Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Grenlandijos paslaptys: kodėl sunyko senovės skandinavų kultūra?

2012-01-12 (10) Rekomenduoja   (3) Perskaitymai (8391)
    Share

Pasaulio žemėlapyje turbūt nėra labiau su realybe prasilenkiančio pavadinimo nei Grenlandija. Na, nebent neoficialusis Kubos vardas Laisvės sala prilygsta savo absurdiškumu. Didžiausia Žemės sala Grenlandija pasižymi savo didžiuliu ledynu, tuo tarpu siauras neapledėjusios pakrantės ruožas net ir vasarą būna daugiausia žalsvai pilkas arba rudas.

Trumpai tariant, žalia spalva Žaliosios žemės kraštovaizdyje toli gražu nėra vyraujanti. Tiesa, dabartiniai salos gyventojai inuitai, kurie siekia vis didesnės autonomijos nuo Danijos, o tolimesnėje ateityje galbūt ir visiškos nepriklausomybės, šiuo metu salą vadina Kalaallit Nunaat. Tačiau naivu būtų tikėtis, kad likęs pasaulis kada nors išmoks šį neįprastą pavadinimą, tad dar ilgai Grenlandija tikriausiai ir liks Grenlandija.

Kalbant apie pavadinimo kilmę, vienoje iš senovės islandų sagų rašoma, jog Erikas Rudasis, įkūręs pirmąją gyvenvietę Grenlandijoje, davė jai tokį vardą (Žalioji žemė), kad pritrauktų daugiau naujų gyventojų. Tačiau minimoji saga parašyta keli šimtmečiai po Eriko Rudojo atvykimo į salą ir tai nėra pats patikimiausias istorinis šaltinis ieškant atsakymų apie senuosius Grenlandijos gyventojus. Kai kas mano, kad Grenlandija pirmojo ir antrojo tūkstantmečių sandūroje buvo iš tikrųjų žalia sala, apaugusi miškais – mat tuo metu tęsėsi vadinamasis Viduramžių šiltasis periodas. Tačiau paleoekologiniai duomenys, gauti iš ledyno ir vandenyno dugno gręžinių, rodo, kad net ir tuo santykinai šiltu laikotarpiu Grenlandijoje buvo tik nežymiai šilčiau ir tankūs miškai bei vešlios pievos ten nežėlė. Todėl tikrosios Grenlandijos pavadinimo kilmės, ko gero, niekuomet nesužinosime. Tačiau ne tik jos vardas nuo seno domina didžiausios pasaulio salos istorijos tyrinėtojus. Kodėl senovės skandinavai apsigyveno toje atšiaurioje žemėje? Kaip jie prisitaikė prie kintančio klimato ir sugebėjo išgyventi penkis šimtmečius? Ir kodėl galų gale ši senoji Grenlandijos kultūra išnyko?

Visų pirma kas vertė senovės skandinavus ieškoti ir kurtis naujose žemėse? Iki šiol vyravo nuomonė, kad Skandinavijos pusiasalyje ir Islandijoje (pastarojoje žmonės įsikūrė devintajame amžiuje – maždaug šimtmečiu anksčiau nei Grenlandijoje) gyventojų skaičiui išaugus, ėmė trūkti žemės, todėl dalis žmonių turėjo „pasiaukoti“ – išvykti visam laikui. Tačiau dalis dabartinių duomenų rodo, kad tuo istoriniu laikotarpiu dabartinės Norvegijos teritorijoje (kad ir kokia kalnuota ir nepalanki žemės ūkiui ji būtų) gyventojų skaičius toli gražu dar nebuvo toks didelis, kad pertekliui reikėtų emigruoti. Panaši situacija buvo Islandijoje: prieš šimtmetį saloje įsikūrusi skandinavų kolonija dar nebuvo tiek išaugusi ir žemės ten buvo pakankamai. Dar sunkiau yra suprasti, kas vertė žmones kurtis Grenlandijoje, kuri net ir esant kiek švelnesniam klimatui nei vėlesniais laikotarpiais (XV-XVIII amžiais), vis vien buvo gerokai atšiauresnė nei Islandija ar tuo labiau Skandinavijos pusiasalis?

