Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Sovietinės pramonės realybė: dabar to net ir drąsiausiose fantazijose nesugalvotum (Video)

2014-12-21 (137) Rekomenduoja   (79) Perskaitymai (9101)
    Share

Sovietų Lietuvos pramonė dirbo ne Lietuvai. Buvo vagiama, o gal „nešama“, kartais ir „vežama“ , laikant tai normaliu dalyku. Nepavyko sukurti net tikros planinės ekonomikos.

Sovietų sąjunga turėjo ne vieną biudžetą, ne vieną veidą visur – taip pat ir pramonėje. Įskaitant nusiginklavimo (o iš tikrųjų – nesveiko ginklavimosi) politiką. Apie tai „Nelaisvės anatomijoje“ kalbėjo buvęs sovietinės įmonės direktorius Algimantas Matulevičius ir istorikas Algirdas Jakubčionis, kuris pridūrė, kad tai pramonės politika buvo kolonijinės politikos dalis.

Mitas apie atsilikimą

Sovietų besiilginti šių dienų Rusijos valdžia, per savo propagandą, mėgsta kaišioti neva faktą, kad okupacija atnešė mums pramonę. Istorikas Algirdas Jakubčionis pabrėžia, kad tarpukarinė nepriklausoma Lietuva niekada nekėlė minties, kad reiktų vystyti pramonę, kuri konkuruotų su Anglija ar Vokietija. Buvo išvystytas žemės ūkis, o pramonės buvo būtent tiek, kiek pakako saviems poreikiams.

„Sukurta buvo, tarkime, audinių pramonė: medvilnės, šilko pramonė. T. y. – apsirūpinimui plataus vartojimo prekėmis. <…>Sukurta maisto pramonė. Viskas sukurta, ko reikia aprūpinti saviems arba žemės ūkio eksportui į Vakarus. <…> Pagal sovietinę sistemą tai absoliučiai nebuvo tinkama – reikėjo kurti stambią, sunkią, mašininę pramonę,“ – pasakoja A. Jakubčionis.

Lietuvoje, po okupacijos, o tiksliau – po 1945 metų, kai sovietai grįžo į Lietuvą, stumdami nacius, buvo nutarta viską daryti pagal tą patį modelį. „Tik skirtumas gal buvo tas, kad pirmiausia buvo nutarta sukurti statybos pramonę – pasidaryti statybos cemento gamyklą Naujojoje Akmenėje. Kitaip – iš kur paimsi cementą, kai trūksta Sovietų Sąjungoje visko,“ – sako A. Jakubčionis.

Sovietinių statybų bumas

Staklių gamyklos, žemės ūkio gamyklos ir t. t. pradėtos statyti šeštajame dešimtmetyje.

„Naujas požiūris į gamybą atsispindi KPSS CK lapkričio plenumo nutarimuose. To ir siekia gamyklos kolektyvas,“ – tokie ir panašūs teiginiai propagandiniuose filmuose liejosi srautais.

Anot A. Jakubčionio, tam tikrą lūžį žymėjo sovietų lyderio Nikitos Chruščiovo laikmetis, kada nutarta, jog Lietuvoje reikia pažangių pramonės šakų. „Radioelektronikos pramonė, chemijos pramonė… Tada, pagal šitą modelį, Lietuvoje atsiras Kėdainių chemijos kombinatas (dabartinė „Lifosa“, – red.past.), Jonavos „Azotinės trąšos“ („Achemos“ pirmtakas, – red. past.), Vilniaus plastmasinių dirbinių gamykla. Kaune – Dirbtinio pluošto kombinatas, vėliau Marijampolėje irgi kažkokia sintetinių gaminių gamykla, Kauno radijo gamykla, Panevėžio kineskopai („Ekranas“, kuris bankrutavo jau posovietiniais laikais, – red past.), Šiaulių „Tauro“ televizorių gamykla,“ – sako A. Jakubčionis.

