Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Vokiečių „prieštankinis paukštis“ sovietų tankus naikino be pasigailėjimo

2015-12-16 (9) Rekomenduoja   (36) Perskaitymai (385)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Pikiruojamojo bombonešio „Junkers Ju 87“ („Štuka“) pavadinimas tarsi savaime siejasi su šio tipo lėktuvo pilotu – visų laikų įžymiausiu Vokietijos ir pasaulio karo lakūnu Hansu Ulrichu Rudeliu. Šis žmogus gali būti laikomas taktinio meistriškumo, drąsos bei pasiaukojimo pavyzdžiu kovojant su techniškai pranašesniu ir gausesniu priešu.

Leidykla „Briedis“ išleido geriausio pasaulyje pikiruojamojo bombonešio piloto Hanso Ulricho Rudelio atsiminimų apie Antrąjį pasaulinį karą knygą „Štukos pilotas. Karo dienoraštis“.

Apie Rudelio drąsą ir pasiaukojimą liudija šeši nutūpimai priešo užimtoje teritorijoje gelbstint numuštų ir priverstinai nutūpusių lėktuvų įgulas. Po vieno tokio nutūpimo jis pateko į priešo nelaisvę, tačiau įstengė pabėgti ir sužeistas, išsekęs grįžo į savo dalinį. Iš viso buvo sužeistas 5 kartus, iš jų – 2 kartus – sunkiai. Didvyriškumo viršūnę pasiekė grįždamas į rikiuotę netekęs vienos kojos (kita koja buvo sugipsuota po ankstesnio sunkaus sužeidimo).

Skaitytojų dėmesiui pateikiame ištrauką iš Hanso-Ulricho Rudelio knygos „Štukos pilotas. Karo dienoraštis“:

Plati Smolensko–Maskvos autostrada, patyrusi daug mūsų antskrydžių, prigrūsta milžiniškos gausybės rusų technikos. Sunkvežimis prie sunkvežimio, tankas prie tanko, dažnai net po tris eilėje vienas šalia kito. Jei visa ši masė būtų pajudėjusi prieš mus... – kiekvienąkart atakuodamas mąstau. Dabar visa tai per keletą dienų pavirsta milžinišku metalo laužo sąvartynu. Mūsų sausumos kariuomenė nesustabdomai veržiasi priekin. Netrukus persidislokuojame į Duchovščiną, kiek šiauriau Jarcevo geležinkelio stoties, dėl kurios vėliau vyko aršios kautynės.

Šiomis dienomis vienas „Rata“ pikiruoja į mūsų lėktuvų rikiuotę ir taranuoja Bauerio lėktuvą. „Rata“ trenkiasi žemėn, o Baueris smarkiai apgadintu lėktuvu šiaip taip parskrenda į savo aerodromą. Vakare Maskvos radijas liaupsina sovietų leitenantą, kuris „taranuodamas numušė tą prakeiktą „štuką“. Jų radijas turėtų žinoti, kad mes jau nuo vaikystės mielai klausomės pasakų.

 Vos už trijų kilometrų nuo mūsų rengiama nauja didžiulė karinė operacija. Neilgai trukus staiga gauname įsakymą persikelti į kitą vietovę. Naujoji mūsų vieta vadinama Relbicais, ji yra už 150 kilometrų į vakarus nuo Ilmenio ežero. Skraidome nuo ankstaus ryto ligi vėlaus vakaro remdami sausumos kariuomenę, žygiuojančią į rytus ir į šiaurę.

<...>

Kitą rytą žvalgyba aptinka didelius priešo tankų ir motorizuotųjų pėstininkų dalinius, beveik priartėjusius iš šiaurės prie Belcio, o gal jau esančius ir pačiame mieste. Oras vis dar prastas, vietovė kalnuota, aukštesnes viršukalnes dengia rūkas. Padėtis rimta, priešakinėse linijose nėra jokios mūsų kariuomenės. Priešo motorizuotieji daliniai gali čia atsirasti per pusdienį, kas tada juos atremtų? Esame vieni patys, žvalgyba praneša apie priešlėktuvinei gynybai atgabentus zenitinius pabūklus. Sovietų naikintuvai Lag-5 ir „aerokobros“ be pertraukos sukinėjasi virš rusų tankų atakos smaigalio. Gresia pavojus abiem svarbiausiems objektams – mūsų Pietų frontui ir Rumunijos naftos telkiniams. Daugiau nenoriu klausytis jokių patarimų dėl savo sveikatos būklės. Sovietai turi būti sustabdyti, o tankai, smogiamoji kariuomenės jėga, bus sunaikinti. Praeina dar aštuonios dienos, kol mūsų bendražygiai, kovojantys žemėje, gali įrengti gynybos užtvarą.

Vyresnysis feldfebelis Rotmanas (Rothmann), mano pirmasis, ištikimasis mechanikas, atneša mane prie lėktuvo ir įkelia į kabiną. Šeši sunkiausi koviniai skrydžiai pačiu bjauriausiu oru iki trečios valandos po pusiaudienio. Arši priešlėktuvinė gynyba! Beveik po kiekvieno skrydžio turiu persėsti į kitą lėktuvą, nes grįžtu zenitinės artilerijos apgadintu orlaiviu. Jaučiuosi prastai, mane palaiko tik ryžtas stabdyti sovietus, kur tik įstengiu. Beje, tai ta pati kariuomenė, kurios kariai mane mėgino sučiupti, o mano pabėgimo dieną Maskvos radijas net paskelbė, kad majoras Rudelis paimtas į nelaisvę. Veikiausiai sovietai manė, jog man bus neįmanoma pasiekti saviškius. Kažin, ar prasitarė likę pas juos mano bendražygiai, kas toks buvo tas bėglys?

