Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

1924 m. bolševikų maištas Estijoje: nieko neprimena?

2015-12-12 (28) Rekomenduoja   (67) Perskaitymai (2945)
    Share

Dabar madinga kalbėti apie hibridinį karą kaip kažkokią naują karo vedimo taktiką. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Maždaug prieš 91-erius metus Sovietų Sąjunga bandė sukelti sumaištį Estijoje inspiruodama ten maištą, kurį sovietmečiu ir šiandieninėje Rusijos istoriografijoje vadina sukilimu.

Maištui pradėta ruoštis 1924 m. pavasarį. Viską koordinavo Maskva. Iš Sovietų Sąjungos buvo atsiųstas RDVA štabo karininkas (tuo metu Sovietų Sąjungoje karininkai vadinosi vadais) estas Karl Trakmann, kuris ir sukūrė „sukilimo“ planą. Tai iš karto primena į Ukrainą atsiųstą GRU karininką Girkiną-Strelkovą, kuris pradėjo rengti planą, kaip sukelti sumaištį Kryme ir atplėšti Krymą nuo Ukrainos.

1924 m. sukilimui vadovavo Estijos komunistų partijos vadovas Jaan Anvelt, tuo metu savo veiklą vykdęs  pogrindyje. Visus veiksmus koordinavo Kominternas iš Sovietų Sąjungos (komunistinis internacionalas, dar vadinamas III internacionalu, sukurtas sovietų, kad galėtų vadovauti komunistams užsienyje). Lietuvos politinė policija atkreipė dėmesį, kad Kominternas vykdo Sovietų Sąjungos politiką ir yra vadovaujamas sovietų bolševikų.[1]

Kominternas buvo suskirstytas į sekcijas. Sekcijos į biurus – Lietuva, Latvija ir Estija buvo priskirtos Baltijos šalių biurui. Lietuvos žvalgybos duomenimis, Petrograde (taip tuo metu vadinosi Sankt-Peterburgas) buvo Kominterno Estijos sektoriaus skyrius, kuriam vadovavo estas, slapyvardžiu Vachmanas[2] (tikros pavardės nepavyko išsiaiškinti). Lietuvos žvalgybos duomenimis, sausio mėnesį per Baltijos šalių sekcijų posėdį  Estijos ir Latvijos atstovai reikalavo rengti sukilimą. Deja, žvalgybai nepavyko išaiškinti, ką kalbėjo Lietuvos atstovas Angarietis.[3] Tačiau, žvalgybos nuomone,  jis taip pat galėjo reikalauti rengti sukilimą ir Lietuvoje.

Liepos mėnesį buvo pastebėta, kad Estijoje pradėta organizuoti kovos grupes po 10 žmonių. Cento komiteto pirmininkas (žvalgybos dokumente nepatikslinta, ar tai Estijos, ar Sovietų Sąjungos komunistų, bet greičiausiai Estijos) iškviesdavo vieną iš narių ir įsakydavo formuoti kovos grupę iš 10 žmonių. Grupės nariai pažinodavo tik savo tiesioginį vadovą. Grupių nariams taip pat buvo įsakyta sekti ir rinkti duomenis apie kariuomenės dalis jų gyvenamoje teritorijoje. Grupės nariams pradžioje nebuvo sakoma, kad jie ateityje turės sukilti prieš teisėtą Estijos valdžią. Taline tokių grupių buvo 13, Tartu rajone apie 15. Vasaros pabaigoje Baltijos šalių bolševikų Centro komitetai paskelbė bendrą atsišaukimą, skirtą Baltijos šalių darbininkams, jame gąsdino artėjančiais fašistiniais perversmais Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, kvietė darbininkus sukilti. Tai labai panašu į įvykius Ukrainoje 2014 m.,  kai Rusija, dar prieš okupuodama Krymą, savo masinės informacijos priemonėse pradėjo isteriją dėl tariamo „fašistų“ atėjimo į valdžią Ukrainoje.

Spalio mėn.[4] Estijos žvalgybai pavyko likviduoti tokias grupes Tartu rajone. Buvo rasti  dokumentai, kuriuose nurodyta, kokiai kovinei grupei kokias įstaigas užimti spalio 28 d. Sunaikinta Tartu grupė sutrukdė Estijos bolševikams pradėti maištą spalio mėnesį. Rastuose dokumentuose nebuvo jokių žinių apie Tartu bolševikų ryšius su Talinu. Tačiau Estijos žvalgyba numatė, kad tokios organizacijos gali būti ir Taline bei kitose vietovėse. Visa informacija buvo perduota vyriausybei, tačiau ši manė, kad tai išpūstas reikalas, o keli vyriausybės nariai iš viso buvo linkę tai laikyti žvalgybos provokacija.

