Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

„Sapiens“: kodėl krikščionys kur kas primityvesni už pagonis

2016-12-07 (33) Rekomenduoja   (85) Perskaitymai (6038)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

40-metis Oksfordo universiteto istorijos mokslų daktaras Yuvalis Harari parašė provokuojančią civilizacijos istoriją, patiektą su eretiško mąstymo ir netikėtų faktų pagardais. Jo „Sapiens“ kvestionuoja didįjį mūsų pasaulio istorijos naratyvą, o akrobatiniai intelekto ir logikos kūlvirsčiai tiesiog gniaužia kvapą.

Susipažinkite su trumpa ištrauka iš knygos.

Stabmeldystės nauda

Po du tūkstantmečius trukusio monoteistinio smegenų plovimo dauguma vakariečių politeizmą laiko paika ir vaikiška stabmeldyste. Šis stereotipas neatitinka tikrovės. Kad suprastume vidinę politeizmo logiką, būtina išsiaiškinti centrinę idėją, kuria paremtas daugybės dievų tikėjimas.

Politeizmas nebūtinai neigia vienintelės visatą valdančios galios ar dėsnio egzistavimą. Tiesą sakant, dauguma politeistinių ir netgi animistinių religijų pripažįsta už daugybės skirtingų dievų, demonų ir šventųjų akmenų esančią aukščiausiąją galią. Klasikiniame graikų politeizme Dzeusas, Hera, Apolonas ir jų kolegos buvo pavaldūs visagalei ir visa apimančiai Lemčiai (Moirai, Anankei). Šiaurės Europos dievai taip pat virpėjo prieš lemtį, pasmerkusią juos pražūti per Ragnaroko (Dievų saulėlydžio) kataklizmą. Politeistinėje Vakarų Afrikos jorubų tautos religijoje visi dievai gimė iš aukščiausiojo dievo Olodumaro ir visada liko jam pavaldūs. Indų politeizme nesuskaitomą daugybę dievų ir dvasių, žmoniją bei biologinį ir fizinį pasaulius valdo vienas Atmano pradmuo. Atmanas yra amžina visatos, taip pat kiekvieno individo ir reiškinio esmė ar siela.

Pamatinė politeizmo įžvalga, skirianti šią religijos formą nuo monoteizmo, sako, kad aukščiausia pasaulį valdanti galia neturi jokių interesų, yra visiškai nešališka, tad žemiški žmonių troškimai, bėdos ir rūpesčiai jai nė motais. Prašyti šios galios pergalės kare, sveikatos ar lietaus – beprasmiška, nes dairantis visa apimančiu jos žvilgsniu nėra jokio skirtumo, laimės ar pralaimės konkreti karalystė, klestės ar nyks kuris nors konkretus miestas, pasveiks ar mirs koks nors konkretus asmuo. Dėl to graikai nešvaistė aukų niekais garbindami Lemtį, o hinduistai nepastatė nė vienos šventyklos Atmanui.

Vienintelis kelias priartėti prie aukščiausiosios visatos galios – atsižadėti visų troškimų ir vienodai priimti tiek blogus, tiek gerus tau nutinkančius dalykus – priimti netgi pralaimėjimą, skurdą, ligą ir mirtį. Dėl to kai kurie hinduistai, vadinamieji sadhu ar sanjasinai, paskiria savo gyvenimą susivienijimui su Atmanu ir taip pasiekia nušvitimą. Jie stengiasi į pasaulį žvelgti šio esminio pradmens žvilgsniu, siekia suprasti, kad amžinybės akimis visi žemiški troškimai ir baimės yra beprasmiai ir trumpalaikiai reiškiniai.

Vis dėlto dauguma hinduistų nėra sadhu. Jie giliai įklimpę į pasaulietinių rūpesčių liūną, kur Atmanas – nedidelė pagalba. Ieškodami, kas jiems padėtų išspręsti vienokią ar kitokią bėdą, jie kreipiasi į dalines galias turinčius dievus. Tokie dievai, kaip Ganeša, Lakšmė ir Sarasvatė, turi savų interesų ir yra šališki būtent dėl to, kad jų valdžia tik dalinė. Žmonės gali sudaryti sutartis su šiomis dalinėmis galiomis ir viltis jų pagalbos kariaujant ir sveikstant nuo kokios ligos. Šių smulkesnių galių yra daug, nes pradėję skaidyti visa apimančią pirminę galią, neišvengiamai gausime daugiau nei vieną dievybę. Iš čia ir gausybė dievų.

Ši politeizmo įžvalga sudaro puikias sąlygas tarpti religiniam pakantumui. Kadangi politeistai tiki vienos aukščiausiosios ir visiškai nešališkos galios egzistavimu, tačiau taip pat mano esant daugelį dalinių ir šališkų galių, vienos dievybės garbintojui visai nesunku pripažinti kitų dievybių būtį ir galią. Politeizmas iš esmės skatina plačias pažiūras ir labai retai tepersekioja „eretikus“ ir „bedievius“.