Bombarduojame ir apšaudome iš borto ginklų tankus, tiekimo sunkvežimius su benzinu ir maisto produktais, pėstininkus ir kavaleriją. Per tuos antskrydžius tenka nardyti nuo dešimties metrų iki dviejų šimtų metrų aukštyje, nes oro sąlygos visiškai niekam tikusios.

Tankus naikinu lėkdamas skutamuoju skridimu savo tankų naikintojų eskadrilės lėktuvais, ginkluotais 3,7 centimetro kalibro patrankomis. Netrukus niekam iš tankų naikintojų eskadrilės jais netenka skraidyti, nes kiekvieną kartą, kai vienas mano lėktuvas būna apšaudymo apgadintas, turiu imti kitą, o dėl to vienas po kito išėję iš rikiuotės lėktuvai prastovi. Kai visos grupės lėktuvus papildyti degalais užtrunka per ilgai, liepiu skubiai benzinu ir amunicija aprūpinti mano bei dar vieną lėktuvą ir dviese vėl pakylame skristi dviejų bendrų grupės skrydžių protarpiu. Dažniausiai neturime jokios mūsiškių naikintuvų priedangos ir rusai jaučiasi įgiję prieš mus didžiulę pajėgų persvarą. Tokiose oro kautynėse man sunku manevruoti, nes negaliu spaudyti posūkių vairų pedalų ir darbuojuosi tik vairalazde! Tačiau iki šiol į mano lėktuvą yra pataikę vien nuo žemės šaudantys zenitiniai pabūklai, tiesa, tų pataikymų per kiekvieną skrydį būna gana daug.

Paskutiniam šios dienos koviniam skrydžiui neturiu nė vieno parengto prieštankinio lėktuvo, todėl skrendu, kaip ir kiti grupės lakūnai, paprasta „štuka“ – su bombomis ir pora dviejų centimetrų kalibro patrankų. Iš šių patrankų negalima pramušti jokio storesnio šarvo. Sovietai greičiausiai nesitiki antskrydžio taip vėlai, o mūsų tikslas – nustatyti, kur sutelktos jų pajėgos, ir apžvelgti bendrą padėtį fronte. Tai labai svarbu rytojaus veiksmams. Mes skrendame išilgai dviejų kelių, vedančių šiaurės kryptimi, Belcio link, saulė jau gana žemai, kairiau nuo manęs, prie Faleščio kaimo, kyla didžiulis dulkių debesis. Turbūt ten rumunų kariuomenės dalinys. Palikęs grupę skristi aukščiau, pralekiu žemai virš kaimo. Mane pasitinka smarki zenitinių ir kitų antžeminių ginklų ugnis. Matau gausybę tankų, jiems iš paskos važiuoja sunkvežimių kolona: tiekimo tarnybos ir motorizuotieji pėstininkai. Keista, kad visi tankai turi po du ar po tris papildomus degalų bakus. Staiga man viskas paaiškėja. Nieko nelaukdami jie ketina visu greičiu prasibrauti galbūt net iki pačios Rumunijos širdies – naftos telkinių regiono. Taip būtų atkirstas visas mūsų Pietų frontas.

Jie naudojasi sutemų ir nakties tamsos priedanga, nes dienomis negali judėti dėl mano „štukų“ antskrydžių. Štai kam tos degalų statinės prikabintos prie tankų: jie ketina prireikus išsiversti be savų tiekimo sunkvežimių kolonų. Taigi parengta didelė puolamoji operacija jau prasidėjusi, tai dabar aiškiai matau. Tik mes vieni težinome, kas vyksta, ir prisiimame visą sprendimo atsakomybę. Per radijo ryšį paskelbiu:

– Ypatingos svarbos užduotis. Bombas mėtome pavieniui. Paskui puolame skutamuoju skridimu, šaudyti iki paskutinio šovinio. Borto šauliai taip pat šaudo į sunkvežimius.

Numetęs savo bombas, atakuoju tankus šaudydamas iš dviejų centimetrų kalibro patrankų. Šiaip šaudyti tokio kalibro sviediniais į tankus yra tik beprasmis šaudmenų eikvojimas, tačiau šiandien, kai jie apkrauti degalų statinėmis, šaudymas visiškai atsiperka. Po pirmųjų bombų sprogimų kolona stabteli, paskui smarkios priešlėktuvinės ugnies dengiama mėgina tvarkingai judėti toliau. Tačiau mes nesileidžiame nuvejami. Tankai ima paniškai blaškytis, vieni nuskrieja keliu priekin, kiti, išsisukinėdami nuo apšaudymo visais įmanomais manevrais, padrikai pasklinda vietovėje.

Šaudydamas padegamaisiais ir sprogstamaisiais sviediniais, kiekvieną kartą taikau į degalų bakus. Matyt, benzinas sunkiasi iš bakų ir pro bet kokius plyšelius srovelėmis pasklinda aplinkui, sunkiasi į variklių skyrius, nes keletas tankų, stovinčių šešėlyje už kalvos, akinamai žybtelėję sprogsta. Kai išlekia į orą šaudmenų atsargos, danguje sušvinta tikras fejerverkas, o jei tanke būta signalinių raketų, tai į visas puses nusidriekia įvairiaspalviai ugnies pluoštai.

1 | 2
Verta skaityti! Verta skaityti!
(47)
Neverta skaityti!
(11)
Reitingas
(36)
Visi šio ciklo įrašai:
2015-12-16 ->
Vokiečių „prieštankinis paukštis“ sovietų tankus naikino be pasigailėjimo
2015-12-11 ->
Komentarai (9)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
34(0)
24(0)
22(0)
21(0)
20(1)
15(0)
13(0)
Savaitės
112(0)
57(0)
Mėnesio
178(16)
136(21)
129(2)
94(0)
90(0)