ir upių slėnių kraštas.“

Johannes Müller iš Kylio universiteto Vokietijoje, megagyvenvietes vertina iš esmės kaip peraugusius kaimus – taip, eksperimentas, bet tik dydžiu. Koncentrinis išdėstymas nebuvo naujiena, pažymi jis: „Tai matoma nuo maždaug 4800 m.p.m.e, senesnėse gyvenvietėse, kur ne daugiau nei 50 namų.“ Bet John Chapman ir Bisserka Gaydarska iš Durhamo universiteto, JK su tuo jokiu būdu nesutinka. „Tai lyg sakyti, kad lėktuvnešis yra labai didelė jachta,“ sako Chapmanas.

 

Chapmanas ir Gaydarska tai vertina kaip socialinio organizavimosi eksperimentą – ir megagyvenviečių išvaizda atspindi šį ideologijos poslinkį. Jos visos suskirstytos iš centro einančiais „pyrago“ ketvirčiais, ir toliau padalintos į kelių namų kaimynystes. Panašu, iš pat pradžių buvo laikomasi bendro išdėstymo plano, tačiau smulkesnė ketvirčių struktūra susiformavo vėliau, kuriantis vis daugiau žmonių. Dažnai kaimynystės turėjo nuosavus susirinkimo namus, strategiškai išdėstytus šalia žiedinio kelio. Didesnis tarnaudavo kiekvienam ketvirčiui, o netoli centro buvo dar buvo vienas, labai didelis visos gyvenvietės susirinkimo namas, nukreiptas į rytų pusę. Tokie struktūriniai poskyriai galėjo padėti išspręsti ginčus, sako Gaydarska, o susirinkimų namai galėjo būti sprendimų priėmimo ir paskelbimo vieta, kuomet dar nebuvo išrastas raštas. „Tripolės gyvenvietės iš esmės buvo egalitariškos,“ pažymi Chapmanas. „Ten labai mažai prestižinių daiktų ar elito įrodymų.“

Kam burtis?

Kitaip tariant, tai buvo miestai, bet visai kitokie, nei po kelių šimtmečių įkurti hierarchiškų, vergovę praktikuojančių Mesopotamijos bendruomenių. O jei taip, reikia praplėsti mūsų miesto apibrėžimą, sako Gaydarska ir Chapmanas.

Kiti taip toli nežengia. Smith megagyvenvietes vadina „kolektyvinėmis stovyklomis“, ir siūlo jas vertinti kaip tiesioginius miestų prekursorius, kur žmonės, žinoję tik mažų, egalitariškų kaimelių gyvenimą, pirmą kartą paragavo kažką didesnio ir heterogeniškesnio. „Iš to perėjimo jie galėjo kažką gauti,“ sako ji. Megagyvenvietės galėjo turėti kažką bendro su dabartinės Turkijos teritorijoje esančiu Göbekli Tepe pastatų kompleksu, kuriam mažiausiai 10 000 metų ir kuris atrodo, buvo vieta, kurioje periodiškai susirinkę žmonės stebėdavo ritualus. Gali būti, kad tokiuose piligrimystės centruose pirmiausiai ir buvo pasėta poreikio toleruoti ir netgi pasitikėti nepažįstamuosius idėja, sako ji.

 

Tai yra viena iš kelių hipotezių, kurias Gaydarska ir Chapmanas nagrinėja naujoje knygoje, Early Urbanism in Europe. Galbūt megagyvenviečių tikslas buvo grynai ritualinis, o jas prižiūrėjo „sargybiniai“, priimdavę piligrimus keturis ar penkis mėnesius per metus – ar gal intensyviau, vieną mėnesį, Burning Man festivalio, kasmet vykstančio Nevados Black Rock dykumoje, stiliumi. Arba gal skirtingi klanai valdydavo jį pakaitomis, aprūpindami miestą ir vesdami ritualus, ir kitais metais prievoles ir įgaliojimus perleisdami kitam klanui.

Tuo tarpu Mülleris ir jo kolegos mano, kad megagyvenvietės buvo gyvenamos ištisus metus. Įrodymus interpretuoti itin sunku – iš dalies dėl to, kad tripolėnai savo namus periodiškai sudegindavo – gal atlikdami dekonsekravimo ritualą prieš išsikeldami kur nors kitur. Pavyzdžiui, Nebelivkoje, kur dirba Chapmanas ir Gaydarska, du trečdaliai iš 1500 namų per 200 gyvavimo metų buvo sudeginti. Datavimo technikos nėra tokios tikslios, kad būtų galima nustatyti, kokia dalis namų buvo apgyvendinta prieš sudeginimą. Tačiau ekologinis megagyvenviečių poveikis buvo nestiprus, ką rodo detali žiedadulkių ir medžio anglies iš apylinkių nuosėdų, analizė, galinti nurodyti buvus žemės kultivavimą ir miškotvarką. Bet ar tai reiškia, kad gyvenvietės buvo užimtos tik sezoniškai, ar kad ištekliai atsigabenti iš kur kitur – nežinoma.

