Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Ypač slapti buvę sovietų kariniai objektai Kaune

2015-07-20 (4) Rekomenduoja   (66) Perskaitymai (5727)
    Share

Pakaunėje yra kelios unikalios vietos – tai sovietmečiu veikusios Karmėlavos branduolinių raketų bazės. Mieste buvo kelios dešimtys slėptuvių nuo atominio ginklo. Koks šių objektų likimas ir ar juos galima pritaikyti gyventojų poreikiams?

Gūdžiuose Karmėlavos miestelio (Kauno r.) miškuose galima rasti plačių betono plokštėmis išklotų kelių.

Nepatingėję jais pasivaikščioti pamatysite senų beveik sugriautų statinių, apleistų angarų. Keliose vietose atrasite po vešliai sužėlusios augmenijos paklote paslėptų bunkerių.

Tai – sovietiniais laikais veikusios raketų bazės, kurioje buvo dislokuotos vidutinio nuotolio branduolinės raketos, likučiai. Per daugiau kaip 20 metų milžiniška teritorija apleista, pastatai griūva, naudinga buvusi įranga išvogta.

Kauno rajono savivaldybė pritaikyti šios buvusios raketų bazės visuomenės reikmėms neplanuoja.

Tačiau ne visų sovietinių karinių objektų likimas toks. Mieste antrus metus vis sėkmingiau veikia muziejus, įkurtas buvusiame bunkeryje.

Viduryje miško – kelias

Važiuojant keliu Kaunas – Jonava už Karmėlavos prasideda didžiulis miškų masyvas. Pasukus į jį vos už kelių kilometrų plyti sovietų kariškių palikimas – Karmėlavos raketų bazė.

Pirmiausia nustebina miško glūdumoje betoninėmis plokštėmis išklotų plačių kelių raizgalynė. Greta jų netrukus išnyra pirmasis apleistas pastatas.

Į egzotišką vietą „Laikinosios sostinės“ žurnalistus lydėjęs karo istorikas Vladimiras Orlovas paaiškino, kad tai – buvusi pagrindinė pulko vadavietė.

Iš jos liko tik kelios apgriautos sienos. Matyti, kad po vadavietės stogu mėgsta prisiglausti žmonės. Apie tai liudija laužavietė ir krūvos šiukšlių.

Iš garažų teliko griaučiai

Nuėjus gerą atkarpą kelio ir pasukus viena nuošalesne jo atkarpa prieš akis atsiveria miško apsupta didelė aikštė. Joje stūkso didžiulių pastatų griaučiai.

Tai – buvusio automobilių ūkio ir garažų likučiai. Čia stovėdavo raketų vilkikai, branduolinių galvučių transportavimo mašinos, degalų perpylimo sistemos.

Ant sienų dar galima įžiūrėti nupieštų rusiškų kelio ženklų, nes čia dirbę kariai aikštėje mokydavosi vairuoti.

Bunkerį slepia augmenija

Tęsiant kelionę tik įgudusio keliautojo akis gali užkliūti už samanomis apžėlusio betono luito, permesto per griovį. Už jo kiek toliau miške stūkso kažkoks taip pat augmenija apžėlęs ir užmaskuotas pastatas. „Tai divizijos vadavietė, arba 1A bunkeris. Iš čia būdavo valdoma technika, stovėjo ryšio mazgas, šifravimo įranga“, – pasakojo V.Orlovas.

Šis pastatas išlikęs kur kas geriau nei ankstesni objektai. Matyt, dėl to, kad ne visi smalsuoliai jį aptinka.

Liepdavo išjungti šviesą

Kitoje miško vietoje galima patekti į apvalios formos aikštę, apsuptą ne tik medžių, bet ir dirbtinio pylimo. Tai – raketų paleidimo aikštelė. Į ją vilkikais turėjo būti atgabentos visos raketos dalys ir raketa parengta paleisti.

V.Orlovas pasakojo, kad šioje bazėje buvo 4 tokios aikštelės, todėl iš Karmėlavos raketinės bazės vienu metu buvo galima paleisti 4 raketas.

