Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Kaip juodžiausiais laikais Britanija išvengė vokiečių sutriuškinimo ir negana to, taip atsigavo, kad po karo žmonės buvo sveikesni nei prieš karą

2016-11-02 (0) Rekomenduoja   (49) Perskaitymai (2698)
    Share

1941 m. ruduo buvo juodžiausias laikas Britanijai. Tauta saloje buvo viena. Hitleris užkariavo Europą, JAV į karą dar neįsitraukė. Nacių strategija, kaip parklupdyti britus, buvo paprasta – numarinti juos badu.

Ministras pirmininkas Winstonas Churchillis susidūrė su žiauria realybe – kovos laukas, kuris nulemtų, ar Britanija gali išgyventi, buvo ne sausumoje, nebe ore, o Atlanto vandenyne, rašo thedailybeast.com.

Aprūpinimas maistu perpus sumažėjo. Kiekvieną mėnesį laivai su puse milijono tonų krovinių nugrimzdavo į Atlanto vandenyno dugną, susprogdinti vokiečių povandeninių laivų, medžiojančių laivų vilkstines iš Šiaurės Amerikos, o didžiąją dalį krovinių sudarė būtini produktai – kviečiai ir mėsa.

Kaip ir dauguma gyventojų prieš 75-erius metus, nesuvokiau, koks tai didelis pavojus. W. Churchillis žinojo, kad atskleidus pavojų, būtų pakenkta žmonių moralei.

Tiesa, supratau, kad virtuvėje kažkas ne taip. Mano mamos repertuare buvo daug sočių britiškų valgių receptų, kurių kulminacija buvo kepsnys ir inkstų pudingas. Pradūrus riebaus pyrago viršų, inkstų sultys išsiverždavo lyg Vezuvijus. Dabar mama pagamino mums naują patiekalą.

Jo išvaizda nekėlė įtarimo. Tai buvo apskritas pyragas kepimo inde su paskrudusiomis bulvėmis. Atrodė panašus į piemenų pyragą su avienos, morkų, žolelių ir prieskonių įdaru.

Iš tiesų įdaras buvo kitoks. Dalyvavau naujo valgiaraščio peržiūroje. Pirmas patiekalas buvo Wooltono pyragas, pavadintas tuometinio maisto ministro lordo Wooltono vardu. Apie tokį karą padėjusį laimėti ginklą tikriausiai neteko girdėti. Po traškiu viršumi buvo rusvas maltas įdaras – maltos ropės, morkos, žiediniai kopūstai ir avižos.

Buvo panašu į pyragą su mėsa, tačiau mėsos įdare nebuvo. Tai buvo pyragas apsišaukėlis. Wooltonas (prieš W. Churchilliui paskiriant ministru jis buvo sėkmingo mažmeninės prekybos tinklo vykdantysis direktorius) paprašė vieno prašmatniausių Londono viešbučių – „Savoy“ vyriausiojo virėjo sugalvoti pyrago receptą, kuriame namuose augintos daržovės galėtų atstoti mėsą.

Mano mama stengėsi kaip įmanydama, kad išgautų ryškesnį skonį. Jai pavyko pagaminti padažą, į kurį vietoje mėsos sultinio dėjo tamsaus alaus mielių ekstrakto ir prieskonių mišinio, kurie suteikė jautienos skonį.

Realybėje nebeliko kepsnių ir inkstų pudingo ar kitokių patiekalų, kuriems reikėjo daug mėsos ir subproduktų. Maisto davinių sistemoje mėsa buvo perkama už taškus, jai reikėjo daug taškų, o tai reiškė, kad nebūtų likę taškų kitiems būtiniems produktams. Savaitinė produktų norma ir taip buvo maža: vienas kiaušinis, apie 60 g sviesto, 4 griežinėliai kiaulienos kumpio. Taigi mėsa buvo skanaujama retai.

Lordas Wooltonas paskelbė, kad tai „maisto karas“. Galima teigti, kad Wooltonas sukūrė pyragą, kuris laimėjo karą. Pyragas įkūnijo naują mitybos modelį, kuris, kaip paaiškėjo, padėjo laimėti karą, nes apsaugojo nuo bado ir buvo sveikas. Niekas ne tik nebuvo alkanas, bet dar ir sustiprėjo. Britanijos mitybos asociacijos duomenimis, po karo žmonės buvo sveikesni nei prieš karą, sumažėjo kūdikių mirštamumas, o gyvenimo trukmė pailgėjo.

