Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Gediminas Motuza. Mitai ir geologija

2010-05-03 (14) Rekomenduoja   (0) Perskaitymai (6957)
    Share

Švedų mokslininko Dž. Bergstriomo (J. Bergström, 1989) nuomone, mitai ir epai – tai ne tik įdomūs pasakojimai, bet ir žinių apie supantį pasaulį kaupimo ir perdavimo būdas, atskleidžiantis senovės žmonių žinias ir pažiūras.

Visi girdėjome mitų ir epų vaizdingų pasakojimų apie dievų ir herojų žygius ir didžius darbus, karus ir baisius nuotykius.

Ypač garsūs senovės graikų, skandinavų, keltų, indų mitai. Žinomi ir mūsų kaimynų epai: suomių – apie Kalevalos žemės didvyrių žygius, estų – apie galiūno Kalevo sūnaus Kalevipoego darbus, latvių – apie stipruolį Lačplėsį, plėšte perplėšusį lokį.

Mituose ir epuose yra daug veikėjų: dievų, didvyrių, paprastų žmonių, fantastinių būtybių, žvėrių ir augalų. Šiuose pasakojimuose atsispindi mitų veikėjų gimimas, gyvenimas, nuotykiai, dažnai ir žūtis. Daugelis mitų laikomi senųjų tikėjimų ir religijų išraiška. Kita vertus, mituose dažnai pasakojama apie įvairius gamtos reiškinius ir įvykius, aiškinamos jų priežastys. Švedų mokslininko Dž. Bergstriomo (J. Bergström, 1989) nuomone, mitai ir epai – tai ne tik įdomūs pasakojimai, bet ir žinių apie supantį pasaulį kaupimo ir perdavimo būdas, atskleidžiantis senovės žmonių žinias ir pažiūras.

Taigi mitas yra tarsi meninės kūrybos ir mokslo, tikėjimo ir pažinimo samplaika. Kaip atskirti, kur faktai, o kur fantazija? Jei mite ir atsispindi tikri įvykiai, tie atspindžiai dažniausiai labai nutolę nuo jų, nes pakeisti laiko ir žmonių psichologijos, užgožti vėlesnių įvykių. Mitai perduodami ne tik iš kartos į kartą, bet ir tautos tautai. Taip jie nutolsta nuo savo ištakų ne tik laiko, bet ir geografine prasme, todėl mitus tiria ne tik kalbininkai, folkloristai, istorikai, bet ir psichologai, antropologai ir gamtos mokslų žinovai – astronomai, geologai, geografai. Gamtininkai, geriau suprantantys gamtos reiškinius ir galintys nustatyti tolimos praeities įvykius, mituose įžvelgia ir atpažįsta tikrus dalykus ten, kur kiti mato vien fantaziją. Atsirado geologų, tyrinėjančių mitus, taip pat susikūrė nauja mokslo šaka geomitologija, kurios tikslas – nustatyti mitų, epų, legendų ir padavimų geologines ištakas (Piccardi, Masse, 2007).

Kartais tai pavyksta neblogai, kartais atsiranda abejonių ir net užsiplieskia moksliniai ginčai. Nagi, pažiūrėkime, kaip tai atrodo.

Visi skaitėme ar bent girdėjome apie Heraklio žygius. Vienas iš jų buvo kova su Lernos hidra – didžiule pabaisa su daugybe galvų. Heraklis su ja gerokai pavargo, nes nukirtus vieną galvą vietoj jos tuoj ataugdavo dvi naujos.

Graikų mokslininkas I. Mariolakas (Mariolakos) šį mitą susiejo su ypatinga hidrogeologine padėtimi Lernos ežero apylinkėse, kur hidra gyveno. Čia paplitusi klinčių storymė, kurioje yra daugybė tuštumų, ertmių, požeminių kanalų, susidariusių vandeniui tirpinant klintis. Vandens jose itin daug, todėl iš klinčių klodų trykšta daugybė šaltinių, iš kurių per metus išsilieja per 100 mln. m3 vandens. Dėl to netoliese esančioje Argo lygumoje susidarė pelkynai, kurių aplinka buvo nesveika žmonėms dėl sklindančių kenksmingų dujų ir plintančios maliarijos. Mariolakaso nuomone, tai ir yra tas nuodingas ir žudantis hidros kvėpavimas, dėl kurio Herakliui teko ją nudobti. Na, o ataugančios hidros galvos – tai šaltiniai, kuriuos užvertus vienoje vietoje, jie bematant prasimuša kitoje.

