Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Antanas Smetona – prieštaringiausias XX amžiaus prezidentas

2012-09-09 (23) Rekomenduoja   (32) Perskaitymai (10485)
    Share

Jis – ne tik nepriklausomos Lietuvos kūrėjas, publicistas, teisininkas, bet ir neteisėtu nedemokratiniu būdu į valdžią patekęs politikas, nedemokratinio režimo kūrėjas, pamynęs Konstituciją, galiausiai – bėglys, apleidęs valstybę lemiamą akimirką.

„O kam iš viso Lietuvoje buvo reikalingas Antanas Smetona? – Tam, kad visi, dar net iki šiol, galėtų jį neigti, ir kad jisai savo pastovumu galėtų teigti Lietuvos nepriklausomybę“, – tokį taiklų apibūdinimą ir kartu provokaciją dar atgimimo metais užrašė vienas žymiausių šiuolaikinių semiotikų Algirdas Julius Greimas. Ne viena monografija apie A. Smetoną pradedama būtent šiais žodžiais.

Karikatūrintas, neigtas, sovietinio režimo juodintas, o atgimimo metais – balintas ir pernelyg teigiamai vaizduotas A. Smetona vis dar tebedomina Lietuvos istorikus. Sutariama dėl vieno: A. Smetona – prieštaringa asmenybė.

„Tautos vadas“ visuomenės lauktas

Kaip naujausioje knygoje apie A. Smetoną rašo istorikas Alfonsas Eidintas, visi A. Smetoną kaltino pagrįstai: jis nebuvo klasikinis vakarietis, europietiškų moralinių nuostatų nuglaistytas, išprusintas ir nušlifuotas demokratas.

„Neideali buvo Smetonos Lietuva, neturtinga, su nepopuliariais tarptautiniais santykiais, nesuformavusi ir neapjungusi savo etnografinės teritorijos ir istorinės sostinės bei Klaipėdos, tačiau ir tokia, ne be trūkumų, ji tapo daugumos slaptu idealu visus sovietinės valdžios metus“, – vertina istorikas.

Tas idealas, kad ir kaip būtų, buvo nedemokratinė A. Smetonos Lietuva.

A. Smetona jau po sovietų okupacijos, 1942-aisiais, rašydamas pastabas vieno diplomato atsiminimams, argumentus, kodėl Lietuva prarado demokratiją ir pasuko „autoritetine“ linkme, sudėliojo maždaug taip: 1926 m. perversmo priežastys buvo politinės, ekonominės, kultūrinės ir partinės. Pavyzdžiui, per didelė Lenkijos kultūrinė įtaka, parlamentinės krizės, komplikavęsi žemės ūkio ir finansų reikalai ir esą nevykusi krikščionių demokratų žemės reforma, sunaikinusi stambius produktyvius dvarus.

Kai kurie naujųjų laikų istorikai perversmo priežastis aiškina labai panašiai. Tačiau, žinoma, esama ir skirtumų. Pavyzdžiui, istorikas Algimantas Kasparavičius laikosi nuomonės, kad jokio perversmo 1926 m. nebūtų buvę, jei to meto tarptautinė padėtis būtų buvusi kitokia, ir priduria: „Iš esmės ne Smetona įsipiršo Lietuvai, o patys Lietuvos žmonės savo bebalsiu referendumu išsirinko Smetoną, nes jis buvo labiausiai į juos panašus.“

Kiti aiškina, kad perversmas buvo gana logiška išeitis – valstybės raidą jis nukreipė tautos ugdymo keliu. Juk staigus, per vieną 1926-ųjų gruodžio dieną įvykęs perėjimas nuo „demokratijos“ prie „nedemokratijos“ visuomenėje kokio nors nepasitenkinimo nesukėlė – vadinasi, ji arba tokio rezultato tikėjosi, arba naujoji tvarka tiesiog patenkino lūkesčius. Regis, „tautos vado“ buvo laukta.

Smetoniška tvarka

Posakiai „prie Smetonos Lietuvoje“, „smetoniška tvarka“ ir panašūs lig šiol reiškia tvarką, susiklausymą, lietuvių liberaliosios minties išeivijoje ugdytojo Vytauto Kavolio žodžiais, smetonišką įsipareigojimą savo valstybei. Tiesa, čia reikėtų pridurti – valstybei, kuri ne tik nemažai pasiekė šalies ekonomikos, žemės ūkio srityje, bet ir valstybei su koncentracijos stovyklomis, cenzūra, spaudos varžymu, siautėjančia politine policija, opozicinių partijų draudimu. Šį sąrašą galima tęsti.