Galima prisiminti ir garsią Vilniaus Radijo matavimo prietaisų, kurią vadindavo „Petiorkomis“. Net kovos už nepriklausomybę laikais jai vadovavo aršus Kremliaus adeptas, labai tipiškais asmenvardžiais, Oktiabr Burdenko. Gamykla buvo aukšto lygio, bet didžioji jos produkcija buvo susieta su sovietų karine pramone. Vilniečiai ir dabar žino adresą T. Ševčenkos 16, kur nūnai galima rasti ir picerijas, ir skalbyklas, ir tekinimo ar frezavimo įmonėles, ir gėjų klubą. Fiktyvios įmonės mėgsta registruotis šiuo adresu. Net „Drąsos kelio“ partijos patalpos, kaip anksčiau skelbta, esą buvo kažkur ten. O 1988-1991 metais ten klestėjo Lietuvos nepriklausomybės priešų gaujos. Tiesa, mažai kas atsimena, jog ir prieš Antrą pasaulinį karą toje vietoje veikė gamykla „Elektritt“. Sovietams ir naciams užgrobus ir pasidalinus Lenkiją, Vilnių okupavusieji – dar iki perduodant jį Lietuvai, negailestingai plėšė miestą ir vogė ką galėjo. Jie skubiai išgabeno ir minėtos gamyklos įrengimus ir daugumą darbuotojų į Minską, kur jos pagrindu įkūrė V. Molotovo vardo radijo gamyklą. Vilniuje likusiuose pastatuose vėliau ir buvo įsteigta SSRS Aviacijos pramonės ministerijos radiotechnikos gamykla, o dar vėliau „Petiorkos“.

„Visi Lietuvoje žinojo, kad buvo gaminami ne tik magnetofonai „Aidas“ (arba „Elfa“, – red. past.), bet ir juodosios dėžės, kurios buvo dedamos į visus sovietinius lėktuvus – ir į civilinius ir į karinius“, – sako A. Jakubčionis.

Būtent taip, anot jo, Lietuvoje, anot jo, atsirado karinė pramonė. Tiesa, kiek karinių įrenginių gaminta – niekas tiksliai nežino – tai liko karine paslaptimi, kurią sovietai išsigabeno, idant tiksliai niekad nesužinotų, bet pasakotų nesąmones.

Kolonijinė integracija

Apie 7-8 praėjusio amžiaus dešimtmetį nutariama, kad Lietuvos pramonė, kaip ir kiekvieno sovietijos pakraščio, turi būti „integruota“. Reiškia – pririšta taip, kad, „atsijungus“ nuo sovietinių žaliavų ir realizavimo kanalų (kam dar parduosi tankų detales?), kad sukurti pramoniniai dinozaurai keltų socialinę įtampą, jei tik atsirastų „separatistinių“ tendencijų. Su tuo iš dalies sutinka ir Gamybos susivienijimui „Neringa“ nuo 1981 metų vadovavęs Algimantas Matulevičius, kuris vėliau spėjo pabūti ir ministru, ir Seimo nariu.

Jo teigimu, teoriškai turtinga visomis žaliavomis sovietų valstybė visgi buvo „dvigubos buhalterijos“ įkaitė.

Anot jo, net Vietinės pramonės įmonei priklausęs gamybinis susivienijimas turėjo paklusti Maskvos žaliavų, fondų ir limitų politikai. Teoriškai stiprioje šalyje praktiškai trūko visko.

Pasak Algimanto Matulevičiaus, Sovietų Sąjungoje buvo du biudžetai ir buvo praktiškai du planai. „Jie paprasčiausiai rodydavo, kad karinės išlaidos mažinamos vos ne kas metai. Sovietai vedė didžiulę propagandą. Jie sakydavo mes nusiginkluojam, mes už taiką ir panašiai. O iš tikrųjų darė kitaip,“ – aiškina A. Matulevičius.

