Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Kaip sovietai „triuškino“ vokiečius 1942 m.: kol pėstininkai puola į ataką, karininkai šaudo į atsiliekančiuosius

2016-12-15 (2) Rekomenduoja   (37) Perskaitymai (3721)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Šviesusis kunigaikštis Menšikovas prieš Narvos šturmą ramino dvejojantį Petrą: „Nesikrimsk, valdove. Žmonelių pakaks.“ Stalino karvedžiai mąstė analogiškai. Raudonoji armija 1942 metais kiekvieną parą netekdavo apie 20 tūkst. nukautųjų ir sužeistųjų – po dvi divizijas. Kiekvieną dieną. Ir 1943, ir 1944 metais, ir iki pačios pergalės. Ir „išvaduoti“ Europą sovietams kainavo nė kiek nepigiau, negu Stalingrado ir Kaukazo gynyba, rašoma baltarusių publicisto ir istoriko Vladimiro Bešanovo knygoje „1942-ųjų mėsmalė“.

1942 m. pradžioje, kai vokiečių kariuomenė traukėsi nuo Maskvos, J. Stalinas šiuos metus net paskelbė „pergalingaisiais“ ir reikalavo vyti priešą į vakarus „nesustojant“.

Bet iš tikrųjų viskas vyko priešingai. 1942 m. Raudonosios armijos pralaimėjimai ir nuostoliai buvo milžiniški.

Sovietų propaganda nesugalvojo nieko kita, kaip šiuos metus paskelbti „mokslo“ metais, – esą, Raudonoji armija dar tik mokėsi kariauti. Bet tas „mokslas“ brangiai kainavo: sovietų kariuomenė neteko apie 7 mln. žmonių.

Kaip tik apie tuos Raudonosios armijos katastrofiškus pralaimėjimus knygoje „1942-ųjų mėsmalė“ išsamiai bei įtaigiai ir pasakojama šioje knygoje.

Autorius, remdamasis daugeliu informacijos šaltinių, pateikia konkrečių faktų, kurie nepaneigiamai liudija apie to meto Sovietų Sąjungoje vyravusį netikusį požiūrį į kariuomenės rengimą, kai daugiau dėmesio buvo skiriama ne kario profesiniam, o „politiniam“ mokymui, atskleidžia vyriausiosios vadovybės klaidas dėl savo ginkluotųjų pajėgų galios pervertinimo ir prastos maršalų bei generolų kompetencijos.

Kita vertus, sovietų karinė doktrina buvo vien puolamojo pobūdžio, kai Raudonajai armijai turėjo tekti kariauti tik svetimose teritorijose, iš esmės nebuvo numatyta reali gynybinė strategija ir taktika. Vadinasi, skaudūs pralaimėjimai 1942-aisiais metais buvo anaiptol ne atsitiktinumų virtinė, o visiškai dėsningos nevykusiai valdomos sovietų karinės mašinos avarijos bei katastrofos.

Taigi ši V. Bešanovo knyga yra iš tiesų vertinga lietuvių kalba pateikiama naujiena ir istorikui, kruopščiam tyrėjui, ir kiekvienam karyba besidominčiam skaitytojui.

Siūloma paskaityti šios knygos ištrauką

***

1941 metų pabaigoje, po daugelio katastrofiškų pralaimėjimų, Raudonoji armija įstengė surengti didelių puolamųjų operacijų prie Rostovo ir Tichvino, taip pat Pamaskvės laukuose „išsklaidyti vokiečių kariuomenės nenugalimumo mitą“. Sovietų kariuomenė pasiekė reikšmingų rezultatų nublokšdama priešą 150–300 km į vakarus ir padarė jam apčiuopiamų gyvosios jėgos, o ypač technikos, nuostolių.

Vyriausiasis vadas J. Stalinas vėl pradėjo atgauti buvusį pasitikėjimą savimi. Įveikęs krizę prie Maskvos jis nusprendė, kad karas dabar pasuko į tas pačias vėžes, kaip ir 1812 metais: priešas sumuštas, atėjo metas jį persekioti ir galutinai sutriuškinti.

