Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Daugybė amerikiečių iki šiol nežino apie Vietnamo karą: kaip atsivėrė pragaro vartai? (I)

2013-02-11 (38) Rekomenduoja   (14) Perskaitymai (5833)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Jau pusę amžiaus nenutyla įvairi polemika apie Vietnamo karą. Ar vis dar gali būti taip, kad mes nežinome, apie ką kalbame? Po viso to, kas buvo parašyta (apie 30 000 knygų, kurių skaičius vis auga), tai atrodo mažai tikėtina, bet būtent taip ir yra, rašoma motherjones.com.

Ir štai dabar knygoje pavadinimu „Žudyk viską, kas juda“ („Kill Anything that Moves“) Nickas Turse pirmą kartą atkūrė visą karo paveikslą. Jis meistriškai aprašė tai, ką iš tiesų Vietname veikė amerikiečių pajėgos. Jo atradimai atskleidžia beveik nesuvokiamą tiesą. Kruopščiai dėliodamas į vieną vienetą slaptos informacijos dalis, kurios neseniai tapo prieinamos (karo lauko teismų bylos, Pentagono ataskaitos, interviu su tiesioginiais karo dalyviais, to laikotarpio žiniasklaida ir mokslinė literatūra), N. Turse parodo, kad žmogžudysčių, kruvinų susidorojimų, išprievartavimų ir kankinimų epizodai, kurie anksčiau būdavo pateikiami kaip izoliuoti smurto atvejai, iš tiesų buvo norma. Ir visa tai virto vienu didžiuliu žiaurumo protrūkiu.

Prie didelių N. Turse nuopelnų galima priskirti ir tai, ką jis sugebėjo suvokti: dėl ypatingo šio karo pobūdžio jo realybė – tikslus ir viską apimantis paveikslas to, kas fizine prasme vyko karo vietoje – dar niekad nebuvo pavaizduota bendrai; kad po įtempto darbo metų tai padaryti buvo galima; ir kad netgi po pusės amžiaus po to karo pradžios panašų darbą vykdyti verta. N. Turse pripažįsta, kad netgi dabar nepakanka duomenų tam, kad pamatytume visą paveikslą statistine prasme. Žinoma, jis pateikia daugybę skaičių – pavyzdžiui, stulbinamus įvertinimus – karo metu buvo nužudyta milijonai civilių, beveik penki milijonai buvo sužeista, JAV įvykdė 3,4 milijono karinių antskrydžių, išnaudojo beveik 14 milijardų kilogramų karinių sprogmenų atsargų, kurie savo bendra galia prilygsta 640 ant Hirošimos numestų atominių bombų.

Tačiau viso to būtų negana tam, kad tiesiog surinktų būtiną siaubingų JAV nusikaltimų įrodymų skaičių. Todėl, pateikdamas daugybę liudijimų iš pirmų lūpų, jis pridėjo ir kitą prieigą. Kaip ir medžiaga, socialinė realybė – miestas, universitetas, revoliucija, karas – turi savo schemas ir faktūrą. Nei vienas iš faktų nėra sala. Kiekvienas iš jų turi turtingą potekstę, susijusią su platesne jį supančių faktų erdve. Ir kai kiti faktai pasitvirtina, jie pradeda atverti tas schemas ir faktūras, apie kuria kalbama.

N. Turse nuolatos ragina klausti, koks gerokai platesnis klausimas slypi už kiekvienos paprastos istorijos. Jis, pavyzdžiui, rašo:

„Jeigu vienas žmogus ir jo smulki grupė praneša apie didesnį kovoje nužudytų žmonių skaičių, nei visas batalionas, ir tai nesukelia viršininkų nerimo; jei brigados vadas gali padidinti lavonų skaičių, nebaudžiamas žudydamas paprastus žmones iš savo sraigtasparnio; jei aukšto rango generolas žiaurumus gali paversti įprasta praktika, neatsakingai panaudodamas didžiules pajėgas rajonuose su didele civilių populiacija, – tai ko galima laukti iš žemiausio karių lygmens, ypač kai tarp jų – daugybė nuo galvos iki kojų apsiginklavusių jaunų karių, esančių sudėtingoje karo būsenoje, ir dėl to išsigandusių, pavargusių, piktų. Ir jie nuolat kurstomi žudyti.

Kai ilgas tinklas, istorijų ir pranešimų voratinklis suauga į įtikinamą šio karo paveikslą – portretą, kurio amerikiečiai nenori matyti, o pamatę, norėtų pamiršti. Bet pamiršti nereikėtų.

