Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Vikingai: žiaurūs galvažudžiai ar Europos gelbėtojai?

2014-09-23 (0) Rekomenduoja   (28) Perskaitymai (2331)
    Share

Istorija mus moko, kad vikingai buvo žiaurūs, plėšikaujantys įsiveržėliai, tačiau didžiąją dalį šių pasakojimų užrašė vikingų aukos – Europos vienuoliai. Nauji įrodymai liudija, kad tikroji istorija yra kiek kitokia, nei mums žinoma iš rašytinių šaltinių.

Sakoma, kad istoriją rašo nugalėtojai, bet kaip yra tuomet, jei rašymo priemones turi aukos?

Būtent tokios keistos aplinkybės gaubia vikingų istoriją. Šimtmečių senumo mitą apie jų barbariškumą sukūrė jų aukos – vienuoliai ir kunigai, kuriems tuo laikmečiu priklausė rašymo monopolija, teigiama thedailybeast.com publikacijoje.

Taigi, šiandien mūsų turimas plėšikaujančių vikingų paveikslas yra nutolęs nuo tiesos ir ignoruoja svarbų indėlį, kurį jie atliko formuojant Europą Viduramžiais. Šiai demistifikacijai ir giliam pasinėrimui į vikingų pasaulį yra skirta nauja knyga „The Age of the Vikings“ („Vikingų amžius“), kurią parašė Andersas Winrothas. Autorius tvirtina, kad vikingai buvo visiškai neteisingai suprasti. Maža to, jie apskritai galėjo išgelbėti Europą.

Vikingai nebūdavo išrankūs savo reidų taikiniams, tačiau greitas grobis puldinėjant vienuolynus nulėmė, kad vikingai buvo priskirti „žiaurių barbarų“ istorijos kategorijai. Vienuolynų vienuoliai tais laikais būdavo vieninteliai istorikai.

„Kadangi vikingai puldinėjo tuos, kurie turėjo rašymo monopoliją, tai jų „nuopelnas“ ... kad jie įėjo į istoriją kaip liūdnai pagarsėję, iracionalūs ir ištroškę kraujo“, - rašo A. Winrothas.

Tuometinis valdovas Karolis Didysis „šiandien paprastai garbinamas kaip Europos įkūrėjas. Prancūzija ir Vokietija ginčijasi, kuri iš jų turi didesnę teisę laikyti jį savo nacionaliniu įkūrėju“, pažymi autorius.

Karolis Didysis yra kultūringasis to laikmečio didvyris. Vikingai – ne tokie kultūringi.

Viena iš priežasčių, kodėl vikingai vaizduojami taip negatyviai, yra ta, kad jų smurtas atrodė beprasmiškas, arba iracionalus.

Iš dalies tai susiję su dokumentų stoka, ką iš tiesų vikingai darydavo per savo reidus. Tuo laikmečiu daugeliui žmonių – ypač dvasininkams – vienuolyno ar bažnyčios puolimas atrodė neracionalus poelgis. Tie, kas dokumentuodavo šiuos reidus, o tai dažniausiai būdavo vienuoliai, veikiausiai turėdavo kažkokios naudos iš to, kad išpūsdavo vikingų smurtą prieš religines figūras. Savo liudijimuose jie dažnai rinkdavosi platesnės reikšmės, bendresnius „nusiaubimo“ ir „sunaikinimo“ žodžius, nesileisdami į konkrečias detales.

Gali būti ir taip, kad mums likę dokumentai buvo parašyti po kelių šimtmečių nuo šių įvykių, dažnai poetiškai ir dažnai neteisingai. Raguoti vikingų šalmai niekada neegzistavo. Dar du garsūs vaizdiniai – kruvinasis erelis (http://en.wikipedia.org/wiki/Blood_eagle) ir nenugalimas karys (http://en.wikipedia.org/wiki/Berserker) – tapo klaidingo vertimo rezultatais.

Egzekucijos metodas, vadinamas kruvinuoju ereliu, kai aukai palei stuburą perrėžiama nugara, atveriami ir nulaužomi šonkauliai taip, kad styrotų tarsi sparnai, tuomet išplėšiami plaučiai ir priberiama druskos, kilo iš neteisingo islandų poeto Sigvato Thordarsono garsios poemos „Knutsdrapa“ vertimo. Šioje poemoje pasakojama, kaip Ragnaro Hairo – Breecheso sūnūs iš keršto nužudo Nortumbrijos karalių Ellą. Minimas posmas buvo išverstas dvejopai: „Ivaras privertė erelį iškapoti Ellos nugarą“ ir „Ivaras iškapojo erelį iš Ellos nugaros“. A. Winrotho teigimu, literatūrinės ir istorinės prasmės turi tik pirmasis vertimas, nes jis atitinka unikalią islandų poezijos struktūrą ir pasakojimų tradiciją, pagal kurią nužudytasis atiduodamas plėšriesiems paukščiams. Antrasis vertimo variantas pakurstė iki šiol egzistuojančias XIV amžiaus interpretacijas apie itin šiurpią vikingų keršto formą.