Atsakymas galbūt slypi susiklosčiusiuose socialiniuose santykiuose Grenlandijos kaimynėje – tuometinėje (X amžiaus) Islandijoje. Mat šioje saloje per maždaug šimtmetį nuo skandinavų įsikūrimo didžiausi plotai su geriausia žeme atiteko labai nedidelei daliai vadinamųjų gothi (vadų), ir taip susiformavo ryški nelygybė (kuri, beje, galiausiai privedė prie pilietinių karų Islandijoje tryliktajame amžiuje). Be to, vėlesni Islandijos naujakuriai turėjo dar mažiau teisių, taigi ir galimybių sėkmingai įsikurti, nei anksčiau atsikėlę ūkininkai. Suprantama, nemažai daliai paprastų valstiečių tokia padėtis buvo, švelniai tariant, nepriimtina. Tad Grenlandija tuo metu atrodė kaip galimybių žemė, kurioje buvo galima pradėti naują gyvenimą, gyventi laisvai ir praturtėti. Be kita ko, Grenlandijoje buvo gausu vėplių (kurie gana greit buvo išnaikinti Islandijoje), kailinių žvėrelių – tai irgi traukė potencialius naujakurius.

Senovės skandinavai Grenlandijoje sugebėjo išgyventi net penkis šimtmečius – stebėtinai ilgi, turint omenyje labai atšiaurias gamtines sąlygas ir nedidelį ten gyvenusių žmonių skaičių. Vietiniai gyventojai vertėsi keliomis pagrindinėmis ūkio sritimis. Žemės ūkyje vyravo avininkystė, be to, buvo auginamos ir ožkos – bet kokiems kitiems naminiams gyvūnams Grenlandija per daug nesvetinga. Ir avininkystė čia toli gražu nebuvo lengvas užsiėmimas – jos sėkmė labai priklausė nuo to, kiek truko laikotarpis be sniego dangos (kuomet avys gali būti laikomos lauke ir gali augti pašarui naudoti augalai). Taip pat kritiškai svarbu buvo tai, kiek būdavo spėjama paruošti pašarų šaltajam metų laikotarpiui (šieno), nes, žiemai nelauktai užsitęsus, nepakankamas šieno kiekis galėjo būti pražūtingas visam ūkiui. Taip pat yra duomenų, kad buvo auginami ir miežiai.

Kitas svarbus pragyvenimo šaltinis buvo ruonių medžioklė, vykdyta vasarą ir reikalavusi tolimos kelionės šiaurėn į vadinamąjį Northsetur (lietuviškai tai skambėtų maždaug Šiauriniai medžioklės plotai). Reikia pabrėžti, kad tuo pat metu (t. y. vasarą) reikėjo daug darbo jėgos žemės ūkyje, tad toks gyvenimo būdas reikalavo gerai paskaičiuoto darbo jėgos paskirstymo.

Dar viena svarbi tuometinės Grenlandijos ūkio dalis – vėplio ilčių ir jų dirbinių prekyba – tūkstantmečio pradžioje lėmė neblogą gyvenimo lygį. Tuometinėje Europoje vėplio iltys buvo prabangos prekė (jos atstojo dramblio kaulą) ir ji leido grenlandams palaikyti ekonominius ryšius su tolimąją Europa ir taip gauti trūkstamų dalykų, pvz. metalo. Būtent vėplio ilčių prekyba Grenlandijos gyventojai skyrėsi nuo islandų, kurie gan greitai neteko visų vėplių savo saloje – išmedžiojo juos per trumpą laiko po kolonizacijos. Vėplių oda irgi būdavo naudojama, pvz. virvėms pinti.

