Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Kaip sovietai vogė branduolines technologijas

2016-09-07 (11) Rekomenduoja   (44) Perskaitymai (2312)
    Share

Josifas Stalinas tik šyptelėjo į ūsą, kai 1945 m. liepos 24-osios Potsdamo konferencijos metu JAV prezidentas Harry Trumanas jam pranešė turintis naują neįtikėtinos galios ginklą. Tačiau po kelių savaičių įvykę branduoliniai Hirošimos ir Nagasakio bombardavimai jį privertė ne šypsotis, o rimtai sunerimti.

JAV sukurta atominė bomba į miltus trupino visą karinį sovietų pranašumą. Ką reiškia skaitlingos divizijos, tūkstančiai tankų ir bombonešių, kai dabartinis sąjungininkas, o perspektyvoje – būsimasis priešas, pasigamino „žaisliuką“, galintį akimirksniu sudeginti Maskvą ir Leningradą? Galintį priversti kapituliuoti didžiulę imperiją net neprasidėjus įprastam karui.

Pirmieji pasiūlymai panaudoti užgimstančią branduolinę fiziką karo tikslams Sovietų Sąjungoje pasigirdo ketvirtajame XX a. dešimtmetyje. Tiesa, visa tai buvo daugiau teorinio lygio: hipotetinis atominis ginklas įsivaizduotas gana miglotai, o palaipsniniams tyrimams atlikti reikėjo milžiniškų valstybės investicijų.

Į siūlomus atominės bombos projektus žvelgta kaip į kažką tolimo, neapsimokančio, neįtikėtino. Popieriai keliavo iš stalčiaus į stalčių, iš institucijos į instituciją, kol pagaliau akademikas Vitalijus Chlopinas projektą atmetė kaip pernelyg fantastišką iniciatyvą. Kilus sovietų ir nacių karui bet kokių branduolinių bandymų finansavimas išvis beveik nutrūko. Priešingai nei hitlerinėje Vokietijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje.

1941 m. rudenį sovietų žvalgyba ėmė gauti nerimastingų žinių, kad amerikiečiai ir anglai neįtikėtinais tempais vykdo savo branduolinius projektus. Prie slaptų Didžiosios Britanijos dokumentų priėjimą turėjęs diplomatinės tarnybos darbuotojas, senas komunistų simpatikas Donaldas Macleanas Kremliui pranešė, esą britų mokslininkai mano, kad pagaminti atominį ginklą visiškai realu per kelerius metus.

Sovietai suvokė beviltiškai atsiliekantys ir savo jėgomis Vakarų mokslininkų niekaip nepavysiantys. Beliko, pasitelkiant platų, po visą pasaulį išsikerojusį šnipų tinklą, tiesiog vogti technologijas.

Šiam darbui sovietai visuomet atrasdavo nemažai pagalbininkų. Vieni šnipinėjo, nes slapčia prijautė komunistams, kiti – norėdami pataisyti savo materialinę padėtį. Treti įsivaizdavo esantys pacifistai ir siekė neleisti vienai valstybei užvaldyti branduolinį monopolį.

Į SSRS plaukė slaptų dokumentų kopijos, pokalbių įrašai, nuotraukos. Atsilikusios rusiškos branduolinės fizikos prestižą gelbėjo tokie mokslininkai kaip Emilis Fuchsas, Theodoras Hallas, George'as Kovalis. Taip, daugelio jų negalima pavadinti didžiaisiais atominės bombos tėvais, tačiau šie žmonės dirbo laboratorijose, per jų rankas keliavo slapčiausi popieriai. Kremlius ne tik rėmėsi senais šnipais, bet ir aktyviai verbavo naujus.

Kiek vėliau už „branduolinį šnipinėjimą“ atsakingo NKVD skyriaus viršininkas Pavelas Sudoplatovas gyrėsi, kad pirmosios amerikiečių atominės bombos brėžiniai Maskvoje atsidūrė prabėgus dvylikai dienų nuo jos pagaminimo. Informacijos apimtis buvo milžiniška. Vakarų kontržvalgybos nėrėsi iš kailio kaip įmanydamos, tačiau suardžius vienus informacijos nutekėjimo kanalus, tas nutekėjimas sruvendavo kitais.

1943 metais sovietai pradėjo praktinius branduolinio ginklo kūrimo darbus. Projekto vadovu paskirtas fizikas Igoris Kurčiatovas, kurį vėliau sovietų propaganda pakrikštijo „atominio ginklo tėvu“. Taip, I.Kurčiatovas turėjo gerą galvą, tačiau branduoliniai raudonosios imperijos pasiekimai – veikiau užsienio laboratorijose šnipinėjančių „kurmių“, o ne SSRS mokslininkų nuopelnas. Kaip ir branduoliniai reaktoriai, kitos „taikaus atomo“ programos.

Po Hirošimos ir Nagasakio bombardavimų Stalinas įsakė kiek įmanoma pagreitinti atominės bombos kūrimą. Naujos supergalybės baimė, matyt, buvo tokia, kad finansavimas NKVD ir asmeniškai Lavrentijaus Berijos kuruojamiems branduoliniams projektams išaugo daugybę kartų. Po hitlerinio režimo sutriuškinimo SSRS laboratorijose atsidūrė „gyvi trofėjai“ – vokiečių atomų fizikos specialistai: baronas Manfredas von Ardenne, Maxas Volmeris, Gustavas Hertzas ir kiti.

Mokslo pažibos, genialūs išradėjai, tarptautinių mokslo premijų laureatai. Pirmoji sovietinė atominė bomba kodiniu pavadinimu RDS-1 („specialus reaktyvinis variklis“) išbandyta 1949 m. rugpjūčio 29 d. 7 val. ryto Kazachstane esančiame Semipalatinsko poligone. Taip Sovietų Sąjunga tapo branduoline valstybe.

Minėto Pavelo Sudoplatovo atsiminimuose tiesiai rašoma, kad pirmasis SSRS branduolinis ginklas iki mažiausių detalių atkartoja amerikiečių prototipą. Šiandien savo kariška galia besipuikuojančioje Rusijoje tai prisimenama ne itin noriai.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(47)
Neverta skaityti!
(3)
Reitingas
(44)
Komentarai (11)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Vitalijus Michalovskis
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
48(7)
23(0)
21(0)
20(0)
19(4)
12(4)
Savaitės
124(10)
123(2)
73(5)
72(0)
Mėnesio
136(0)
114(13)
105(0)
102(1)
102(13)