Išdeginta žemė I korpuso rajone

„Mano požiūris į šiuos klausimus daugiausia yra ypatingas. 1967 metų rugpjūčio pradžioje aš atvykau į I korpusą, labiausiai į Šiaurę nutolusį amerikiečių karinių operacijų rajoną teritorijoje, kuri anksčiau vadinosi Pietų Vietnamu. Aš ruošiausi žurnalui „New Yorker“ parašyti straipsnį apie „karą ore“. Ši frazė buvo klaidinga. Priešas iš Vietnamo, suprantama, neturėjo jokių galimybių ore šalies Pietuose, ir todėl jokio „karo ore“ tiesiogine to žodžio prasme ten nebuvo.

O buvo ten tik vienpusiški teritorijos ir žmonių bombardavimai, vykdomi fantastišku lėktuvų rinkiniu, surinktu Vietname. Nuo bombarduojančių B-52, naikinusių viską vienos mylios atstumu, iki naikintuvų-bombarduotojų, sugebančių, be kita ko, numesti 250 kilogramų bombas ir talpas su napalmu, iki perdarytų „Douglas“ DC-3, galinčių iššauti 100 kartų per minutę, iki visur patenkančių sraigtasparnių grupių, didelių ir mažų, susikaupusių Vietnamo danguje. Pridėkime ir šiaip nuolatinį artilerijos bei karo laivų vykdomą apšaudymą.

Man atvykus regione kaimų griovimas ir jų gyventojų nukreipimas į niekingas pabėgėlių stovyklas artėjo prie pabaigos (tačiau vietnamiečiai dažnai sugrįždavo į savo nuo bombardavimų nukentėjusius kaimus, tapdami artilerijos ugnies takiniais). Išliko tik nedaug kaimų. Aš buvau daugelio jų sunaikinimo liudininkas Kuang-Ngai ir Kuang-Tin provincijose ir stebėjau visa tai nuo galinės lėktuvų sėdynės.

Kol mes kasdien skraidėme dangumi, aš mačiau ilgas ugnies apimtų namų eiles, kuriuos vieną po kito padegdavo per kaimus ėję kariai, vykdydami savo užduotis operacijos zonoje. Kartais lėktuvai apšaudydavo žemę iš oro, kai per radiją gaudavo duomenų apie priešo padalinių išsidėstymus. Tokiais atvejais nebūdavo gyventojų evakuacijos ir jų išsiuntimo į stovyklas. Gyventojai tapdavo lėktuvų taikiniu. Gyvenvietės paprasčiausiai būdavo sunaikinamos.

Tokiu būdu bendri amerikiečių veiksmų I korpuso teritorijoje buvo matomi, ir juos buvo galima įvertinti iš oro. Buvo paskelbta apie išdegintos žemės politikos atšaukimą, bet jos rezultatas buvo – išdeginta žemė. Ir vis dėlto šiame galvosūkyje truko dar vienos detalės. Neturėjau galimybės tiesiogiai stebėti reikšmingiausias operacijas ant žemės. Bandžiau imti interviu iš kai kurių karių, bet jie nenorėjo kalbėti, nors vienas ir padarė užuominą apie abejotinas detales. „Tu tuo nepatikėsi, todėl nepasakosiu. Niekas ir niekada nesužinos apie kai kuriuos dalykus, ir netgi kai karas baigsis, mes visi keliausime namo, niekas apie tai niekada ir nesužinos“, – pasakojo jis.

Kitaip tariant, kai ir daugelis kitų reporterių Vietname, aš galėjau pamatyti tik dalį karo. Tai, ką aš pamačiau, buvo siaubinga, bet to dar nepakako tam, kad tai galėtų tapti viso karo eigos apibendrinimu. Vos po kelerių metų, 1969 metais, dėl ryžtingų drąsaus kario Rono Ridenhouro veiksmų bei reporterio Seymouro Hersho atkaklumo, dalis tiesos apie JAV vykdomas operacijas I korpuso rajone buvo paviešinta.

Kalbama apie kruvinas žudynes Milajuje, kurių metu daugiau nei 500 civilių buvo šaltakraujiškai išžudyti amerikiečių karių. Per ateinančius metus į žiniasklaidą patekdavo pranešimai ir apie kitus žiaurumus, vykusius tame rajone. Kai kurie nauji duomenys pasirodydavo, praėjus daugybei metų po tu įvykių. Taip, pavyzdžiui, 2003 metais laikraštis „Toledo Blade“ papasakojo apie kankinimų ir žudymų kampaniją, kuri tęsėsi keletą mėnesių, bei apie staigią ir neteisėtą dviejų aklų žmonių egzekuciją. Tačiau visapusiško operacijų pobūdžio paveikslo nebuvo.“

Taip tęsėsi iki N. Turse‘o knygos pasirodymo, nes kasdieninė realybė, kurios dalimi buvo visi šie žiaurumai, tapoprieinama visiems. Beveik iš karto po to, kai amerikiečių kariai atvyko į I korpuso rajoną, buvo nustatyti žiauraus elgesio principai. Kaip paaiškėjo, kruvinos žudynės Milajuje nebuvo išskirtinis atvejis.