Be abejo, žvejyba taip pat buvo labai svarbus maisto (baltymų) šaltinis, o džiovinta žuvis (paprastai – menkė) – taip pat ir prekybos objektas su Europa, tiesa, toli gražu ne toks vertingas kaip vėplio iltys. Žiemą vienas svarbiausių darbų buvo kailinių žvėrelių (pvz., poliarinių lapių) medžioklė, mat šaltuoju metų laikų jų kailiai būna geriausios kokybės. Beje, senovės skandinavai, kaip rodo dabartiniai duomenys, labai mažai temedžiojo šiaurinių elnių, nors turėjo tam reikiamas priemones, o ir šių elnių tuo metu buvo gausu (šią rūšį Grenlandijoje galutinai išnaikino inuitai dvidešimtojo amžiaus pradžioje). Apskritai antrojo tūkstantmečio pirmaisiais dviem amžiais senovės skandinavai Grenlandijoje gyveno gana neblogai. Tą patvirtina kad ir toks smulkus faktas: tuometinėse bažnyčiose buvo kabinami didžiuliai metaliniai varpai, kurie toli gražu nebuvo pirmo būtinumo daiktai.

Vienas iš ypatingų senovės skandinavų visuomenės bruožų buvo (kai kuriais atžvilgiais ir tebėra) jų bendruomeniškumas, kuriam būdinga tai, jog visa gyvenvietė (ar net kelios artimesnės) bendrai dirba sezoninius darbus ir dalinasi derliumi, laimikiu ir pan. Atšiauriojoje Grenlandijoje bendruomeniškumas buvo itin svarbus: tik dirbant drauge buvo įmanoma greitai ir efektyviai atlikti tam tikrus sezoninius darbus, tokius kaip ruonių medžioklė ar pašarų paruošimas žiemai. Vasara tokiose aukštose platumose labai trumpa, o jos metu darbų buvo daugiausia, tad kruopščiai suplanuotas darbo pasidalinimas turėjo lemiamą reikšmę.

Tačiau bene labiausiai intriguojantis ir daugiausiai ginčų keliantis skandinavų Grenlandijos istorijos momentas yra šios kultūros sunykimas penkioliktojo amžiaus viduryje. Iki šiol vyraujantis požiūris, kad jie išnyko dėl atšalimo, apėmusio visą Šiaurės Atlanto regioną (Mažasis Ledynmetis), ėmė atrodyti per daug supaprastintas ir nepagrįstas. Pastaraisiais metais buvo suformuluotos kelios kitos priežastys, galbūt prisidėjusios prie Grenlandijos kultūros nuopuolio. Būtina pabrėžti, kad klimato kaita (atšalimas), kaip išnykimo faktorius, jokiu būdu nėra atmetamas kaip klaidingas. Anaiptol – keturioliktajame amžiuje prasidėjęs ir penkioliktajame tęsęsis atšalimas, ko gero, buvo varančioji jėga skandinavų kultūros sunykimo link. Tačiau šiuo metu manoma, jog senosios Grenlandijos gyventojų išnykimas buvo apspręstas keleto sudėtingai persipynusių faktorių, apie kurių santykinę reikšmę šiuo metu galima tik spėlioti.

Visų pirma vienas iš išorinių žlugimo faktorių galėjo būti pasikeitusi situacija pasaulinėje prekyboje XII-XIII amžiais. Atradus naujus prekybos kelius, į Europą iš Afrikos pradėta gabenti gerokai daugiau dramblio kaulo nei iki tol, ir vėplio ilčių paklausa smarkiai krito. Hanzos, Novgorodo ir kiti pirkliai iš rytinės žemyno dalies tiekė kailius Europos rinkai – tai irgi buvo nepalanku Grenlandijos ekonomikai. Tačiau Grenlandijos gyventojai vietoje vėplio ilčių pradėjo tiekti Europai kitą prekę. Kaip rodo archeologiniai duomenys, maždaug apie 1100-uosius metus Vakarų Europoje paplito džiovinta menkė, importuota iš Šiaurės Atlanto, tarp jų – ir Grenlandijos. Taip senovės skandinavai stengėsi prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų – vietoj brangaus vėplio kaulo ėmė tiekti žuvį, kurios santykinė vertė buvo daug mažesnė, tad reikėjo didelio kiekio, o tai savo ruožtu reikalavo daug darbo jėgos ir laiko sąnaudų.