Stalinui labai patiko tokia analogija ir jau tada istorikai su antpečiais pradėjo kurti pataikaujamąją teoriją apie tai, kaip „didžiausias naujųjų laikų karvedys Josifas Stalinas“, panašiai kaip „genialusis Kutuzovas“ (bet dar ir panaudojęs neklystamą marksistinį metodą), atviliojo Hitlerį prie Maskvos, kur ir „pražudė“ jo geriausią kariuomenę.

„Sovietinis karinis mokymas, sukurtas draugo Stalino, naujai parengė ir sėkmingai panaudojo... kontrpuolimą... Stalininis mokymas apie kontrpuolimą tapo didžiausiu sovietų karo mokslo laimėjimu“, – rašė pulkininkas P. Žilinas kūrinyje apie... feldmaršalą M. Kutuzovą. Draugas istorikas viską suvokė teisingai, kaip tokio nepadarysi akademiku?

Apskritai „nenugalimosios ir legendinės“ vyriausiasis vadas atsikvošėjo po nokdauno. Stalino „barometro“ rodmenų kitimai aiškiai atsispindi jo santykių su naujai įgytais sąjungininkais iš Vakarų dėl antrojo fronto sudarymo raidoje.

SSRS vyriausybė pirmą kartą iškėlė šį klausimą nepraėjus nė mėnesiui po Vokietijos įvykdyto užpuolimo. Buvo dėl ko: iki to laiko triuškinamai pralaimėjo Kuznecovo ir Pavlovo armijos, krito Smolenskas, Vermachto tankai veržėsi prie Leningrado, Maskvos ir Kijevo.

Sovietų gensekui, dar neseniai rengusiam „didįjį tarptautinių proletarų išvadavimo iš dvarininkų, kapitalistų, policininkų ir visokių kitokių niekšų žygį“, teko prašyti nesutaikomų klasinių priešų – anglų buržujų – pagalbos. Rašte Anglijos ministrui pirmininkui su 1941 m. liepos 18 d. data buvo sakoma:

„... Sovietų Sąjungos, kaip ir Didžiosios Britanijos, karinė padėtis nemažai pagerėtų, jei prieš Hitlerį būtų sudarytas frontas vakaruose (Šiaurinė Prancūzija) ir šiaurėje (Arktika). Frontas Prancūzijos šiaurėje ne tik galėtų atitraukti Hitlerio pajėgas iš Rytų, bet ir padarytų neįmanomą Hitlerio įsiveržimą į Angliją... Sudaryti tokį frontą būtų lengviausia dabar, kai Hitlerio pajėgos atitrauktos į rytus ir kai Hitleris dar nespėjo įsitvirtinti rytuose užimtose pozicijose.“

Čerčilis net nesitarė su savo kariškiais, o iškart atsakė, kad sudaryti frontą Prancūzijoje dabar yra nerealus dalykas.

Rugsėjo 3 d., kai situacija sovietų–vokiečių fronte vėl paaštrėjo, kai mūšiai vyko jau prie Kijevo sienų, o Guderiano tankų grupuotė prasiveržė į generolo Kirponoso kariuomenės užnugarį, Stalinas vėl pakartojo savo siūlymą „... jau šiais metais sukurti antrąjį frontą...“, kuris atitrauktų nuo sovietų fronto 30–40 vokiečių divizijų, – ir vėl gavo neigiamą atsakymą.

Aišku, Čerčilis – niekšas, senas sovietų valdžios priešas ir nori „mus susilpninti“. 1941 m. lapkričio 6 d. iškilmingoje kalboje, kurią teko sakyti Maskvos metro požeminėje salėje, Stalinas kaltę už savo karinius pralaimėjimus nedviprasmiškai suvertė Anglijai ir JAV.

Jis pareiškė: „Viena Raudonosios armijos nesėkmių priežasčių yra tai, kad Europoje nėra antrojo fronto prieš vokiškųjų fašistų kariuomenę. Reikalas tas, kad šiuo metu Europos žemyne nėra bent kokių Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų armijų, kurios kariautų su vokiečių fašistinėmis armijomis... Padėtis dabar yra tokia, kad mūsų šalis išsivaduojamąjį karą kariauja viena, be kieno nors karinės pagalbos...“

Vadas, švelniai tariant, gudravo.