Yra dar viena megagyvenviečių atsiradimo idėja: tripolėnai susiburdavo gintis nuo išorinių grėsmnių. Archeologai su tuo nesutinka. Megagyvenvietes įprastai juosia griovys. Nebelivkos griovio perimetras – 5 kilometrai. Bet 1,5 pločio ir 0,8 metro gylio griovį suaugęs žmogus nesunkiai peršoktų, ir tai tyrėjai iš JK pateikia kaip įrodymą, kad jo paskirtis nebuvo gynybinė. Tačiau Videiko sako, kad griovyje kadaise buvo medinė gynybinė tvora, kuri jau seniai supuvo. Kaip bebūtų, apsaugą teikia ir gynėjų skaičius.

Nikitinui gynybos hipotezė irgi atrodo labiau įtikima. Jis ir antropologas iš Hartwicko koledžo Niujorke, David Anthony, megagyvenviečių atsiradimą vertina kaip atsaką į platesnius regioninius konfliktus. Piečiau, dabartinėje Rumunijoje ir Bulgarijoje, radosi seniausios Europos žemdirbių kultūros. 4600 m.pr.m.e. šios Balkanų bendruomenės buvo išvysčiusios klestinčią vario pramonę ir buvo labai turtingos. Švytintis jų turto simbolis yra Bulgarijoje, Varnos kapinėse atrastas įspūdingas, aukso ir vario dirbinių kupinas aukšto statuso vyro kapas. Tuomet, apie 4200 m.pr.m.e., šios žemdirbių stovyklos buvo apleistos. Archeologai rado prieš pat šį įvykį buvusios prievartos ženklų. Nikitinas ir Anthony'is tiki, kad išgyvenusieji pasitraukė į šiaurę link savo tolimų giminaičių Tripolėje, ir kad panašiu laiku iškilusios megagyvenvietės buvo pastatytos jiems apgyvendinti. „Manau, tai buvo pabėgėlių stovyklos,“ sako Nikitinas.

 

Jei vyko žudynės, nėra aišku, kas jas sukėlė. Ar tai buvo ūkininkų tarpusavio kovos, kurias sukėlė ar sustiprino klimato kaitos poveikis derliui? O gal klajokliai iš stepių šiaurėje ir rytuose tapo agresyvūs, kai ūkininkų bendruomenės ėmė silpti – gal dėl tos pačios priežasties – ir jų vario gamyba sumažėjo? Balkanų vario radiniai toli stepėse rodo, kad tuomet šios grupės jau keletą amžių prekiavo tarpusavyje. Tačiau asmenų iš Varnos ir kitų Balkanų kapinių analizė rodo, kad neskaitant retų išimčių, jos tarpusavyje nesigiminiavo.

Kad ir kokia buvo žudynių ~4200 m.pr.m.e. priežastis, šiauriau gyvenę Tripolės ūkininkai, panašu, nenukentėjo – bent jau iš pradžių. Jie ir toliau bendravo su žmonėmis iš gretimos stepės, kaip rodo stepės indai, vadinami Cucuteni C, randami visuose megagyvenviečių sluoksniuose iki pat jų apleidimo. „Tripolėnai sugebėjo susitvarkyti su stepe,“ sako Nikitinas. Tačiau jie irgi nesiporavo su savo kaimynais. Viena iš priežasčių, jo nuomone, buvo radikaliai skirtinga pasaulėžiūra. Stepių žmonės vertino individualią drąsą ir išskirtinumą – ką rodo mirusių karo vadų kūnų dekoravimas trokštamu Balkanų variu – tuo tarpu Tripolės kultūros su jos koncentriškomis megagyvenvietėmis ir susirinkimų namais, esmė, panašu, buvo egalitarianizmas, lygybė.

 

Nenuostabu, pabėgėlių stovyklos idėja pasirodė patraukli ne visiems. „Negali būti 800 metų trunkančios krizės, su kuria žmonės nesusidorotų,“ sako Gaydarska. Kitiems abejones kelia tai, kaip santykinai nedidelės klajoklių grupės, kad ir kokios karingos, būtų galėjusios sunaikinti pasiturinčias, tankiai apgyventas Balkanų gyvenvietes. Nikitinas sutinka, kad ši idėja turi silpnų taškų, iš kurių ne paskutinėje vietoje tai, kad tokių migrantams skirtų megagyvenviečių greito pastatymo darbo sąnaudos – didžiulės. Kaip bebūtų, jis spėja, kad tai galėtų paaiškinti ir žmonių liekanų nebuvimą. „Jei tai buvo laikinos stovyklos, gyventojai čia tikriausiai ilgam neužsilaikydavo ir mirdavo kur nors kitur,“ spėja jis.