Pramonės įmonės buvo trijų tipų – sąjunginio pavaldumo (uždaros, tvarkiusios viską tik rusų kalba ir dirbusios daugiausiai karo pramonei), mišraus sąjunginio-respublikinio pavaldumo ir galiausiai vietinės pramonės įmonės. Vilniuje gyvavusi „Kuro aparatūros“ gamykla pagamindavo tiek purkštukų varikliams, kad jų nesunaudotų nei Lietuvoje gaminti mopedai, nei dauguma šalies traktorių. Jų reikėjo tankams. Vilniaus Radijo komponentų gamykla gamino spindulių atlenkimo sistemas ne tik televizoriams, bet ir radarams. Šioje įmonėje gaminti radioelektroniniai komponentai vieninteliam SSSRS daugkartinio naudojimo erdvėlaiviui „Buran“.

Tiesa, dvigubos paskirties prekes, kaip jau minėta, teko gaminti ir vietinės pramonės įmonėms. Maža to, visos įmonės turėjo būti pasiruošusios, karo atveju, pereiti tiesiog prie karinės produkcijos. „Mes dėl to labai siutome, nes reikėjo investicijų, nusipirkti įrangą“, – prisimena A. Matulevičius, kurio gamybinis susivienijimas, nors ir gamino pliušinius žaislus bei lėles, turėjo būti pasiruošęs lieti minų korpusus. Net ir taikos metu susivienijimo pagamintus kanistrus naudojo Jordanijos armija.

Fondų-limitų išmušinėjimas

Įmonės vadovas, anot A. Matulevičiaus, kuris dėl to kaltina dvigubą sovietinį biudžetą, turėdavo „užsiimti komercija“, kaip ir jo tiekimo skyriaus darbuotojai. Tiekėjas su gėrimu „Palanga“, „Dainava“ ir dešra arba višta lagamine važiuodavo į „plačiąją tėvynę“ ir, priklausomai nuo statuso bei užduoties, malonindavo tai sekretorę, kuri pasistengdavo, jog būtent ta paraiška gultų į krūvelės viršų, tai kokio skyriaus viršininką, tai ministerijos vadovybę. Beje, tiekėjai atsimena, kad šiaip sau susitarti dėl to, kad „nelimitinės“ gėrybės atsiras – nepakakdavo. Norint ramiai važiuoti namo reikdavo dalyvauti prekių pakrovime, iki jos išjuda link adresato. Mat kitas tiekėjas, iš kitos įmonės, su daugiau dešros ar degtinės, galėjo ateiti ir perimti metalo, plastmasės ar kokį kitokį „fondo-limito“ gabalą, jei jis dar neišsiųstas.

A. Matulevičius neslepia, kad kyšiai, nors ir ne pinigais, buvo normalus dalykas. „Maskvos viešbutyje „Moskva“ išsinuomodavau didžiulį apartamentą ir surasdavau kontaktus. Per buvusius bendradarbius, per buvusius darbus, pažįstamus, kurie irgi darydavo karjerą. Buvo toks vadinamas Plano komitetas, buvo Materialinio techninio tiekimo komitetas, ministrų taryboj aš ten gana aukštai prilindau. Ministrų taryboj turėjau ryšių ir būdavo, susirenki su vyrais ir sprendi problemas,“ – pripažindamas, kad tam reikėjo turėti ir stiprias kepenis, nors pasiimdavęs ir pagalbininkų, sako A. Matulevičius.

Darbininko portretas

Oficialiai sovietai skelbėsi sukūrę darbininkų valstybę. „Sovietinio darbininko“ portretą istorikas A. Jakubčionis piešia, kaip įsitikinusio, kad jam amžinai per mažai moka tinginio paveikslą. „Buvo sakoma, kad nėra nedarbo, o užtat egzistavo paslėptas nedarbas“, – sako A. Jakubčionis. Rakto nešiojimas iš vietos į vietą, girtuoklystė – štai tokia sovietinio proletaro vizitinė kortelė.

„Sovietmečiu jis yra įsitikinęs, kad reikia kompensuoti parsinešant iš darbo. Man labai patinka mintis – „parsinešiau iš darbo“. Ne „pasivogiau“, juk jeigu vadinti tikrais žodžiais, tai yra pasivogimas. Na, ir nešimas buvo! Bylas varčiau. Klaipėdos mėsos kombinate dirbo 1400 darbininkų. Per metus buvo sugauti 900, kurie nešė,“ – nurodo jis.