Pirma, jau 1941 birželio 22 d. Čerčilis pasiūlė „suteikti Rusijai ir rusų tautai visą tą pagalbą, kokią tik galėsime“. Nuo rugsėjo pradžios Didžioji Britanija pradėjo tiekti Sovietų Sąjungai karinę techniką lendlizo, tai yra skolinimo, sąlygomis, o 1941 m. spalio 1 d. Maskvoje pasirašytas protokolas, pagal kurį Vakarų valstybės įsipareigojo kas mėnesį tiekti SSRS 400 lėktuvų, 500 tankų, didelį skaičių sunkvežimių ir daug ko kita. Tad Raudonoji armija gavo karinės pagalbos ir jos apimtys didėjo!

Antra, iš kur žemyne staiga turėtų atsirasti Jungtinių Valstijų, su niekuo nekariaujančios valstybės, „armijų“?

Ir trečia, būtent Anglija dvejus metus (1939–1941) be kompromisų kariavo su Hitleriu ir jo sąjungininkais, netgi paskutiniais metais – viena. Anglija prarado laivų, lėktuvų, karių, dalyvavo mūšiuose dėl Britanijos ir Atlanto, kariavo Egipte, Prancūzijoje, Graikijoje ir Norvegijoje, medžiojo „Bismarką“ ir patyrė pralaimėjimus prie Diunkerko bei Kretoje. Jos miestai buvo smarkiai bombarduojami, juose žuvo dešimtys tūkstančių taikių gyventojų, buvo sunaikinta daugybė materialinių vertybių.

Visą tą laiką Sovietų Sąjunga, 1939 metų paktu sutarusi dėl savo „įtakos zonos“, draugiškajai Vokietijai tiekė strategines žaliavas, slėpė savo bazėse vokiečių laivus, vedžiojo „fiurerio korsarus“ Šiaurės jūrų keliu prieš britų komunikacijas, o sovietų užsienio reikalų liaudies komisaras draugas V. Molotovas siuntinėjo į Berlyną sveikinimo telegramas Europos sostinių užėmimų progomis. Sala blaškėsi povandeninės blokados gniaužtuose, o draugas Stalinas siuntė kamradui Hitleriui ešelonus grūdų, medienos, nikelio, chromo, mangano, cinko, kaučiuko, medvilnės – viso to reikėjo Trečiojo reicho gamykloms.

Čerčilis, kalbėdamas bendruomenių rūmuose, 1940 m. gegužės 13 d. pareiškė:

„... Jūs klausiate, kokia yra mūsų politikos esmė? Aš atsakysiu: ji yra tai, kad karas vyktų jūroje, žemėje ir ore ir naudotume tam visas mūsų pajėgas, kokių tik mums gali suteikti Viešpats; kariauti prieš siaubingą tironiją, kuriai lygių nėra niūriame ir apgailėtiname žmogiškųjų nusikaltimų sąraše. Jūs klausiate, koks yra mūsų tikslas? Aš galiu atsakyti vienu žodžiu: pergalė! Pergalė bet kokia kaina! Pergalė nepaisant viso siaubo! Pergalė, koks bebūtų ilgas ir erškėčiais klotas kelias iki jos, nes be pergalės negali būti gyvenimo...“

O Molotovas tuo metu aiškino aukščiausiosios tarybos deputatams, kad „... ne tik beprasmiška, bet ir nusikalstama kariauti tokį karą, kaip karas siekiant „sunaikinti hitlerizmą“, ir sveikino ambasadorių Šulenburgą „vokiečių armijų pergalių proga“.

O dabar, kai draugas Stalinas buvo prispaustas, jis ėmė reikalauti iš anglų antrojo fronto ir nedelsiant „atitraukti“ į save iš sovietų–vokiečių fronto 30–40 divizijų – papildomai prie tų 38 Vermachto divizijų, kurios buvo dislokuotos Prancūzijoje ir Belgijoje.