Tuo metu perversmui ruošėsi ir sovietų kariuomenė. Petrograde ir Pskove buvo mobilizuojami estai komunistai, sovietų kariniuose daliniuose juos ruošė kautynėms. Patiems mobilizuotiesiems buvo pasakyta, kad jie ruošiami kovai su spekuliacija.[5] Spalio ir lapkričio mėnesį sovietų spaudoje pasirodė grasinimai Estijai (ir vėl prisiminkite Ukrainą). Lapkričio 26 d. Estijos kominterno sekcijos vadovas su Sovietų Sąjungos aukštesnių karinių vadovu (dokumente įvardintu kaip generolas, nenurodant pavardės) susitiko su 200 estų bolševikų, kurie turėjo pereiti sieną.

Estų bolševikai buvo suskirstyti į grupes po 3-5 žmones, kiekvienai grupei duotas atskiras slaptažodis. Kad jie dalyvaus sukilime, jiems nebuvo pasakyta, tik kad dirbs Estijoje pogrindyje, nes Estijos komunistų partija po represijų yra susilpnėjusi.[6] Estų tautybės sovietų kariškiai buvo iškviesti į Petrogradą, iš jų buvo sudaromos atskiros kovinės grupės, jos jau Sovietų Sąjungos teritorijoje buvo apginkluojamos ir siunčiamos per sieną. Tos grupės nariai atvyko į Taliną ir apsigyveno Talino priemiesčiuose, komunistų butuose. Jiems buvo įsakyta estų laikraščiuose duoti skelbimą, kad iš provincijos atvyko jauni vyrai susipažinti su merginomis. Tai sutartas signalas, kad grupės sėkmingai atvyko į nurodytą vietą. „Merginos“ turėjo nurodyti susitikimo vietas. Lapkričio 30 d. grupės susirinko konspiraciniuose butuose. Kad nesukeltų Estijos policijai įtarimų, jie į susitikimus atsinešė degtinės, užkandžių, muzikos instrumentų –  neva švenčia. Prie butų buvo pastatyti ginkluoti sargybiniai, kurie turėjo stebėti gatvę, nė vieno pašalinio neįleisti ir nieko neišleisti, taip pat stebėti, ar nevyksta kokių nors policijos reidų. Gruodžio 1 d. 3 val. ryto buvo atnešti ginklai. Ginklų kurjerės buvo moterys, jos savo rankinėse atnešdavo pistoletų, o vežimuose atgabendavo šautuvų.[7]

Maištas prasidėjo 5 val. ryto. Jame turėjo dalyvauti 500 žmonių, tačiau dalyvavo 300. 5 val. ryto buvo pasirinkta neatsitiktinai: tuo metu darbininkai ėjo į darbą ir maištininkai tiesiog gatvėje darbininkams siūlė ginklus ir ragino prisidėti prie maišto. Tačiau darbininkai nesiruošė padėti maištininkams.

O Sovietų Sąjungoje tuo laiku iš Petrogrado Estijos krantų link patraukė Sovietų Sąjungos Baltijos karinis laivynas. Pačiame Petrograde ir Pskovo srityje buvo paskelbta mobilizacija, kariuomenė patraukta arčiau sienos ir buvo pasirengusi pulti Estiją.[8]

Estijoje maištininkai puolė vieno Taline dislokuoto pėstininkų pulko štabą, žuvo trys estų karininkai, puolė Karo ministerijos rūmus, vienas kareivis sužeistas, pulta karo mokykla, naudotos granatos, žuvo du kareiviai, nušautas miesto pilies sargybos viršininkas. Užpultas Vidaus reikalų ministro butas, ministrui per stebuklą pavyko ištrūkti. Buvo nužudyta grupė  estų karininkų, iš ryto ėjusių į kursus, jie buvo be ginklų. Užpulta susisiekimo ministerija, kurios ministras Kark buvo užmuštas.[9] Geležinkelio rūmuose nušauti valdininkai, užimtos trys policijos nuovados. Taip pat maištininkai užėmė aviadivizioną ir  užgrobė 3 lėktuvus. Tai pavyko padaryti, nes į maištininkų pusę perėjo aviadiviziono kareiviai. Tai vienintelė kariuomenės dalis, parėmusi maištininkus. Užimta Estijos prezidento rezidencija, pats prezidentas pasislėpė viename kambaryje, jo adjutantui pavyko pasprukti ir iškviesti pagalbą, atvykę estų šarvuoti automobiliai maištininkus išvaikė ir rezidenciją atkovojo.