Apie 3400 m.pr.m.e., megagyvenvietės buvo apleistos – nors tripolėnai gyvavo ir toliau, apgyvendinami mažesnes, labiau išsibarsčiusias stovyklas. Anthony'io manymu, tuomet nutrūko taika tarp ūkininkų ir stepių gyventojų. Genetinė analizė rodo, kad žlugus megagyvenvietėms, dvi populiacijos pradėjo poruotis. Viliojanti Nikitino drauge su Harvardo universiteto David Reich'o senovinės DNR laboratorija tiriama teorija – šio genetinio maišymosi palikuoniais tapo Duobinių kapų kultūros žmonės. Jei taip, tuomet gali tekti perrašyti istoriją šių klajoklių gyvulininkų, manoma, atėjusių iš stepės ir maždaug prieš 5000 metų Europos populiaciją transformavusių genetiškai, lingvistiškai ir kultūriškai. Jie buvo vaizduojami kaip užkietėję galvažudžiai, bet, galbūt, jau iš dalies būdami Europos ūkininkais, šią transformaciją galėjo užbaigti taikiai. Nors klausimas tebelieka atviras, Nikitinas sako, kad gali būti, jog po smurtingojo periodo prasidėjusi Duobinių kapų kultūra paskleidė naują, stepės suformuotą ideologiją. „Šios desperacijos viršūnėje susiformavo naujos pasaulio tvarkos idėja,“ sako jis.

 

Kiti mano, kad išsikraustymą iš megagyvenviečių paaiškinti galima ir be išorinių jėgų įsikišimo. Mülleris, daugiausiai kasinėjęs Maidanetske megagyvenvietę, sako, kad 3700 m.pr.m.e. susirinkimų namų ketvirčiuose ir kaimynystėse jau nebeliko. Tebebuvo tik didžiausias susirinkimų namas. „Tai rodo, bent jau man, kad vyko savotiškas sprendimų priėmimo centralizavimo procesas,“ sako jis. Tai galėjo būti nebesuderinama su socialine bendryste. Gaydarska ir Chapmanas taip pat galvoja, kad problema buvo vidinė, pastebėdami, kad Maidanetske megagyvenvietei augant, centrinė jos erdvė – galėjusi atlikti kritinę susirinkimo vietos funkciją – buvo užpildyta. Tačiau neatmestina ir kita galimybė, kad megagyvenvietės paprasčiausiai prarado savo prestižą, sako jie. Gali būti, kad per prekybą susipažinę su stepės idėjomis, tripolėnai pradėjo abejoti savosiomis.

 

Dėl vieno dalyko dauguma Tripolės tyrėjų sutaria – pasitraukimo priežastimi negalėjo tapti aplinkos išsekimas. „Ganėtinai aišku, kad šios vietos išlaikymo galimybių riba niekuomet nebuvo pasiekta,“ sako Mülleris. Taip pat jie atmeta 2018 metais Pasteuro instituto Paryžiuje mikrobiologo Nicolás Rascovan su kolegomis pasiūlytą idėją. Rascovanas teigė, kad megagyvenvietėse įsisuko maras, iš kur paplito į šiaurę ir vakarus, galiausiai pasirodydamas Švedijos kapinėse apie 2900 m.pr.m.e. Maro aukų kaulai būtų aptikti, sako Gaydarska. Negana to, megagyvenvietės tuomet jau buvo apleistos 500 metų, o tai pernelyg ilgas tarpas netgi tokiai santykinai lėtai plintančiai ligai, kaip maras.

Kad ir kaip tai būtų nutikę, Duobinių kapų kultūrai pasirodžius Europoje, tai, kas galėjo būti pirmuoju pasaulio urbanizacijos eksperimentu, jau buvo pasibaigę. Toli pietuose ir rytuose, Egipto ir Mesopotamijos miestai – pastatyti pagal radikaliai skirtingą modelį – klestėjo, iki savo viršūnės jiems dar buvo likę keli amžiai. Nuo tada civilizacija pasuko nauju keliu ir nebepažvelgė atgalios.

Laura Spinney
www.newscientist.com

Verta skaityti! Verta skaityti!
(25)
Neverta skaityti!
(3)
Reitingas
(22)
Visi šio ciklo įrašai:
2021-06-28 ->
2021-06-09 ->
Paslaptinga senovinė žmonių kultūra, kuri išrado civilizaciją: dar senesnė už seniausius Mesopotamijos miestus - kaip ji atsirado, kaip žlugo ir kas yra žinoma dabar
22
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
48(0)
37(0)
36(5)
30(0)
25(1)
25(0)
24(0)
23(1)
19(0)
16(5)
Savaitės
76(3)
70(0)
67(1)
60(0)
Mėnesio
232(8)
111(3)
108(12)
106(26)
105(0)