Tokio masto desanto operacijai surengti reikėjo milžiniškų materialinių išteklių, daugybės transporto ir specialių laivų (Anglija jau buvo netekusi daugiau kaip 2000 laivų), užkariauti pranašumą jūroje ir ore, pasiekti lemiamą žmonių ir technikos pranašumą (metropolija turėjo 39 divizijas, tad britų laivynas buvo pajėgus užtikrinti tik šešių divizijų permetimą). Hitleris dėl pajėgų ir lėšų stygiaus taip ir nesiryžo šuoliui per Lamanšą, dar mažiau sėkmės galimybių 1941 m. rudenį turėjo Čerčilis, apie ką jis atvirai pareiškė sovietų ambasadoriui Londonui I. Maiskiui.

Po sovietų pergalės prie Maskvos antrojo fronto klausimas Stalinui neteko aktualumo. Tai ryškėja iš vykusių nuo gruodžio 16 iki 20 d. jo pokalbių su Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministru Entoniu Idenu. Pastarasis atvyko į Maskvą sudaryti sutarties dėl sąjungos kare su Vokietija ir pokario bendradarbiavimo. O Stalinas aiškiai leido suprasti, kad jį gerokai labiau domina būsimųjų SSRS sienų problema. Jis atkakliai reikalavo, kad Idenas sutartyje pripažintų Sovietų Sąjungos 1941 metų sienas, ir kartu pareiškė: „Mūsų kariuomenė netolimoje ateityje gali vėl užimti Baltijos valstybes“.

Vadas tiek įtikėjo savo pozicijų tvirtumu, jog už tai, kad Anglija pripažintų vakarines SSRS sienas, buvo pasirengęs nuolaidai – atsisakyti reikalavimo sukurti antrąjį frontą. Dabar jis daugiau rūpinosi, kad Vakarų demokratijos pritartų teritorijų įgijimams, kurie atiteko dėl suokalbio su Hitleriu (!), įskaitant Lenkijos, dėl kurios Didžioji Britanija ir įsitraukė į šį karą, padalijimą. Idenas, besiremdamas Atlanto Chartija, atsisakinėjo šiuo klausimu prisiimti konkrečių įsipareigojimų.

„Kokia dar „chartija“? – piktintasi Kremliuje. – Juk visiems žinoma, kad atitinkami teritoriniai pokyčiai įvyko pagal šių teritorijų gyventojų pareikštą valią“. Tad štai kas: anglų vyriausybė „pasisako už Sovietų valstybės suskaidymą!“ O jei taip, pareiškė Stalinas, jokios sutarties nebus.

Į Ideno klausimą apie Sovietų Sąjungos pagalbą karui su Japonija Stalinas atsakė, kad SSRS tam dar nepasirengusi: „Būtų aiškiai geriau, jeigu Japonija būtų užpuolusi SSRS. Dėl to mūsų šalyje būtų susidariusi palankesnė politinė ir moralinė atmosfera...“

Vyriausiasis vadas pridūrė, kad jis „pokalbius apie padėtį Tolimuosiuose Rytuose būtų pasirengęs atnaujinti pavasarį. Žinoma, gali nutikti, kad japonai patys atakuos SSRS anksčiau, tada padėtis paaiškės savaime“.

Taigi pasitikdamas naujuosius, 1942-uosius, metus Stalinas jautėsi esąs pajėgus pribaigti Hitlerį be sąjungininkų pagalbos. Idenas išvažiavo iš Maskvos nieko nepešęs, derybos nebuvo užbaigtos „dėl Anglijos atsisakymo pripažinti SSRS vakarinę sieną“. […]

Tolesnius kovos veiksmus Žizdros kryptimi tęsė Rokosovskio kariuomenė, kuri sausio 29 d. užėmė Suchiničius (vokiečiai deblokavo įgulą ir pasitraukė iš miesto be mūšių), o tada gavo Vakarų fronto vadovybės užduotį „puolamaisiais veiksmais tęsti priešo sekinimą“, neleisti jam įsitvirtinti ir kaupti pajėgas“.