Greta šios aikštelės taip pat stovi bunkeris. Tai ta vieta, iš kurios turėjo būti įsakyta raketas paleisti. Dviejų aukštų bunkeryje matyti tik buvusių laiptų liekanos, žaliais aliejiniais dažais nuteptos apsilaupiusios sienos.

V.Orlovas pasakojo, kad šis bunkeris, norint užšifruoti jo paskirtį, oficialiai buvo vadinamas slėginių indų saugykla.

Makabriškai atrodo prie įėjimo patalpoje išlikęs rusiška užrašas, nurodantis išeinant užgesinti šviesą.

Perskaitęs jį nejučia susimąstai, kad jei kariai čia būtų atlikę tiesioginę savo užduotį paleisti branduolinę raketą, šio įsakymo jau nebūtų kam įvykdyti.

Dar tvyro stiprus dvokas

Teritorijoje yra ir keli didžiuliai raketų surinkimo bei saugojimo angarai. Juose būdavo laikomos atskiros raketų dalys.

„Bazės darbuotojai net tarpusavyje žodžio „raketa“ nevartodavo. Raketa buvo vadinama gaminiu 8K63. Viename didžiuliame angare galėjo būti laikomos 4–6 raketos be galvučių“, – pasakojo V.Orlovas.

Dabar į angarus galima laisvai patekti, nes juos saugančių masyvių metalinių durų nelikę nė kvapo.

Kaip ir kituose statiniuose, išvogta viskas, ką galima panešti – ketaus vamzdžiai, metalo įranga, kabeliai.

Kažkas ant grėsmingo ir dabar šiurpias mintis keliančio angaro sienos mūsų laikais nupiešė taikų meškiną.

Apie tai, kad bazėje buvo laikomos pavojingos medžiagos, galima įsitikinti užėjus dar į vieną angarą. Jame iš karto kvapą užgniaužia tepalo ir kažkokių kitų medžiagų dvokas.

Stebina tai, kad raketų paleidimo degalų saugykloje šis slegiantis kvapas neišsisklaidęs ir praėjus daugiau kaip 20 metų.

Raketą rengė paleisti

Vaikštant mišku V.Orlovas pasakojo, kad šioje branduolinių raketų bazėje raketa parengta iššauti buvo tik vieną kartą. Jam teko bendrauti su tuo metu čia dirbusiu žmogumi.

1968 metų rugpjūčio 20 dieną Sovietų Sąjungos ir jos sąjungininkių karinės pajėgos įsiveržė į tuometinės Čekoslovakijo teritoriją.

„Tomis dienomis ir buvo gautas įsakymas parengti branduolines raketas šioje ir kitose raketinėse bazėse. Operacija vadinosi „Dunojus“, – priminė V.Orlovas.

Tų įvykių liudininkas istorikui pasakojo, kad, kai vykdavo pratybos, būdavo naudojami ne kariniai, o pratyboms skirti degalai.

„Tą kartą jis išgirdo susijaudinusį vado įsakymą parengti kovinius degalus. Pamanė, kad vadas suklydo. Tačiau šis pakartojo: „Karinį, bl...“. Įvykdęs įsakymą ir atvežęs degalus į raketų paleidimo aikštelę, ten pamatė kitus išsigandusius karius“, – pasakojo V.Orlovas.

Tvorų ir užkardų neliko

Pirmieji civiliai, apsilankę raketų bazėje, buvo čia dirbusių žmonių artimieji.

1987 metais Jungtinių Amerikos Valstijų ir tuometinės Sovietų Sąjungos vadovams pasirašius sutartis dėl vidutinio ir mažo nuotolio raketų likvidavimo, šis ginklas pradėtas naikinti, o bazė kaip ir kitos išformuota 1990 metais.

„Prieš uždarant Karmėlavos bazę civiliai, čia dirbusių karių artimieji, buvo pakviesti pamatyti, kas čia buvo ir kaip vyko“, – pasakojo V.Orlovas.

Ši Karmėlavos raketų bazė sovietmečiu užėmė apie 200 hektarų plotą. Pagrindiniai pastatai buvo išdėstyti 50 hektarų teritorijoje.

Visas kitas plotas buvo savotiška apsaugos zona, aptverta spygliuotomis tvoromis su aukšta įtampa, elektroninėmis užtvaromis.