Inuitai (eskimai) į Grenlandiją atkeliavo vėliau nei senieji skandinavai – apie 1200-uosius metus. Vis dar neaišku, ar naujieji atvykėliai atvirai konfliktavo (kariavo) su Grenlandijos senbuviais, ir, jei, konfliktavo, kokios buvo pasekmės, bet turimi duomenys rodo, kad santykiai nebuvo patys geriausi. Gali būti, kad inuitai trukdė skandinavams pasiekti savo medžioklės plotus šiaurėje. Verta pažymėti, kad inuitai buvo neblogi kariai, tuo tarpu skandinavai tryliktajame amžiuje toli gražu nepriminė savo aršiųjų protėvių vikingų – jie tebuvo taikūs ir sėslūs ūkininkai. Įdomu tai, kad skandinavai neperėmė inuitų naudotų ruonių medžioklės būdų – būtent medžioklės ant ledo, tykant išnyrančio ruonio. Toks konservatyvumas medžioklės būdų atžvilgiu taip pat galėjo prisidėti prie jų išnykimo.

Dar viena priežastis galėjo slypėti senovės skandinavų visuomenės socialinėje santvarkoje. Būtent minėtas glaudus senovės Grenlandijos gyventojų susisaistymas bendruomenėje, taip sėkmingai veikęs palankiais amžiais, galėjo tapti vienu iš neigiamų faktorių padidėjusio pažeidžiamumo metais. Mat dėl tam tikrų priežasčių sumažėjus gyventojų, tiesiog nebeužteko darbo jėgos laiku nudirbti reikiamus darbus arba nebuvo pakankamai paruošiama atsargų žiemai. Reikia turėti omenyje, kad Grenlandijoje aptariamu laikotarpiu (t. y., X-XIV amžiuose), manoma, gyveno apie tris-keturis tūkstančius gyventojų, tad tokia maža populiacija buvo ypač jautri bet kokiems, net ir nedideliems jos gausos svyravimams. Kas galėjo lemti pradinį gyventojų sumažėjimą?

Galbūt dalies jų išvykimas Islandijon po kelių nesėkmingų metų ūkyje ar medžioklėje. Be to, juodoji mirtis – maras – šias dvi nuošalias Šiaurės Atlanto salas pasiekė pačioje penkioliktojo amžiaus pradžioje: pirma Islandijoje, o po kelerių metų ir Grenlandijoje. Ši liga nusinešė nemažos dalies gyventojų gyvybes, ir jos pasirodymas Grenlandijoje vos prieš kelis dešimtmečius iki šios kultūros sunykimo leidžia manyti tai buvus viena iš priežasčių.

Keturioliktajame amžiuje klimatas pamažu pradėjo vėsti. Trumpėjant vegetacijos periodui (taip pat ir laikotarpio be sniego trukmei), prastėjo ganyklos ir buvo paruošiama mažiau pašaro žiemai, tad avių ir ožkų bandos ėmė mažėti. Nežiūrint to, gyventojai prisitaikė prie pasikeitusios padėties – pradėjo daugiau medžioti ruonių. Maždaug šimtmetį šis persiorientavimas gelbėjo skandinavus Grenlandijoje, tačiau padidino priklausomybę nuo vieno maisto šaltinio, kuris tapo kone pagrindiniu – ruonių. Taip Grenlandijos skandinavų populiacija tapo dar jautresnė bet kokiems aplinkos pokyčiams. Verta pažymėti, kad klimatas ne tik vėso, bet dažnėjo ir stiprėjo audros, tad sąlygos ruonių medžioklei vasarą tapo vis sudėtingesnės. Penkioliktojo amžiaus pradžioje, klimatui ir toliau vėstant ir darantis audringesniam, medžioklė tapo vargiai įmanoma, jau nekalbant apie žemės ūkį. Pridėjus dar galimą gyventojų skaičiaus sumažėjimą (dėl maro) kaip tik tuo metu, buvo pasiekta kritinė riba, po kurios senųjų skandinavų Grenlandijos kultūra sunyko vos per keletą metų, ir po 1450-ųjų jokių gyvenimo žymių senosiose jų gyvenvietėse nebeaptinkama.