Istorikai vadino Wooltoną sumaniausiu W. Churchillio ministru namų fronte, kas norint laimėti ne mažiau svarbu, nei geriausi generolai mūšio lauke.

Iš tiesų naują mitybos sunkiu laiku planą sudarė mitybos specialistas Jackas Drummondas. J. Drumondas su žmona parašė tyrimą apie mitybą – „Anglų maistas“ ir staiga suprato galintys pakeisti tai, ką anglai dėjo ant stalo.

Štai kas buvo parašyta vieno bufeto žurnale karo laikotarpiu: „Tūkstančiai žmonių valgė rusvus patiekalus – pradedant rusva, iki košės konsistencijos sutirštinta sriuba, rusvu troškiniu su gumulais ir rusvų pupelių garnyru bei keliomis rusvomis bulvėmis, baigiant rusvu obuolių desertu...“

Žmonės masiškai taip maitinosi, o propagandistai liaupsino šią tendenciją – kad visos klasės – nuo žemiausios iki aukščiausios valgė tokį pat maistą.

Tai buvo tik iš dalies tiesa. Pavyzdžiui, tiek, kas galėjo medžioti, ir buvo didelių žemių savininkai, maitinosi įvairiau, taip pat turėjo pilnus vyno rūsius. Šį skirtumą pamatė amerikiečių karo atašė generolas Raymondas E. Lee, 1941 m. vakarienei pas britų generolą gavęs du fazanus ir skanų obuolių pyragą. R. E. Lee atsiminimuose pasakojo apie sočias valdančiosios klasės vakarienes prabangių Londono viešbučių restoranuose.

Kiekvienoje visuomenėje vienodo pasiaukojimo reikalaujančią sistemą greitai ima griauti korupcija. Vos atsiradus maisto normavimui, atsirado juodoji rinka, iš kurios pelnėsi oportunistai ir spekuliantai. Miestų gyventojai susivokė, kad kaimo žmonės yra arčiau šaltinių. Pavyzdžiui, niekas neskaičiavo vištų ir kiaušinių, taigi ūkininkai nemažai pasipelnė, pardavinėdami kiaušinius juodojoje rinkoje.

Tačiau šalyje buvo dar vieną karą padėjusi laimėti jėga – Moterų žemės kariuomenė. Tai buvo daugiausia jaunos merginos iš miestų, savo noru pakeitusios į karą išėjusius vyrus. Jos melžė karves, sėjo laukus, nupjaudavo derlių. Be jų „rusva puota“ niekada nebūtų įvykusi.

Daugeliui savanorių žemės merginų gyvenimas kaime taip patiko, kad jos ten liko ir po karo, ištekėjo už grįžusių vyrų. Tai dar vienas socialinis karo poveikis.

Tiesa, ilgiausiai jautėsi karo meto mitybos poveikis. Dėl geografinės padėties sala buvo atskirta nuo dviejų žalingiausių maisto produktų – nuo cukraus ir riebalų. Šakninės daržovės turi daug ląstelienos, kaip, beje, ir kitas Wooltono įdiegta naujovė – angliška duona.

Praėjusio amžiaus ketvirtą dešimtmetį žmonės buvo įpratę prie šviesios duonos iš baltų kvietinių miltų. Tai buvo miltų švaistymas, taigi Wooltonas uždraudė šviesią duoną. Nauja jo duona buvo kepama iš 85 proc. rupių miltų, į kuriuos dėdavo dar ir kalcio bei vitaminų. Duona buvo tamsi, sunki, net dunkstelėdavo dedama ant stalo, tačiau žmonės neturėjo pasirinkimo. Be to, ši duona buvo sveika.

Šiais laikais Britanijoje vyksta naujas karas, kilęs ne dėl stygiaus, o dėl pertekliaus – karas su nutukimu.

Na žinoma, mitybos nacionaliniu mastu jau nebeįvesi. Reklama nugali švietimą, greitasis maistas ir saldūs gazuoti gėrimai sukelia masinę priklausomybę ir didžiules epidemijas.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(52)
Neverta skaityti!
(3)
Reitingas
(49)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
38(0)
25(0)
18(4)
16(0)
15(0)
14(0)
11(0)
10(0)
Savaitės
124(10)
122(2)
73(5)
73(0)
Mėnesio
136(0)
114(13)
106(0)
102(1)
102(13)