Tokio didelio ploto reikėjo tam, kad netoli gyvenantys žmonės ar užklydėliai nematytų, kas vyksta šioje teritorijoje.

Tiktų pramogų parkui

Dabar jokių tvorų ar užkardų nelikę. Po teritoriją gali vaikščioti kiek nori.

Čia darbuojasi ne tik vagys ar lankosi benamiai bei smalsuoliai. Ne kartą aplinkosaugininkai yra užtikę ir išmestų pavojingų cheminių medžiagų, tarp jų ir fenolio.

V.Orlovas mano, kad miško plotą su puikiai išlikusiais keliais ir milžiniškais angarais būtų galima pritaikyti pramogoms.

„Verslininkai, kurie specializuojasi pramogų srityje, čia esančius gerai išlikusius kelius ir angarus galėtų panaudoti įsteigdami parką, kuriame būtų galima pramogauti važinėjantis sunkiąja technika.

Mėgstantiems tokias pramogas egzotiška vietovė ir miškas turėtų patikti“, – įsitikinęs kaunietis.

Tačiau, V.Orlovo nuomone, buvusi raketų bazė tikriausiai pasmerkta sunykti.

Apleistoje teritorijoje – daug šeimininkų

Vida Balčiūnienė
Karmėlavos seniūno pavaduotoja

„Prie Karmėlavos yra dvi buvusios sovietinės raketų bazės. Viena arčiau paties miestelio, kita atokiau esančiuose miškuose.

Kai bazės 1989 metais buvo uždarytos, o 1992 metais pasitraukė sovietų kariuomenė, bazių teritorijos atiteko Susisiekimo ministerijai, gyvenamieji pastatai – Kauno rajono savivaldybei, miškų ūkis – Karmėlavos girininkijai.

Skundų, kad kažkas labai bloga vyktų šiose teritorijose, iš gyventojų pastaruoju metu negauname.

Tačiau ir planų, kaip būtų galima šias vietas pritaikyti visuomenės poreikiams, neturime. Jei verslininkai susidomėtų senomis bazėmis, pasiūlytų planą, ką jose įkurti, tokias idėjas palaikytume.“

Buvusioje slėptuvėje įkūrė muziejų

Visai kitoks yra vieno Kaune esančio buvusio atominio bunkerio likimas. Raudondvario plente sovietmečiu 6 metrų gylyje po žeme buvo įrengta slėptuvė, kurioje planuota slėptis kilus atominiam karui.

Pernai kauniečiai verslininkai bunkerį prikėlė naujam gyvenimui ir įkūrė karo paveldo muziejų.

Muziejuje dirbantis ir ekskursijas lankytojams vedantis Marius Paplauskas pasakojo, kad bunkeris buvo gerokai apleistas, užpiltas vandeniu.

„Reikėjo samdyti specialią techniką, išsiurbti vandenį, įrengti naują vėdinimo sistemą, atnaujinti visą interjerą. Tačiau bunkerio savininkai buvo įsitikinę, kad sovietmetis ir jo palikimas – taip pat mūsų istorijos dalis. Todėl įkūrė muziejų, kuriame eksponuojami daiktai susiję su žmonių civilinės apsaugos istorija“, – pasakojo M.Paplauskas.

Muziejuje rodoma, kaip atrodė požeminė sovietų kariuomenės vadavietė, sukaupta dujokaukių kolekcija ir daugybė kitų eksponatų, susijusių su Pirmuoju ir Antruoju pasauliniais karais, tarpukario ir šaltojo karo laikais karių naudotomis priemonėmis.

M.Paplauskas sakė, kad pernai apie muziejų dar mažai kas žinojo. Tačiau šiemet jau sulaukia nemažai lankytojų. Vien šią vasarą muziejų aplankė keli šimtai kauniečių ar smalsuolių iš kitų miestų bei šalių.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(71)
Neverta skaityti!
(5)
Reitingas
(66)
Komentarai (4)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Vėjūnė Inytė
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
43(0)
37(5)
31(5)
23(0)
18(2)
16(0)
12(2)
12(2)
Savaitės
87(1)
Mėnesio
150(2)
148(15)
146(3)
143(12)
139(22)