Estijos vyriausybė ir parlamentas tuo metu veikė ryžtingai. Ji paskelbė nepaprastąją karo padėtį, valdžią laikinai perėmė Estijos kariuomenės vadas generolas J. Laidoner. Jo vadovaujami kariuomenės daliniai perėjo į puolimą ir maištininkus sutriuškino per 6 valandas. Maištininkai nuvarė 3 užgrobtus lėktuvus, vienas iš jų dėl techninių nesklandumų buvo priverstas nusileisti Estijos teritorijoje ir buvo atsiimtas, kiti du nuvaryti į Sovietų Sąjungą. Paaiškėjo, kad prie karo mokyklos užmuštas maištininkas dirbo Sovietų Sąjungos pasiuntinybėje, o maištininkai komandas perdavinėjo rusų kalba.[10]

Sovietų Sąjunga tokio greito maištininkų sutriuškinimo nesitikėjo, todėl nepriplaukęs prie Estijos krantų sovietinis laivynas buvo priverstas pasukti atgal į Petrogradą. Mobilizuotieji buvo paleisti namo. Estijos pasiuntiniui paklausus, kokiu tikslu buvo vykdoma mobilizacija prie Estijos sienų, jam buvo atsakyta, kad tai buvo bandomoji mobilizacija. Estams buvo pasiruošusi padėti Latvijos kariuomenė.[11] Vyriausybinėms pajėgoms pavyko paimti nemažai dokumentų, kurie įrodė, kad maištą organizavo ir jam vadovavo Maskva, be to, ir patys maištininkai noriai davė parodymus. Taip pat komunistų areštus įvykdė ir Latvijos policija, tarp rastų dokumentų Latvijoje kai kurie dokumentai, susiję su Lietuvą, ten rastas sąrašas, kiek Lietuvoje yra komjaunuolių (jų buvo 300). Lietuvos policija rašo, kad tai atitinka jų turimus duomenis.[12]

Patiems maišto Estijoje vadovams pavyko pabėgti, tačiau jų likimas dramatiškasi. Jaan Anvelt 1937 m. NKVD suimtas ir nukankintas, o Karl Trakman tokio paties likimo sulaukė 1938 m. Nors jam skyrė švelnesnę bausmę (tik 8 metus kalėjimo), bet tais pačiais metais jis kalėjime mirė.

Ši istorija parodo, kad Rusijos politikoje per 90 metų niekas nepasikeitė, ir tik ryžtingai veikdami galime sustabdyti Rusijos grėsmę.

Gintautas Miknevičius


[1] LCVA F.929,ap.2,b.961,l.29. Piliečių apsaugos departamento direktoriui. Pareiškimas. Numatoma data 1924 m. gruodis.

[2]  Ten pat. L. 29

[3]  Ten pat L. 30

[4]  Ten pat. L. 30.

[5] LCVA F.929,ap.2,b.961,l.31. Piliečių apsaugos departamento direktoriui. Pareiškimas. Numatoma data 1924 m. gruodis.

[6]  Ten pat.

[7]  Ten pat. L. 32-33.

[8]  Ten pat. L. 33.

[9] LCVA F.929,ap.2,b.961,l.36. ETA pranešimas. 1924-12-01.

[10]  LCVA F.929,ap.2,b.961,l.37 ELTA pranešimas 192412-02

[11]  LCVA F.929,ap.2,b.961,l.33. Piliečių apsaugos departamento direktoriui. Pareiškimas. Numatoma data 1924 m. gruodis.

[12]  Ten pat.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(70)
Neverta skaityti!
(3)
Reitingas
(67)
Komentarai (28)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Gintautas Miknevičius
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
29(0)
21(0)
20(5)
18(4)
13(1)
11(0)
Savaitės
74(2)
63(6)
Mėnesio
151(27)
133(0)
111(1)
110(2)
108(0)