Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Psichiatras C. G. Jungas dar prieš 70 metų įspėjo Rusiją

2015-07-01 (0) Rekomenduoja   (58) Perskaitymai (2315)
    Share

Adolfas Hitleris mirė, bet demonas liko. Po Antrojo pasaulinio karo Carlas Gustavas Jungas ištarė žodžius, kurie dar ir šiandien skamba tarsi apie priešą už vartų įspėjantis bažnyčios varpas. Garsusis psichiatras analizavo vokiečių tautos būseną ir įspėjo apie demonus, kurie pavergia mases, užvaldo žmonių protus, dalį jų paversdami beviltiškais psichopatais.

Per interviu šveicarų laikraščiui „Die Weltwoche“ 1945 metais C.G.Jungas įspėjo: puikybės ir žiaurumo demonus labiausiai traukia didžiosios pasaulio tautos. Ne veltui profesorius atkreipė dėmesį į rusus.

Anot mokslininko, demonai niekur nedingsta – jie tarsi sklando ore nuolat ieškodami naujos aukos.

Prieš karą apsėstieji vokiečiai masiškai įtikėjo Trečiojo reicho lozungais. Įdomu, ką pasakytų profesorius C.G.Jungas, jeigu būtų gyvas, apie Trečiosios Romos viziją, skleidžiamą Kremliaus ideologų?

Lrytas.lt pateikia sutrumpintą pokalbio su kolektyvinės psichologijos tyrinėtoju C.G.Jungu versiją. Laikraštyje „Die Weltwoche“ 1945 metais publikuotas pokalbis aktualus ir šiandien, prabėgus septyniasdešimčiai metų po Antrojo pasaulinio karo.

– Profesoriau, ar nemanote, kad karo pabaiga sukels didžiules permainas europiečių ir ypač vokiečių, kurie dabar tarytum bunda po ilgo siaubingo sapno, sielose?


– Taip, žinoma. Jei kalbėtume apie vokiečius, prieš mus iškyla problema, kurios reikšmę kol kas sunku įsivaizduoti, tačiau kontūrus galima apčiuopti pasitelkus mano, kaip gydytojo, praktiką.

Psichologui aišku viena: neturime vadovautis sentimentaliu dalijimu į nacius ir režimo priešininkus. Pavyzdžiui, šiuo metu aš gydau du ligonius, sąmoningus nacizmo priešininkus, tačiau jų sapnai rodo, kad už viso išorinio dorybingumo juose iki šiol gyva aiškiai išreikšta nacistinė psichologija su visa prievarta bei žiaurumu.

Kai šveicarų žurnalistas paklausė feldmaršalo Georgo von Küchlerio apie vokiečių žvėriškumus Lenkijoje, tas emocingai sušuko: „Atleiskite, bet visa tai darė ne Vermachtas, o partija!“ Tai puikus pavyzdys to, kad dalijimas į „gerus“ ir „blogus“ vokiečius yra labai naivus. Visi jie sąmoningai ar nesąmoningai, aktyviai ar pasyviai prisidėjo prie šių baisybių; jie nieko nežinojo apie tai, kas vyksta, bet kartu ir puikiausiai žinojo.

– Bet kaipgi taip nutiko, kad vokiečiai, visa tauta, pateko į šią beviltišką psichologinę būseną? Ar galėjo tas pat nutikti ir kokiai kitai tautai?

– Leiskite kiek nukrypti nuo klausimo ir bendrais bruožais apibrėžti savo teoriją, aiškinančią psichologinę tautos būseną dar prieš užgimstant nacizmui.

Pasiremkime nedideliu pavyzdžiu iš mano praktikos. Kartą pas mane atėjusi moteris pratrūko pikčiausiais kaltinimais savo vyrui: esą jis tikras velnias, ją nuolat persekiojantis ir kankinantis. Tačiau tikrovėje jos vyras pasirodė esąs doras, jokių demoniškų užmačių neturintis pilietis.

Tai iš kur moteriai kilo ta beprotiška idėja? Tiesiog jos pačios viduje gyvena nelabasis, kurį ji projektuoja į išorę, į savo vyrą. Aš jai paaiškinau tai, ir moteris sutiko, tapdama panaši į atgailaujančią avelę. Atrodė, kad viskas gerai, tačiau mane jaudino klausimas: kur dingo tas velnias, kurį ji projektavo į savo vyrą? Ar nepradės jį projektuoti vidinių savo demonų į ką nors kitą? Panašiai nutiko ir Europos istorijoje.

Kadaise primityviam žmogui pasaulis buvo kupinas dvasių ir paslaptingų jėgų, kurių jis bijojo. Visa gamta buvo persmelkta tų jėgų, kurios iš tiesų yra ne kas kita, o į išorinį pasaulį projektuojamos vidinės paties žmogaus jėgos.