Šiuolaikiniai autoriai, vertindami A. Smetonos režimą, pasitelkia įvairius terminus: konsoliduota demokratija, autoritarinis režimas, etatistinė korporatyvistinė santvarka, organinis statizmas, tačiau fašistine tos santvarkos jau nebevadina niekas.

A. Smetona su savo bendražygiais tarpukario Lietuvą kūrė ant tautiškumo pamato, paremto valstietiška sąmone, prisimenant kunigaikščių žygius ir, žinoma, idealizuojant Vytauto laikus, ir visą tarpukarį ieškojo „tautos šaknų“. Tai labai gerai iliustruoja atstatytas Vytauto Didžiojo paminklas, po kurio kojomis nulenkę galvas klūpo rusas, kryžiuotis, totorius ir lenkas. Skirtumas tik tas, kad Vytautas nebežvelgia į Vilnių, kurį reikia „atvaduoti“. Būtent antilenkiškumas tarpukariu buvo lietuviškumo stiprybės šaltinis – ir tai A. Smetonos režimo „nuopelnas“.

Kokie keturiolikos metų A. Smetonos režimo laimėjimai? Kultūrininkas A. J. Greimas pasakytų, kad per minėtą laikotarpį įvyko trys svarbios revoliucijos: ekonominė, kultūrinė ir sulietuvinimo. Juk tarpukariu pereita nuo ekstensyvaus prie intensyvaus ūkininkavimo. Iš keliolikos hektarų žemės sklypo šeimos jau galėdavo neblogai išsiversti ir net sūnus į mokslus leisti.

„Smetoninė Lietuva darėsi grietininė. Lietuva šioje srityje per 20 metų padarė 100 metų šuolį“, – apibendrina A. J.Greimas. Tai ne vien A. Smetonos, bet ir Juozo Tūbelio nuopelnas.

Jei kalbėsime apie kultūrą, šimtai lietuvių po studijų grįžo iš Berlyno, Paryžiaus, Vienos ir diegė vakarietiškos kultūros tradicijas – tai atsispindi netgi tarpukario Kauno modernizme, neturinčiame analogų ir laukiančiame tyrinėtojų.

Galiausiai A. Smetonos režimui pavyko sulietuvinti Lietuvą: 1920 m. miestuose dar skambėjo lenkų, vokiečių, rusų kalbos, o ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvą pradėta tapatinti su lietuvių kalba. Taigi už lietuvių kalbą galime būti dėkingi A. Smetonai. Tačiau, deja, tautos konsolidacijos kaina, kurią jaučiame lig šiol, – antilenkiškumas.

„Padorus žmogus, bet – gabus, kytras politikas; nuosaikus demokratas ir prastas „tautos vadas“: kas buvo iš tiesų Antanas Smetona? Ar aukštu blizgančiu cilinderiu pasidabinęs prezidentas, ar nakčia savo kabinete užsidaręs, gyvenimo naštos sukūprintas žmogelis, skaitantis ir į lietuvių kalbą verčiantis Platoną, nostalgiškai svajojantis apie idealią respubliką“, – klausia A. J. Greimas. Matyt, ir viena, ir kita.

A. Smetonos charakteris, kaip pabrėžia ne vienas istorikas, – ramus, santūrus, kartais neryžtingas. Štai Vytautas Alantas, tuomečio oficiozo „Lietuvos aidas“ redaktorius, A. Smetoną apibūdino šitaip: „Jis priklausė prie labiausiai užsidariusių ir santūriausių žmonių, kokių man teko gyvenime sutikti.“

A. J. Greimas priduria, kad A. Smetona tarpukario Lietuvoje buvo tiesiog idealios reputacijos. Taigi apibendrina, jog „visa tai reiškia, kad žmogus jis buvo, jei ir ne iškilus, tai bent padorus. Ir tai daug“. Tiesa, kaip liudija amžininkai, jo silpnybė buvo viena – valdžios troškimas.

Bet prezidentas nuolat lankėsi bažnyčioje, kaip liudija jo sūnus Julius, savo kambaryje, garbingiausioje vietoje, laikė maldaknygę. „Turinį visada pripažindavo, o formų gal ir nelaikė būtina išganymo sąlyga. Dėl sakramentų, man toks įspūdis, kad jis ilgoką laiką jų nebuvo priėmęs“, – savo atsiminimuose tvirtina sūnus.