N. Turse‘as kaip paradigminę pasakoja istoriją apie kruviną susidorojimą, įvykusį 1967 metais Triei Ai kaime. Jūrų pėstininkų būrys patyrė nuostolių, užsirovęs ant minos prie minėto kaimo, kuris prieš kelias dienas buvo visiškai sudegintas amerikiečių. Tačiau kai kurie gyventojai grįžo prie savo buvusio turto. Ir tuomet amerikiečių kariai, įsiutinti patirtų nuostolių, bet nesugebantys rasti priešo karių, atėjo į kaimą, visus iš eilės apšaudydami iš savo ginklų ir mėtydami bombas į bunkerius.

Vienas karys išsivedė moteris į laukus ir ten ją sušaudė. Kitas pranešė, kad susprogdintame bunkeryje buvo vaikai. Jų vadas įsakė: „O man nusispjauti, jeigu jie taps suaugusiais, jie galėtų atsidurti Vietkongo pusėje.“ Penki ar dešimt vaikų išbėgo iš bunkerio, kai į vidų buvo mesta granata. Visus juos pasitiko ugnimi.

N. Turse‘o komentaras: „Triei Ai istorijoje galima įžvelgti visą karą sumažintu pavidalu. Ten buvo daugkartiniai bombardavimai iš oro ir artilerijos apšaudymai… Ten buvo tyčiniai padegimai ir pabėgėlių perkėlimas į stovyklas… Įsiutę kariai buvo pasiruošę pulti bet ką, ir dažnai tai buvo reakcija į savo kolegų gyvybių praradimus; pareigūnai karo veiksmų rajone duodavo miglotus arba neteisėtus įsakymus jauniems vaikinams, įpratusiems paklusti – tai buvo daugelio masinių žmogžudysčių pagrindas.

Žiaurumai dažnai liudijo apie aukščiausio lygio moralės suirimą: nepagrįsti kankinimai, šaudymas į žmones vietoje mokomųjų taikinių, vaikų žudymas, grupiniai prievartavimai. Peržiūrėkime kitus labai tipiškus vieno iš batalionų veiksmus 1967 metais:

„Kariai užklupo beginklį jauną vaikiną. Kažkas suėmė jį ant kalno ir atsitempė žemyn, o leitenantas paklausė, kas nori jį nužudyti…“, – vėliau papasakojo medikas Jamie Henry. Radistas ir dar vienas sanitaras ėmėsi atlikti uždavinio. Radistas smogė berniukui koja į pilvą, po to medikas nusivedė jį už didžiulio akmens ir sušaudė ištisa kulkų tirada.

„Po kelių dienų po incidento to paties padalinio kariai beveik mirtinai nukankino pagyvenusį žmogų, o vėliau numetė jo kūną nuo kalno, nežinodami, ar jis gyvas, ar miręs“

„Po kelių dienų jie panaudojo beginklį žmogų kaip šaudymo taikinį…“

„Mažiau nei po dviejų savaičių, pasakojama, jie nužudė penkias beginkles moteris…“

„Šio padalinio kariai atvirai papasakojo daug kitų istorijų apie žvėriškus veiksmus, įvykdytus jų padalinio, tarp kurių buvo moteriai nupjauta ausis ir mirtinai sutryptas kūdikis…“

N. Turse‘o pastebėjimai puikiai papildo karo Vietname paveikslą – iš tiesų buvo vykdoma sisteminis karas prieš vietinius beginklius gyventojus.

Kokiu būdu atsivėrė šie pragaro vartai? Ir kodėl apie šią pamoką amerikiečiai pamiršo, besiruošdami kitiems gėdingiems karams, tarp kurių – karas Irake ir Afganistane?

Verta skaityti! Verta skaityti!
(47)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(14)
Visi šio ciklo įrašai:
2013-02-12 ->
2013-02-11 ->
Daugybė amerikiečių iki šiol nežino apie Vietnamo karą: kaip atsivėrė pragaro vartai? (I)
Komentarai (38)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
30(0)
26(3)
25(2)
21(0)
17(0)
11(0)
10(0)
Savaitės
104(0)
84(1)
69(2)
Mėnesio
149(2)
148(15)
146(3)
143(12)
138(22)