Šiuolaikinis mokslas paneigė tikėjimą demonais, tačiau iš mūsų pasąmonės jie nepasitraukė.Demonai veržėsi į baroko meną: iškrypdavo stuburai, pasirodydavo satyrų kanopos. Žmogus nuolat virsta savo uodegą kandžiojančia gyvate, kuri nuo senų laikų simbolizavo apsėstuosius.

Vokiečiai pasiduoda demonams būtent dėl savo neįtikėtinos įtaigos. Tai pasireiškia meile paklusnumui ir įsakymams, kurie tėra tik kitokia įtaigos forma. Vokiečius kamuoja neapibrėžtumo tarp Vakarų ir Rytų kompleksai, kuriuos jie bando kompensuoti didybės manija: „Vokiška dvasia išgelbės pasaulį!“ Tai nacių lozungas, pasiskolintas iš Emanuelio Geibelio (1815–1884) poemos.

Vokietija visuomet buvo psichikos katastrofų šalis: reformacija, religiniai ir valstiečių karai. Nacionalsocializmo epochoje demonų spaudimas taip sustiprėjo, kad į jų valdžią patekę žmonės pavirto somnambuliškomis būtybėmis, pirmasis iš jų buvo A.Hitleris.

O Josepho Goebbelso prakeiksmai visoms aplinkinėms tautoms rodė, kad tauta rimtai serga, kad patys vokiečiai savo akyje nemato didžiulio rąsto. Visi nacių lyderiai buvo apsėsti tiesiogine to žodžio prasme. Dešimt procentų vokiečių šiandien yra beviltiški psichopatai.

– Kalbate apie vokiečių nevisavertiškumą ir demonišką jų įtaigą, tačiau ar tai būdinga šveicarams, kurių dalis yra germanų kilmės?

– Mes apsaugoti todėl, kad esame maža tauta. Jei šveicarų būtų aštuoniasdešimt milijonų, su mumis galėtų nutikti kas nors panašaus: juk demonus vilioja didelės masės.

Priklausydamas kolektyvui žmogus praranda šaknis, ir tuomet demonai gali jį užvaldyti. Todėlnaciai užsiėmė didelių masių, bet niekada – asmenybės formavimu. Demonizuotų žmonių veidai negyvi, sustingę, tušti. Mus, šveicarus, nuo to apsaugo mūsų federalizmas ir individualizmas. Mūsų šalyje neįmanoma tokia masinė akumuliacija, kaip tai nutiko Vokietijoje.

– Bet kuo pavirs gydymas bombomis ir kulkosvaidžiais? Ar karinė pergalė prieš demonizuotą tautą dar labiau nepasunkins vidinės jos ligos?

– Šiandien vokiečiai panašūs į po stiprių išgertuvių prabudusį žmogų. Jie nežino, ką darė, ir nenori žinoti. Juose yra tik begalinės nelaimės pojūtis. Jie dės visas pastangas pasiteisinti prieš viso pasaulio neapykantą, tačiau tai bus klaidingas žingsnis.

Išganymas ateina tik per visišką savo kaltės pripažinimą. Tačiau negalima pasiekti šio tikslo vien tik moralizuojant. Atgaila turi atsirasti pačių vokiečių viduje.

– Ar galima tikėtis, kad demonai bus išvaryti, ir iš griuvėsių iškils naujas, geresnis pasaulis?

– Ne, demonų, bent jau kol kas, negalima nusikratyti. Dabar, kai istorijos angelas paliko vokiečius, demonai ieško kitos aukos. Ir tai pavojinga.

Bet kuris savo šešėlį pametęs žmogus, bet kuri savo neklystamumu įtikėjusi tauta taps jų auka. Neturime pamiršti, kad lemtingas vokiečių polinkis į kolektyvizmą ne mažiau būdingas ir kitoms didelėms tautoms, kurios taip pat nelauktai gali tapti demonų grobiu.

Iš pastarųjų įvykių galime matyti, kad valdžios demonais apžavėti rusai, o tai turėtų sumažinti mūsų begalinį džiaugsmą pergale. Šiuo atveju patys protingiausi yra anglai ir šveicarai: individualizmas gelbėja juos nuo polinkio į lozungus ir kolektyvinį pamišimą.

– Tuomet mes turime su nerimu laukti demonų proveržių ateityje?

– Išsigelbėjimas ateina tik per taikų asmenybės formavimą. Demonų valdžia didžiulė, ir masinės įtaigos formos: spauda, radijas, kinas – jų paslaugoms. Tačiau juk krikščionybei kadaise pavyko išlikti grėsmingo priešo akivaizdoje ne dėl propagandos ir masinių atsivertimų, o per žmonių tarpusavio bendravimą.
Verta skaityti! Verta skaityti!
(69)
Neverta skaityti!
(10)
Reitingas
(58)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Vitalijus Michalovskis
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
56(2)
42(6)
28(9)
25(5)
24(1)
21(0)
17(0)
14(2)
Savaitės
86(9)
69(0)
63(2)
Mėnesio
137(27)
132(0)
122(6)
114(14)
111(0)