Net užkariavę didžiules teritorijas ir įsteigę milžiniškas imperijas politeistai nebandydavo atversti į savo tikėjimą sau pavaldžias tautas. Egiptiečiai, romėnai ir actekai nesiuntė į svečias šalis misionierių, kad šie mokytų svetimšalius garbinti Ozirį, Jupiterį ar Uicilopočtlį (svarbiausią actekų dievą); ir tikrų tikriausiai jie nesiuntė šiuo tikslu kariuomenių. Buvo tikimasi, kad į imperijos sudėtį įtrauktos tautos gerbs imperijos dievus ir ritualus, nes šie dievai ir ritualai saugojo imperiją ir suteikė jai teisėtumo. Tačiau iš jų nebuvo reikalaujama išsižadėti savo vietinių dievų ir ritualų. Actekų imperijoje pavaldžios tautos privalėjo statyti šventyklas Uicilopočtliui, tačiau greta buvo statomos ir vietinių dievų šventyklos. Daugeliu atvejų imperinis elitas pats priėmė užkariautų tautų dievus ir ritualus. Romėnai mielu noru į savo panteoną įtraukė Azijos deivę Kibelę, o egiptiečiai – deivę Izidę.

Vienintelis dievas, kurio ilgai nepakentė romėnai, buvo monoteistinis ir pamokslaujantis krikščionių dievas. Romos imperija nereikalavo krikščionių atsisakyti savo tikėjimų ir ritualų, tačiau laukė iš jų pagarbos imperiją saugantiems dievams ir imperatoriaus dieviškumui. Tokia nuostata jie būtų pareiškę politinį lojalumą. Kai krikščionys karštai atsisakė laikytis pagarbaus santykio ir toliau atmetė bet kokius bandymus eiti į kompromisus, romėnai šią, jų supratimu, politiškai nepaklusnią grupuotę ėmė persekioti. Tačiau net ir tai darė ganėtinai atsainiai. Per 300 metų nuo Kristaus nukryžiavimo iki imperatoriaus Konstantino atsivertimo politeizmą išpažįstantys romėnų imperatoriai surengė viso labo keturias krikščionių persekiojimo kampanijas. Vietiniai administratoriai ir gubernatoriai savo nuožiūra sukurstė keletą antikrikščioniškų smurto akcijų. Tačiau sudėjus visų šių persekiojimų aukas paaiškės, kad per tris šimtmečius politeistai romėnai nužudė ne daugiau kaip keletą tūkstančių krikščionių. (1) O patys krikščionys per kitus 1500 metų išskerdė milijonus tikėjimo brolių vien dėl to, kad jie kiek kitaip interpretavo meilės ir atjautos religiją.

Ypač liūdnai pagarsėjo religiniai katalikų ir protestantų karai, siautę Europoje XVI ir XVII amžiais. Abi pusės priėmė Kristaus dieviškumą ir Jo meilės bei atjautos evangeliją. Tačiau nesutarė dėl šios meilės prigimties. Protestantai tikėjo, kad ši dieviška meilė yra tokia didi, jog Dievas įsikūnijo ir leidosi kankinamas bei nukryžiuojamas – taip jis atpirko gimtąją nuodėmę ir atvėrė dangaus vartus visiems Jį įtikėjusiems. Katalikai manė, kad tikėjimo, kad ir koks jis būtų svarbus, nepakanka. Idant patektų į dangų, tikintieji turi dalyvauti bažnyčios ritualuose ir daryti gerus darbus. Protestantai su tuo nesutiko: toks quid pro quo (2) menkina Dievo didybę ir meilę. Visi, kurie mano, kad gerais darbais gali patekti į dangų, yra pernelyg pasipūtę ir kartu sako, kad Kristaus kančios ant kryžiaus ir Dievo meilės žmonijai nepakanka.

Šie teologiniai disputai taip įsismarkavo, kad per XVI–XVII a. katalikai ir protestantai žudė vienas kitą šimtais tūkstančių. 1572 m. rugpjūčio 23 d. gerų darbų svarbą pabrėžiantys Prancūzijos katalikai užpuolė Prancūzijos protestantų bendruomenes, kurios aukštino Dievo meilę žmonijai. Šventojo Baltramiejaus naktį mažiau nei per 24 valandas buvo nužudyta 5000–10 000 protestantų. Kai žinios apie įvykius Prancūzijoje pasiekė Romos popiežių, jį apėmė toks džiaugsmas, jog surengė iškilmingas ceremonijas šiai progai pažymėti ir pavedė Giorgio Vasari (3) papuošti vieną iš Vatikano menių šių žudynių freska (patalpa šiuo metu lankytojams neprieinama). (4) Taigi per 24 valandas krikščionys nužudė daugiau brolių krikščionių nei politeistinė Romos imperija per visą savo egzistenciją.

(1) W. H. C. Frend, Martyrdom and Persecution in the Early Church (Cambridge: James Clarke & Co., 2008), 536–7.

(2) Paslauga už paslaugą. (Lot.)

(3) Italų dailininkas, architektas ir rašytojas, gyvenęs 1511–1574 m. (Vert. past.)

(4) Robert Jean Knecht, The Rise and Fall of Renaissance France, 1483–1610 (London: Fontana Press, 1996), 424.

Yuval Noah Harari. Sapiens. Glausta žmonijos istorija. Iš anglų k. vertė Tadas Juras. K.: Kitos knygos, 2016.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(98)
Neverta skaityti!
(13)
Reitingas
(85)
Visi šio ciklo įrašai:
Komentarai (33)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
54(6)
46(3)
32(3)
31(0)
31(0)
25(0)
24(0)
21(0)
19(1)
17(2)
Savaitės
120(14)
118(7)
82(6)
79(1)
60(5)
Mėnesio
322(40)
275(20)
261(42)
192(20)
160(20)