Geologinį pagrindą gali turėti ir padavimas apie Delfų orakulą, kurio pranašystes skelbdavo moteris žynė. Jis buvo Parnaso kalno šlaite, gilioje oloje. Čia paplitusios klintys su dideliu kiekiu bitumo – medžiagos sudarytos iš kietų ar skystų angliavandenilių. Iš jų skyrėsi metano, etileno ir kitų angliavandenilių, anglies oksidų, sieros junginių dujos. Lūžiais ir plyšiais jos kartu su požeminiu vandeniu kildavo aukštyn ir patekdavo į orakulo olą. Manoma, moterys pranašautojos jų prisikvėpuodavo, o apdujusios matė regėjimus, haliucinacijas, kurias ir apreikšdavo norintiems sužinoti savo likimą (de Boer ir kt., 2001).

Biblijoje aprašyta garsi istorija apie Sodomos ir Gomoros miestų žūtį.

Juos Dievas sunaikino už gyventojų ištvirkimą ir nuolatines nuodėmes. Lemtingų įvykių prieš 4000-4500 metų iš tikrųjų galėjo būti, tik dėl kitokių priežasčių. Negyvoji jūra, kurios pakrantėje įsikūrė minėti miestai, yra gilioje įduboje. Tai – žemiausia sausumos vieta Žemėje. Grimzdimą, kuris tęsiasi ligi šiol, visada lydi žemėdrebos. Stiprūs požeminiai smūgiai sukelia vandeningų molingų gruntų suskystėjimą ir jų plastingą slinkimą, pražūtingą pastatams. Manoma, kad abu miestai buvo pastatyti ant tokių uolienų. Be to, didelė uolienų masė, staiga nuslinkusi į jūrą, turėjo sukelti joje potvynio bangą, užgriuvusią krantus ir galutinai sunaikinusią miestų likučius. Na, o pagal aprašymą šią katastrofą lydėjusios liepsnos galėjo būti užsidegusios gamtinės dujos, išsiveržusios iš staiga atsivėrusių plutos lūžių. Negyvosios jūros pakrantėse ir dabar yra bitumo išeigų žemės paviršiuje, o gilesniuose sluoksniuose – angliavandenilių dujų, kurios dideliu greičiu besiverždamos užsidega nuo menkiausios kibirkštėlės, įskeltos jų nešamų smiltelių (Whitaker, 1997).

Labai įdomūs senovės skandinavų mitiniai pasakojimai, pavyzdžiui, apie dievo Toro ir milžino Hrungniro kovą.

Hrungniras mėto į Torą akmenis, o tas atsako žaibais. Drovusis Hrungniro padėjėjas molinis milžinas Mokurkalvis iš baimės šlapinasi purvais. Po kovos viskam nurimus pasirodo Hrungniro žirgas Gulfaksis – Auksakartis. Dž. Bergstriomo nuomone, tai labai primena ugnikalnio išsiveržimą. Jo metu į orą lekia uolienų nuolaužos, iš įsielektrinusių debesų žemę pliekia žaibai, prapliumpančio lietaus vanduo virsta purvu nuo įsimaišiusių vulkaninių dulkių ir pelenų, o galiausiai sušvinta vaivorykštė – auksakartis Hrungniro žirgas, tapęs nugalėtojo Toro grobiu (Bergström, 1989).

Šiaurės Amerikos indėnų mitai mini daugelį geologinių objektų ir reiškinių, ypač žemėdrebų ir ugnikalnių išsiveržimų, kurie būdingi JAV vakarams. Oregono valstijoje yra nepaprastai gražus Kraterio ežeras. Jis telkšo kalderoje, apvalioje įduboje, kuri susidarė įgriuvus požeminei magmos kamerai po ugnikalniu, kai iš jos išsiliejo didelis kiekis magmos.

Indėnai pasakoja, kad čia buvo aukštas ugnikalnis, nuo kurio požemio dievas Lao kovojo su dangaus dievu Skeliu, buvusiu ant kito, už gerų šimto mylių esančio Šastos (Mt. Shasta) ugnikalnio. Jie svaidėsi didžiuliais akmenimis ir ugnimis, kol pagaliau ugnikalnis, ant kurio buvo užlipęs Lao, įgriuvo ir šis nugarmėjo į gelmes. Liko tik duobė, kuri ilgainiui prisipildė vandens. Įdomiausia, kad katastrofiškas išsiveržimas, po kurio atsirado Kraterio ežeras, įvyko prieš 6500 metų, o indėnai pasakoja apie jį taip vaizdžiai, tartum būtų buvę tų įvykių liudininkai… Tiesa, apylinkėse archeologai tikrai rado to meto žmonių buvimo pėdsakų (Vitaliano, 2007).