A. Matulevičius galvoja kitaip. „Ar jūs įsitikinęs, kad jūsų žmona mano, kad jūs pakankamai atnešat namo pinigų arba, kad jums pakankamai darbdavys moka. <..> kas dėl darbininkijos pasakysiu taip, – buvo kategorija, net trys sakyčiau, darbininkijos kategorijos. Vieni – liumpenai, iš kurių imdavai pareiškimą be datos dėl atleidimo, kiti, kurie šiaip dirbo savo darbą. <..> Ko labiausiai aš visada gailiuosi, – mes turėjome, kaip aš vadinu, darbininkišką aristokratiją,“ – sako jis, tvirtindamas, kad toks darbininkas, kuriuo galėjai pasitikėti, galėdavo uždirbti daugiau už įmonės vadovą.

Klausimą, kiek vidutinis sovietinio lygio inžinierius tuo metu būtų uždirbęs Vakaruose (Lietuvoje tai buvo 120-180 rublių), A. Matulevičius atmeta. „O dabar kodėl mūsiškiai važiuoja į Vakarus? Tai gal nelyginkim?“ – mano jis. Be „nešimo“ ir „kombinavimo“ išgyventi, jo nuomone, nebuvo galima. Dirbti ten, kur yra ko „išsinešti“, buvo siekiamybė.

„Nešimas“, deficito epochoje, buvo išties pasiekęs milžiniškus mastus, kurių nesuvaldydavo nei smulkius siuvėjus-namudininkus mėgęs persekioti KSNG (Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu) skyrius, nei įmonių vadovybė. Skirtumas tik toks, kad darbininkai iš mėsos kombinatų po apatiniais tempdavo dešreles ir išpjautines, o patys įmonių vadovai organizuotai išveždavo nelegaliai realizuoti ištisus sunkvežimius baldų ar kitų gėrybių. 1988-1989 metais skelbimų laikraštyje „Alio reklama“ buvo galima jau atvirai skaityti skelbimus, kurie skambėjo maždaug taip: „Vaikinui, dirbančiam mėsos kombinate, reikalingas butas“ ir pan. Šešėlinės sovietų ekonomikos, dabar jau aprašytos ir knygose, garbei „Nelaisvės anatomija“ skirs atskirą laidą.

Nei planavimo, nei darbininkų valstybės

Ir istorikai, ir praktikai patvirtina viena: tikrovės neatitiko net oficialus teiginys, kad gyvenome planinėje ekonomikoje. Jei planas viršijamas (kad ir trims penkmečiams į priekį) arba nevykdomas – ar tai planinė ekonomika? Raudos dėl prarastos sovietinės pramonės irgi abejotinos. Kieno sąskaita reiktų išlaikyti pramoninius dinozaurus, dirbančius (jei dirbančius, tai tik) Rusijos karo pramonei?

„Ne viską buvo galima išsaugoti, bet daug daugiau,“ – kategoriškai teigia A. Matulevičius, nurodydamas, kad žūtbūt reikėjo išsaugoti net tas pačias „Petiorkas“, ką jam esą rekomendavo ir pašnekovai iš Amerikos.

Viskas priklausė nuo „ryšių“

Kaip tiekimo srityje, taip ir santykyje su ideologija ir komunistų partijos diktatu, viskas priklausė nuo ryšių ir pažinčių. Nors daugelis sovietinių įmonių vadovų tai ir neigia, klausimas – kas didesnė valdžia gamykloje – direktorius ar partijos statytinis – nėra aiškus. Iš komjaunimo veikėjų į gamybą atėjęs A. Matulevičiius teigia, kad tai buvęs netgi savotiškas pažeminimas pareigose. Esą „vyresnybė“, tarp jų tuometinis LTSR ministrų tarybos pirmininkas Vytautas Sakalauskas, tiesiog pasikvietė ir pasakė, kad „yra nuomonė“, jog jis galėtų būti perkeltas iš ideologinio darbo į gamybinį.

„Kiek partinės organizacijos sekretorius turėjo įtakos gamybos procesui ir planų tvirtinimui?“, – paklausė „Žinių radijas“ A. Matulevičiaus.