Tačiau gerai žinomas ir faktas, kad A. Smetona labiau už viską nemėgo politikuojančių kunigų, – tuo jam ir buvo krikščionys demokratai, esą tai Bažnyčios partija, ir tiek.

Šantažas prezidento atžvilgiu

A. Smetona – labai prieštaringa asmenybė. Istorikai lig šiol nesutaria dėl kai kurių jo gyvenimo ar veiklos epizodų. Kad ir faktas, jog tautininkai A. Smetona ir Augustinas Voldemaras 1920–1924 m. akivaizdžiai „žaidė“ su Rusijos ambasada Kaune – ėmė iš jų pinigus už antilenkiškus straipsnius „Tautos vaire“ ir „Lietuvyje“. Tai gerai istorikų ištirtas ir dokumentuotas faktas, lig šiol keliantis emocijų. Nuklystama netgi į kraštutinumus: vieniems tai esąs įrodymas, kad A. Smetona jau tada išdavė Lietuvą, antri aiškina, kad „nieko čia tokio“.

Sutariama dėl vieno: tautininkų ir SSRS pozicijos kai kuriais klausimais tada tiesiog idealiai sutapo, mat SSRS buvo vienintelė valstybė, pripažįstanti Vilnių. Laikytasi nuomonės, kad tik taip galima apsiginti nuo Varšuvos. SSRS motyvas – jokiu būdu neleisti Baltijos šalims bei Lenkijai suartėti ir kad šios tarpusavy konfliktuotų. Beje, tokios koncepcijos Rusija laikosi ir dabar.

Vis dėlto lig šiol neatsakytų klausimų – ne vienas. Antai tuoj po 1926 m. perversmo įgaliotasis atstovas Kaune Sergejus Aleksandrovskis laiške SSRS vyriausybei ūmai primena: „Maskvoje yra visa serija skolos raštelių už trejus metus, kuriais kai kas iš atėjusiųjų į valdžią turi būti labai susidomėjęs. Suprantu, kad tai ir mus kompromituotų, todėl nesiruošiu siūlyti publikuoti šių raštelių. Manau, kad galėčiau šantažuoti publikavimo grėsme.“

Ar šantažo būta, jei taip – kokio, lig šiol istorikų neatsakyta. 50 JAV dolerių per savaitę antilenkiškiems, krikščionių demokratų politiką peikiantiems straipsniams – ne tiek ir daug. Kai kas siūlo apskritai to nesureikšminti ir nepainioti A. Smetonos – juk Lietuvos vyriausybė pati panašiai elgėsi, pirkdama straipsnius, kai užsimota prie Lietuvos prijungti Klaipėdos kraštą.

„Smetona ir Voldemaras – naivūs ir politikoje nepatyrę profesoriai“, – išsyk po perversmo slaptame rašte Stalinui ir Politbiuro nariams aiškina sovietų užsienio reikalų liaudies komisaras Maksimas Litvinovas. O pasiuntinys Lietuvoje S. Aleksandrovskis priduria: „Voldemaro ir Smetonos palankumas mums neabejotinas, asmeniškai aš jais abiem visiškai pasitikiu; per visą laiką, kiek aš juos pažįstu, nė sykio jie manęs nebandė apgauti.“

Kas įvyko 1940-ųjų birželį, visi žinome: A. Smetona iš Lietuvos pabėgo. Tačiau vargu ar koks nors Lietuvos sprendimas ar neapsisprendimas, prezidento ar ministrų poelgiai bei veiksmai lėmė, kad mūsų šalis prarado nepriklausomybę. Simbolinis ar tikras pasipriešinimas ir jo reikšmė – jau atskiras klausimas.

Apibendrinti galime vėlgi A. J. Greimo žodžiais: „Naivu kalbėti apie blogą prezidentą ir tuo pačiu gerą, gabią, nusipelniusią tautą. Smetona kaltas už visus blogumus, bet jis tiek pat kaltas už tai, kas buvo gera.“

Verta skaityti! Verta skaityti!
(41)
Neverta skaityti!
(6)
Reitingas
(32)
Komentarai (23)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
42(1)
42(0)
41(1)
41(1)
32(0)
24(1)
20(4)
14(0)
11(0)
11(5)
Savaitės
81(3)
73(5)
69(1)
Mėnesio
339(40)
284(20)
159(20)
137(14)
124(7)