Kalbant apie nenugalimus karius, A. Winrothas tvirtina, kad juos taip pat išgalvojo islandų poetai, kurie klaidingai suprato originaliąją poetinę norvegų poemos „Haraldskvedi“ reikšmę – šioje poemoje buvo kalbama apie vyrus su šarvais, o ne apie mitinius elitinius karius.

Dar svarbiau, pažymi A. Winrothas, kad vikingai per savo reidus elgdavosi visiškai racionaliai. Šie žmonės nebūdavo priklausomi nuo smurto – per reidus užgrobtas brangenybes karo vadai naudodavo sudėtingai ir netgi poetiškai apdovanojimų sistemai. Šiuo atžvilgiu, pasak autoriaus, jie niekuo nesiskyrė nuo Karolio Didžiojo.

Pavyzdžiui, pažymi jis, Karolis Didysis laikė saksus savo asmeninėmis daužymo kriaušėmis. Vos per vieną dieną 782 metais „Karolis Didysis nurodė nukirsdinti galvas ne mažiau kaip 4 500 saksų“, nes jie sulaužė priesaiką. Tuo tarpu 845 metais vikingų surengta 111 kalinių egzekucija menama iki šiol, nes jie puolė tuos, kurie kontroliavo rašytinius šaltinius. A. Winrothas ironiškai pažymi, kad Vokietija skuba garbinti Karolį Didįjį, nors „šiuolaikinių vokiečių protėviai saksai buvo tarp ilgiausiai kentėjusių Karolio Didžiojo aukų“.

Anot A. Winrotho, Karolio Didžiojo karai prieš kaimynus nesiskyrė nuo vikingų reidų, nes jų pirminis tikslas, ypač karuose su avarais ir Pavija, buvo prisiplėšti turto pinigų stygių juntančiai imperijai.

Priežastis, kodėl vikingus reikėtų reabilituoti, susijusi su žavingu argumentu, kad jų platus ir įmantrus prekybos tinklas išgelbėjo Europą.

„Nors pavienis vikingų reidas užpultiesiems galėjo reikšti nelaimę ir pražūtį, bendras skandinavų pastangų poveikis, netikėtai, stimuliavo Vakarų Europos ekonomiką“, - tvirtina A. Winrothas.

Žlugus Romos imperijai ir suirus prekybai bei komercijai, nusilpo visa Europa. Nors iki vikingų apogėjaus IX bei X amžiais reikalai buvo pagerėję, regioną stabdė du dalykai. Pirmas iš jų buvo neigiamas prekybos balansas Karolio Didžiojo karalystėje ir visame regione apskritai. Didžia dalimi jį nulėmė valiuta, kuri buvo kaldinama iš sidabro ir aukso, o šie brangieji metalai atkeliaudavo iš Rytų, ypač Afganistano. Antrasis veiksnys buvo natūriniai mainai, kurie egzistavo valiutos nenaudojančiuose regionuose ir ribojo ekonominį augimą.

Vikingai šias problemas išsprendė dviem būdais.

Pirmasis ir ne toks reikšmingas buvo tas, kad puldinėdami vienuolynus ir bažnyčias, vikingai suleido nagus į neliečiamą tauriųjų metalų šaltinį Europoje. Šie turtai niekur nedingo, nes vikingai buvo gerai integravęsi į Europos prekybos tinklą. Už šiuos metalus jie pirkdavo viską nuo frankų kardų arba kaldindavo monetas skandinavų karalystėms, kurias karo vadai įkūrė Anglijoje ir Airijoje.

„Kur kas svarbesnis ankstyvajam Viduramžių komercijos atgimimui Vakarų Europoje buvo Vidurio Azijos sidabras, kurį skandinavų pirkliai atgabendavo į Europą“, - tvirtina A. Winrothas. Vikingų prekybos tinklas driekėsi nuo Grenlandijos ir Islandijos vakaruose iki kalifato ir Bolgaro rytuose. Vikingų eksportas, daugiausia kailių ir vergų, „kuriam laikui sureguliavo sutrikusią prekybos pusiausvyrą tarp Vakarų Europos ir Rytų“. Ekonomika Europoje atsigavo „per Vikingų amžių“, tvirtina A. Winrothas.

Vikingai nebuvo klajojančios mitinių karių gaujos, laužančios žmonių šonkaulius. Žinoma, jie buvo žiaurūs ir nužudė daugybę nekaltų žmonių. Tačiau A. Winrothas savo knygoje įtikinamai tvirtina, kad dėl šių bruožų jie vargu ar būtų tapę unikalia IX ir X amžių tauta. Jie padarė milžinišką įtaką regionui, įkurdami Dubliną, perduodami anglų kalbai daug žodžių (ransack, skin, skirt ir dešimtis kitų), valdydami Angliją, prekiaudami su kalifatu ir (ginčytinu) mastu tapdami rusų tautų protėviais.

Akivaizdu, kad šios istorijos moralas yra vienas – nepatekite į nemalonę žmonių, kurių ginklas - rašiklis.
Verta skaityti! Verta skaityti!
(31)
Neverta skaityti!
(3)
Reitingas
(28)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
54(4)
42(3)
41(0)
24(0)
22(0)
21(0)
19(2)
17(0)
13(7)
Savaitės
138(3)
131(13)
83(1)
83(7)
80(0)
Mėnesio
139(0)
131(10)
130(2)
126(2)
120(0)