Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

„Biologinis Černobylis“ - daug metų slėptos biologinio ginklo programos avarijos istorija (Video)

2016-11-28 (1) Rekomenduoja   (46) Perskaitymai (3166)
    Share

Tai, kas 1979 metų kovo–balandžio mėnesiais nutiko Sibiro glūdumoje, uždarame pramoniniame Sverdlovsko (dabar – Jekaterinburgo) mieste, buvo viena didžiausių sovietinės imperijos karinių paslapčių. Nelaimės pėdsakus bandyta užmaskuoti, o tikslus aukų skaičius nežinomas iki šiol, tačiau išlikę įrodymai kalba patys už save: Sverdlovske įvyko viena didžiausių istorijai žinomų biologinio ginklo programos katastrofų. „Biologinis Černobylis“ – taip ją vadina kai kurie tyrinėtojai.

Oficialiais duomenimis, Sverdlovske per juodligės (dar vadinamos „Sibiro opa“) epidemiją žuvo iki 66 žmonių. Jie karščiavo, vėmė, kosėjo, duso. Ir mirė – daugelis vos per keletą dienų, pasireiškus pirmiesiems simptomams.

Kaip įprasta sovietinei nelaimių statistikai, spėjama, kad tikrasis aukų skaičius buvo didesnis – bent 100 žuvusiųjų, o gal ir gerokai daugiau. Šiandien tiksliai pasakyti sudėtinga, nes sovietų valdžia pašalino aukų medicininius duomenis.

Kaip rašo amerikiečių leidinys „The Atlantic“, dar 1979 metais iš Maskvos į Sverdlovską atvykę mokslininkai turėjo nustatyti mirtinai pavojingos ligos kilmę, jie ilgai nesvarstę konstatavo, kad mirtis žmones pasiekė per juodlige užsikrėtusių galvijų mėsą. Griežtai režimo kontroliuojama spauda perspėjo vietos gyventojus nepirkti neaiškios kilmės produktų. Tų pačių metų birželio 12 dieną užfiksuotas paskutinis mirtimi pasibaigęs ligos atvejis, ir viskas pamažu pradėjo rimti.

Tačiau šiandien jau žinoma, kad mirtinos ligos protrūkį sukėlė ne užkrėstas gyvulių pašaras.

Sverdlovsko mieste sovietmečiu veikė itin slapta karinė laboratorija (19-asis karinis miestelis, arba Sverdlovskas-19), kurioje, pažeidžiant SSRS tarptautinius įsipareigojimus, buvo kuriamas biologinis ginklas – taip pat ir transportuoti raketomis ar kitu būdu parengtos juodligės sporos.

Svarbiausias barjeras, skyręs ruošiamas juodligės sporas nuo aplinkos, tuo metu buvo laboratorijos oro filtras. Šiam užsikimšus 1979 metų kovo 30 dieną, penktadienį, budintis darbuotojas išjungė aparatūrą ir išėmė filtrą, kad jis būtų pakeistas, tačiau pamiršo palikti atitinkamą įrašą darbo žurnale. Atvykęs kitos pamainos darbuotojas nieko neįtardamas vėl įjungė aparatūrą, kuri į aplinką pradėjo skleisti mirtiną užkratą.

Klaida pastebėta ir aparatai išjungti tik po kelių valandų, kai sustabdyti ligos sukėlėjų sklaidą jau buvo per vėlu. Galima buvo tik nieko neslepiant informuoti visuomenę ir pradėti evakuaciją – tačiau tai nebuvo padaryta. Ir tik per laimingą sutapimą vėjas juodligės sporas nunešė į pietus ir pietryčius – tolyn nuo Sverdlovsko miesto centro. Vėliau gerokai vėluodami sovietų kariškiai mėgino nukenksminti ligos sukėlėją, iš oro purškė Sverdlovsko apylinkių laukus, tačiau niekam šių savo veiksmų neaiškino.

Vokietijos ir Didžiosios Britanijos dienraščiai netrukus po nelaimės Sibire, remdamiesi savais šaltiniais, pradėjo skelbti apie įtarimus, kad juodligė ištrūko iš karinės laboratorijos. Tokios kalbos ilgai netilo. Dar 1988 metais sovietų pareigūnų delegacija vyko į JAV ir surengė trijų valandų paskaitą tenykštėje Nacionalinėje mokslo akademijoje, per kurią citavo daug skaičių ir netgi parodė nuotraukų iš aukų skrodimo. Viskas tam, kad būtų apginta oficialioji režimo versija.

Tačiau ne visi patikėjo. Visų mažiausiai tikėjo JAV žvalgybos bendruomenė, kuri surinko visą įmanomą informaciją ir ją kruopščiai išanalizavo. „Žinojau, kad jie meluoja, nes susipažinau su Gynybos žvalgybos agentūros (GŽA) surinktais įrodymais“, – „The Atlantic“ neseniai sakė buvęs JAV armijos infekcinių ligų tyrėjas Philipas Russellas.