Ką tai reiškė, žinojo tik genialusis Žukovas. Generolas Rokosovskis, kaip jis pats prisipažino, nesuprato: „Vienas dalykas sekinti priešą gynybiniais veiksmais, siekiant išlyginti jėgas... Bet ar galima „sekinti ir silpninti“ puolamaisiais veiksmais, kai pajėgų santykis aiškiai buvo ne mūsų naudai ir dar rūsčią žiemą?“ Maršalo atsakymas į tą klausimą iš jo atsiminimų buvo pašalintas ir išspausdintas tik 1990 metais: „Puolamaisiais veiksmais mes sekinome savo kariuomenę daug kartų labiau negu priešą. Tas sekinimas buvo naudingas priešui, o ne mums“.

Mūsų jėgos buvo galutinai išnaudotos. Fronto vadovybė negalėjo to nežinoti, o jeigu taip, tai neturėjo teisės reikalauti iš kariuomenės to, ko ji negalėjo įvykdyti.

Išėjo taip, kad kariuomenės vyriausioji vadovybė ir generalinis štabas nenorėjo matyti tikrosios padėties, o frontų vadai, gerai žinodami, kokia yra kariuomenės būklė, nenorėjo įrodinėti, kad puolamieji veiksmai yra nerealūs.

Mechaniškai atsirašinėdama aiškiai neįvykdomomis direktyvomis, ji suversdavo atsakomybę armijų vadams... Išsamus, paremtas skaičiavimais ir išvadomis, raportas buvo pateiktas fronto vadui. Kaip ir galima buvo tikėtis iš G. Žukovo, atsakymas buvo trumpas ir aštraus tono. Jo reakcija neleido viltis, kad ten, aukštai (frontas, vyriausioji vadovybė), galbūt bus suprasta, jog atėjo laikas pagalvoti apie jėgų kaupimą vasaros kampanijai, o ne, kaip sakoma, kariuomenę nuvaryti nuo kojų.

Žukovas iš principo nepripažindavo jokių gynybos veiksmų. Kur tik vadovautų, jo organizuota „gynyba“ visada sudarydavo nepertraukiamą kontratakų ir kontrsmūgių virtinę iki visiško savo kariuomenės išsekinimo ir, kaip prasitarė artilerijos maršalas N. Voronovas, „mūsų laimė, kad sovietų užnugario pajėgos – nesuskaičiuojamos“.

Tad kovos veiksmai 16-osios armijos ruože virto kovomis dėl atskirų atsparos taškų į šiaurės vakarus nuo Suchiničių. Kas greičiau „sekinosi“ per kasdienes atakas, nesunku atspėti: „Mūsų pėstininkai tada puolė skystomis grandinėmis; jie yrėsi per gilų sniegą smarkiai apšaudomi, dėl pabūklų ir sviedinių stygiaus menkai remiami artilerijos. Dar nematydami priešo, gerokai prieš ataką didvyriški pėstininkai nusivarydavo nuo kojų, patirdavo nuostolių... – rašo Rokosovskis.

– Padėtį komplikavo dar ir tai, kad man buvo nesuprantamas pagrindinis Vakarų fronto kariuomenės veikimo tikslas. Generalisimas Suvorovas laikėsi geros taisyklės: „kiekvienas karys privalo žinoti savo manevrą“. Ir aš, armijos vadas, irgi norėjau žinoti bendrą fronto užduotį ir armijos vietą toje operacijoje. Toks noras – karinio amato aksioma. Juk negalėjau tenkintis fronto vado man pateikta užduoties formuluote – „sekinti priešą“, suvokdamas ir matydamas, kad sekiname pirmiausia save“.

1 | 2
Verta skaityti! Verta skaityti!
(40)
Neverta skaityti!
(3)
Reitingas
(37)
Visi šio ciklo įrašai:
2016-12-15 ->
Kaip sovietai „triuškino“ vokiečius 1942 m.: kol pėstininkai puola į ataką, karininkai šaudo į atsiliekančiuosius
2016-11-17 ->
Komentarai (2)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Leidykla „Briedis“
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
46(0)
34(0)
31(0)
24(0)
18(6)
17(2)
16(0)
16(0)
15(0)
13(0)
Savaitės
243(97)
111(20)
59(0)
Mėnesio
139(14)
128(7)
110(4)
107(15)
105(13)