Beje, nederėtų pervertinti tuometinio (XIV-XV a.) klimato atšalimo masto – dabartiniai duomenys iš ledynų ir vandenyno dugno nuosėdų rodo, kad vidutinės metinės temperatūros skirtumas tarp šiltesnio periodo, kuris tęsėsi iki keturioliktojo amžiaus pradžios, ir vėlesnio šaltojo laikotarpio (Mažojo ledynmečio) buvo mažesnis nei 1 laipsnis pagal Celsijų. Net ir tūkstantmečio pradžioje, kuomet senovės skandinavų kultūra Grenlandijoje išgyveno savo geriausią laikotarpį, vidutinė metinė temperatūra buvo ne aukštesnė, o greičiausiai net ir žemesnė nei šiuo metu. O dabar, kaip žinia, Grenlandijos klimatas, net ir sparčiai šylant, tebelieka labai atšiaurus. Be abejo, net ir iš pažiūros maži klimato svyravimai tokioje atšiaurioje aplinkoje, kur žmonės gyveno, galima sakyti, ant galimybių ribos, galėjo būti labai reikšmingi.

Visos šios hipotetinės priežastys buvo suformuluotos gavus gausybę naujos informacijos dėka suintensyvėjusių pastarųjų dešimtmečių paleoekologinių ir archeologinių tyrimų Grenlandijoje. Tačiau ir iš jų galima spręsti, kad kultūros (ne tik Grenlandijos – tai tinka daugeliui praeities kultūrų) sunykimo negalima paaiškinti paprastai („pasidarė šalta ir visi išmirė ar pabėgo“) – tai kelis dešimtmečius ar net šimtmečius trunkantis procesas, nulemiamas įvairių faktorių – tiek aplinkos, tiek socialinių ir ekonominių.

Kodėl apskritai svarbu tirti žmonių kultūras, gyvenusias tolimoje praeityje? Juk, atrodytų, per visą istoriją kilo ir žlugo daugybė didesnių ir mažesnių civilizacijų, tačiau, nepaisant to, žmonija vystėsi ir sulaukė šių dienų gyvybinga ir stipri (bent kiekybiškai) kaip niekada. Ir vis dėlto, su didelėmis išlygomis, praeities civilizacijų raida gali duoti tam tikrų išvadų, kurios svarbios dabartinei žmonijai. Žinoma, reikia turėti galvoje nesulyginamus mastelius, konkrečias aplinkos sąlygas tam tikru laikotarpiu ir žmonių pažangumo potencialą bei lygį.

Pastarąjį šimtmetį gyventojų skaičius mūsų planetoje auga nepaprastai sparčiai, ir niekas negali pasakyti, kur yra ta riba, kai Žemė bus nepajėgi išlaikyti mūsų populiacijos. Ir ar apskritai ta riba yra? Daugelis mano, kad mus išgelbės nuolatinė, begalinė pažanga. Ir būtent šiuo aspektu Grenlandijos pavyzdys (ir ne tik jos) ypač įdomus ir reikšmingas: net ir reaguodama bei prisitaikydama prie kintančių sąlygų, po kurio laiko žmonių populiacija šioje saloje galiausiai išnyko. To priežasčių suvokimas neabejotinai gali duoti svarbių minčių apie dabartinę ir ateities civilizaciją. Žmonija ateityje gali susidurti su iš esmės panašiomis problemomis.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(4)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(3)
Komentarai (10)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Giedrius Dabašinskas
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
36(0)
30(0)
28(2)
22(0)
21(0)
20(6)
20(0)
Savaitės
101(19)
100(0)
82(0)
69(2)
Mėnesio
147(2)
147(13)
146(3)
142(12)
138(22)