Mokslo atradimų istorijos (Įdomusis mokslas | Mokslas)
|
||||
Archyvo rikiavimo ir rūšiavimo funkcijos
|
||||
|
||||


Tam, kad atrastume tai, kas bus naudojama kasdien ar pakeis pasaulį, nebūtina kiaurą parą dirbti laboratorijoje ir eksperimentuoti. Kaip rodo istorija, kartais visiškai atsitiktinai gali nusišypsoti sėkmė.


<em>Nepaisant Einšteino reliatyvumo teorijų populiarumo ir juodųjų bedugnių apmąstymų, 1921 m. Einšteinas buvo apdovanotas Nobelio premija už fotoefekto atradimą 1905 m. Šis atradimas per p


Trys Vašingtono universiteto mokslininkai įeis į matematikos istoriją kaip naujo tipo netaisyklingojo penkiakampio išradėjai. Jų išradimas patogus tuo, kad tokiais penkiakampiais galima įmantriai iškloti plokštumą (pvz., grindis) be plyšių ir persidengimų. Atradimas gali būti pritaikytas daugelyje sričių – taip pat ir biochemijoje, struktūrų dizaine.


<em>Mūsų amžininkai neretai būna įsitikinę, kad senovės graikai manė, jog Žemė plokščia, guli ant keturių dramblių nugarų, o tie stovi ant didžiulio vėžlio. Iš Stepheno Hawkingo su


<em>Hubble kosminis teleskopas jau ketvirtį amžiaus teikia įkvepiančius vaizdus. Paprašėme mokslininkų, tyrėjų ir netgi marsaeigio, pasidalinti savo mėgiamiausiais</em>


<em>Kiek Saulės sistemoje planetų: aštuonios, devynios? Ar 73 ar 74? Ginčai nerimsta ir po devynių metų nuo Plutono pašalinimo iš oficialaus sąrašo</em>


<em>Sunku įsivaizduoti gyvenimą be mobiliųjų telefonų, radijo ir televizijos. Tačiau šių technologijų pagrindo – elektromagnetinių bangų – atradimas išaugo iš 150-ies metų senumo abs


<em>Suskamba žadintuvas. Žvilgtelite į laikrodį – 6:30. Dar neišlipus iš lovos, mažiausiai šešios matematinės lygtys jau paveikė jūsų


Ar kada nors pasidomėjote, kodėl horizonte esantis Mėnulis atrodo toks didelis? Jei taip, tuomet jūs ne vieni. „Didėjantis Mėnulis“ gali būti žinomiausia žmonijos optinė iliuzija, kurią išaiškinti žmonės mėgino tūkstančius metų.


Dar 1904 m. 25 metų amžiaus Albertą Einšteiną žmonės galėjo matyti „stumdantį kūdikio vežimėlį Šveicarijos miesto Berno gatvėse, šen bei ten sustojantį, nekreipiantį dėmesio į aplink jį esantį kamštį ir sąsiuvinyje rašantį matematinius simbolius, o sąsiuvinis gulėjo vežimėlyje kartu jo mažu sūnumi, kurio vardas taip pat buvo Albertas“.


Iki 2015 metų spalio 15 d. – datos, į kurią laiku keliavo 1989 m. Roberto Zemeckio filmo „Atgal į ateitį“ herojai – liko dar beveik 300 dienų, bet jau dabar galima daugiau ar mažiau drąsiai spręsti, kur prognozuodami ateitį filmo kūrėjai klydo, o kur buvo teisūs.