„Direktorius buvo didelė valdžia. Bet, žinoma, labai priklausė – kaip sugebėjai turėti ryšius „šonuose“. Aš turėjau ryšių „šonuose“, man partkomo sekretorius nebuvo baisus, nes aš atėjau iš aukštesnių pareigų. O kai kurie direktoriai, kurie išaugę tiesiog iš gamybos… Bet nebuvo taip kaip kinuose komisarai karo metu, vis tiek lemiamas žodis gamybiniuose procesuose buvo ne partkomo sekretoriaus. Partkomo sekretoriaus žodis buvo daugiau dėl skyrimo į kitas pareigas, karjeros klausimai…,“ – pažymėjo jis.

Pasak A. Matulevičiaus, iki šiol tarp vyresnės kartos gyventojų populiariame filme „Tarnybinis romanas“ gana tiksliai atvaizduotas anos epochos „visuomenininkės“ veidas. Žmogus, formaliai dirbantis buhalterijoje, tiesioginiu darbu nebeužsiima, o dirba „visuomeninį“ – renka pinigus gimtadieniams, paskalas ir kitaip atlieka neva egzistuojančių profsąjungų kompetencijai priskirtus darbus. Alga tokiam mokama, pagal formalų etatą, bet jis nei moka, nei gali, nei kam nors paranku, kad bandytų dirbti.

Darbininkų valstybė be streikų?

Tokia profsąjungų būklė atskleidžia dar vieną „sovietyno“ paradoksą. Apie darbininkų valstybę daug kalbėjusi sovietų propaganda nutylėdavo vieną aspektą – streikuoti darbininkai galėjo tik teoriškai. Valdiškos profsąjungos daugiau užsiėmė gėrybių (kelialapių į sanatorijas ir pan.) dalybomis, vakarėlių organizavimais ir t. t., nei tuo, ką mes įpratę matyti kokio nors Lenkijos „Solidarnošč“ veiklos aprašymuose ar parodymuose.

Tiesa, A. Matulevičius pripažįsta, kad paties streiko fakto, visgi buvo bijoma. „Teoriškai galėjo. Ir tuo metu buvo labai bijomasi. <…> Jau keletą metų dirbau. Grįžtu iš Kauno ir sužinau, kad pas mane kanistrų gamintojai, suvirintojai, streikuoja. Aš tada tiesiai „Volgą“ nukreipiau tenai ir su žmonėmis susitariau. Bet, žinoma, nepranešėme nei partijos komitetui, nei kam kitam. Nes streikas buvo baisus dalykas“, sako jis. O kaip gi – juk oficialią visų laimę skelbusi propaganda negalėjo praleisti žinios, kad yra drįstančių būti nepatenkintais.

Laida „Nelaisvės anatomija“ mano, kad pramonė, skirta sovietų karams (tikriems ir numatomiems), buvo pasmerkta. Kas kita, kad tikrų profsąjungų ir šiandien beveik nepasitaiko.

******Oficialiai viskas augo ir gerėjo. 1984 metų TSRS istorijos vadovėlis X-XI klasėms progresą iliustravo taip:

Tais pačiais metais išleista LTSR statistikos valdybos ataskaita apie Liaudies ūkį irgi pasakoja daug optimistinių dalykų: esą nuo 1975-ųjų iki 1984-ųjų bendras pramonės produkcijos augimas buvo 151%. Nuo 1940-ųjų iki 1984-ųjų darbo našumas esą išaugo 769%!

Tomas Čyvas, Donatas Valančiauskas, „Žinių radijas“

Verta skaityti! Verta skaityti!
(91)
Neverta skaityti!
(12)
Reitingas
(79)
Komentarai (137)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Tomas Čyvas Donatas Valančiauskas
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
63(0)
61(5)
35(0)
28(0)
26(2)
25(0)
24(0)
19(0)
19(0)
15(0)
Savaitės
94(1)
82(1)
80(3)
60(2)
Mėnesio
147(25)
107(13)
89(0)
85(8)