1986 metais vulkaninės kilmės Nioso ežero įduboje Kamerūne įvyko netikėta nelaimė. Čia be akivaizdžios priežasties staiga žuvo 1700 žmonių, krito daugybė galvijų ir kitų gyvūnų. Jie visi tiesiog užduso. Mokslininkai nustatė, kad tai atsitiko iš ežero išsiveržus dideliam kiekiui vulkaninių, daugiausia anglies dioksido, dujų. Sunkesnės už orą, jos užpildė ežero duburį ir išstūmė iš jo orą. Tos dujos ilgą laiką kaupėsi ežero dugne, dumblo sluoksnyje, ir dėl kažkokių priežasčių staiga išsiveržė. Galbūt viena tikėtinų priežasčių – nedidelė žemėdreba ar nuošliauža ežero dugne?

Beje, vietiniai žmonės žino padavimų apie neramius ežerus, kurių lygis staiga pasikeičia ar iš jų ima veržtis dujos, ir prisimena senovinį tabu, draudžiantį gyventi arti vandens ir reikalaujantį kurtis aukštesnėse vietose. Tai rodo, kad dujų išsiveržimų būdavo praeityje, gali pasikartoti ir ateityje (Krajick, 2005).

Taigi mitai padeda ne tik atsekti tolimos praeities gamtinius įvykius, bet ir perspėja apie jų galimybę ateityje. Čia verta prisiminti 2004 metų gale Indijos vandenyno pakrantes ir salas užgriuvusį pražūtingą cunamį, nusinešusį per 300 000 gyvybių. Cunamiai šiose vietose ne naujiena. Juos gerai pažįsta pakrančių gyventojai. Jie pastebėjo, kad prieš užplūstant cunamio bangai, vanduo pasitraukia toli nuo kranto. Neatsitiktinai Andamanų salų gyventojai ir Tailando pakrantėse gyvenantys mokenų tautelės žmonės sukūrė mitų apie žmones ryjančią bangą, kurią pranašauja greitas ir tolimas atoslūgis (Krajick, 2005).

Dauguma mitų ir epų sukurti dar priešistoriniais laikais, kai žmogus su aplinka buvo susijęs gyvybiniais ryšiais, jautė pagarbą gamtai ir jos jėgoms. Ir mūsų laikų žmogui naudinga apie tai pagalvoti, kad pajustume gilias mūsų švenčių, papročių ir tradicijų ištakas, jų prasmingumą, ir neužmirštume, jog ir dabar esame labai priklausomi nuo gamtos, tik to nesuvokiame taip aiškiai, kaip mūsų pirmtakai prieš tūkstančius metų.

Literatūra:

  • Bergström J., 1989. Incipient earth science in the Old Norse mythology. GFF, 111, 2, 187-191.
  • de Boer J. Z., Hale J. R., Chanton J., 2001. New evidence for the geological origins of the ancient Delphic oracle (Greece). Geology, 29, 8, 707-710.
  • Krajick K., 2005. Tracking Myth to Geological Reality. Science, 310, 762-764.
  • Mariolakos I., 1998. The Geomythological geotope of Lerni Springs (Argolis, Greece). Geologica Balcanica. 28, 3-4, 101-108.
  • Piccardi L., Masse W. B. (redaktoriai). 2007 Myth and Geology. Geological Society, London, Special Publication, 273.
  • Vitaliano D. B., 2007. Geomythology: geological origins of myths and legends. Iš: Picardi L., Masse W. B. (redaktoriai), 2007. Myth and Geology. Geological Society, London, Special Publication, 273, 1-7.
  • Whitaker J. H.McD., 1997. The geology of Sodom and Gomorrah, Jericho and Lot‘s wife. Geology Today, September-October, 193-197.
Verta skaityti! Verta skaityti!
(0)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(0)
Komentarai (14)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Gediminas Motuza
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
56(2)
40(0)
39(1)
31(3)
30(1)
23(0)
22(1)
21(3)
21(2)
14(0)
Savaitės
94(1)
81(1)
79(3)
71(5)
Mėnesio
145(25)
125(17)
104(13)
89(0)