Dokumentinis filmas apie „Biologinį Černobylį“ rusų kalba

Paslapties skraistę plačiau praskleisti pavyko tik 1992 metais, kai į Rusiją nuvyko Harvardo biologo Matthew Meselsono vadovaujama amerikiečių mokslininkų komanda. Sverdlovske, pervadintame Jekaterinburgu, jie rado nenuginčijamų įrodymų, paneigiančių oficialiąją sovietų liniją.

Pasirodo, dar 1979 metais aukų kūnus skrodę patologai Faina Abramova ir Levas Grinbergas nuslėpė nuo sovietinio saugumo KGB palaikų mėginius ir ištisus organus. Jie rizikavo sulaukti rimtų nemalonumų, tačiau vėliau F. Abramova galėjo išdidžiai pasakyti: „Tai buvo mano pareiga!“

Teksaso universiteto mokslininkas Davidas Walkeris, vienas M. Meselsono komandos narių, vos užmetęs akį į išsaugotus pavyzdžius, visų pirma ištinusius krūtinės limfmazgius, įsitikino, kad aukos mirė nuo oru, o ne per žarnyną plintančios juodligės formos. Maža to, amerikiečiams pavyko pakalbinti daugelį aukų giminaičių, kas padėjo jiems nustatyti, kad liga plito pavėjui nuo karinės bazės.

Tais pačiais 1992 metais Borisas Jelcinas, 1979-aisiais ėjęs Sverdlovsko srities komunistų partijos pirmojo sekretoriaus pareigas, pasirašė įsaką, kuriuo buvo padidintos 1979 metais nuo juodligės mirusių asmenų šeimos narių pensijos. Taip Sverdlovsko tragedija buvo prilyginta dar didesnio masto 1986 metų Černobylio katastrofai, kurią taip pat sukėlė strategiškai svarbaus objekto darbuotojų klaidos ir ją lydėjusios nerangios sovietinės valdžios reakcijos.

10-ajame dešimtmetyje nelaimės Sverdlovsko laboratorijoje versija, nors jos oficialiai vis dar niekas nepripažino, pradėjo vyrauti. Tačiau mokslininkams ramybės nedavė galimybė, pasiremiant į Vakarus iškeliavusiais mėginiais, daugiau sužinoti apie sovietų biologinio ginklo programą.

Nuo 1996 metų JAV Arizonos universiteto mikrobiologas Paulas Keimas ėmė su kolegomis darbuotis, siekdami iškoduoti visą Sverdlovsko juodligės sukėlėjo genomą. Ir tik šių metų rugsėjo mėnesį pasirodęs jų straipsnis žurnale „mBio“ vainikavo 20 metų trukusį tyrimą.

„Sovietų Sverdlovsko atmaina atitinka laukinę atmainą, aptinkamą Rusijoje, ir neturi genetinių manipuliacijų požymių, kurios būtų atsiradusios per pramoninę gamybą, – teigia mokslininkai. – Genominė tapatybė dabar gali būti naudojama teismo medicinos tyrimuose, sekant ginklų medžiagą globaliu mastu.“

Kaip rašė „ArsTechnica“ sveikatos temų reporterė Beth Mole, nesunku paaiškinti, kodėl sovietų biologinio ginklo kūrėjai vengė manipuliuoti juodligę sukeliančio mikrobo Bacillus antracis genais, tarkime, kad padidintų jo atsparumą antibiotikams. Yra žinoma, kad kuo ilgiau juodligė auginama laboratorijoje, tuo geriau ji prisitaiko prie jaukios mėgintuvėlio aplinkos ir pasidaro ne tokia mirtina.

„Visa tai nurodo, kad veikė ginklų programa, kuri nustatė tinkamą atmainą, kaupė ląstelių atsargas, kad išvengtų didesnių pokyčių, ir atliko minimalius pakeitimus, kad išlaikytų virulentiškumą“, – teigia P. Keimas su kolegomis.

Mokslininkai tikisi, kad, jei kada ateityje į laisvę vėl ištrūktų Rusijos laboratorijose gimę juodligės sukėlėjai, jiems pavyktų tiksliai nustatyti kaltininką. Tačiau niekas (gal nebent Vakarų didžiųjų valstybių žvalgyba) tiksliai nežino, kaip toli nuo 1979 metų pažengė Rusijos biologinio ginklo programa. Ta pati, kurios oficialiai nebuvo, ir dabar neturėtų būti.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(46)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(46)
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Antanas Manstavičius
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
29(0)
17(0)
15(1)
15(0)
12(0)
12(0)
12(0)
11(0)
Savaitės
105(0)
84(1)
Mėnesio
149(2)
148(15)
146(3)
143(12)
138(22)