Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Pakvaišęs Europos žandaras: kaip Rusijos žygius Europoje vertina blaivaus proto rusų apžvalgininkas

2017-04-06 (0) Rekomenduoja   (87) Perskaitymai (2366)
    Share

"Mes dar iki šiol vaizduojame save kaip didžiąją jėgą, kuri pati sau suteikė teisę pajungti tautas", - straipsnyje apie Rusijos keistenybes rašo apžvalgininkas Aleksejus Polikovskis. Žemiau - išverstas jo tekstas be redakcijos.

Suvorovo žygis per Alpes
©commons.wikimedia.org

1799 metais Suvorovas perėjo Alpes. Šis žygis, aprašytas rusų prozoje ir pavaizduotas tapyboje, pateko į karinės istorijos analus ir iki šiol žavi kovinių aprašymų ir didvyriškų paveikslų mėgėjus.

Tačiau visuose apsakymuose apie tai, kaip karininkų šalikais raišiojo rąstus, kad jais pereitų per Velnio tiltą, kaip ėjo per debesis ir ant užpakalių čiuožė nuo snieguotų uolų, kažkaip pasimeta klausimas, kam visa tai buvo reikalinga ir apskritai – koks buvo viso šio žygio tikslas. Ir tikrai, ko rusų feldmaršalas su 20 tūkstančių karių per Alpes ėjo į Šveicariją?

Suvorovo žygis per Alpes
©commons.wikimedia.org

Tikslas buvo – išvalyti Šveicariją nuo revoliucinės prancūzų kariuomenės, o paskui eiti į Paryžių. Nes Paryžius buvo revoliucijos širdis, miestas, paskelbęs laisvę, lygybę, brolybę. Ir mirtį karaliams.

Tikslas buvo – sutramdyti Prancūziją, grąžinti žmones į ankstesnį beteisiškumą, atkurti senąją tvarką, numalšinti revoliuciją.

Nuo Maskvos iki Šveicarijos – du tūkstančiai su trupučiu kilometrų, o iki Paryžiaus – dar daugiau. Geležinkelių tada nebuvo, automobilių – taip pat. Per visą Europą rusų kariuomenė ėjo pėsčiomis, kad Toskanos laukuose žūtų dėl vergovės, dėl monarchijos garbės, baudžiavos, dėl kalėjimų ir cenzūros kristų į Alpių bedugnes.

Tokia buvo Rusijos imperijos jėga, o jos kariuomenė nueidavo taip toli tik tam, kad įkrėstų proto sukilusioms tautoms, kurios su Rusija buvo visiškai nesusijusios.

1830 metais Belgija sukilo ir atsiskyrė nuo Olandijos. Belgija toli nuo Rusijos, tačiau akylas visos Europos seklio žvilgsnis prasiskverbdavo visur.

Caras Nikolajus I paskelbė manifestą, kuriuo grasino Belgijai už sukilimą, už tai, kad atsiskyrė nepaprašiusi Sankt Peterburgo leidimo, už tai, kad išvarė savo karalių ir pažeidė tvarką, už jos mintis apie konstituciją, žmogaus teises ir laisvę. Ir žygin numalšinti Belgijos revoliuciją jau buvo rengiama kariuomenė, tačiau namie sukilo lenkai ir ėmė rūpėti jau nebe Belgija.

Lenkija sukilo tris kartus – 1974, 1830 ir 1863 metais. Tris kartus kilo lenkai prieš akivaizdžiai stipresnį priešą, stojo į mūšius su šimtatūkstantinėmis ir didesnėmis kariuomenėmis, plūstančiomis iš rytų, kariavo partizaninį karą, žuvo šimtais ir tūkstančiais, svajojo apie nepriklausomą Lenkiją, apie laisvę ir konstituciją.

1830 metų Lenkijos sukilimas
©commons.wikimedia.org

Po sutriuškinimo kiti tūkstančiai etapais ėjo į Sibirą, į tremtį iki gyvenimo pabaigos. Tris kartus imperija malšino lenkų sukilimus, malšino sėkmingai, sėkmingai ėsdino iš lenkų sąmonės pačią mintį apie nepriklausomybę, sėkmingai korė ir sodino į kalėjimus, sėkmingai varė emigracijon profesorius ir poetus, kad jie badautų ir šaltų Paryžiaus palėpėse, sėkmingai stengėsi prispausti visu savo imperiniu svoriu ir primygtinai teigė savo: Lenkija – neatskiriama Rusijos dalis, ir jai nelemta būti laisvai.

Tačiau žiūrėdami šių dienų žvilgsniu matome, kad tas nesiliaujantis, šimtmečius trukęs darbas siekiant palaužti Lenkiją buvo beprasmis. Nepakako proto ir nuojautos suprasti, kuria kryptimi juda istorija. Tik be reikalo žuvo tūkstančiai žmonių.

Atrodytų, tai neturi ryšio su šiandiena. Tačiau turi, ir tiesioginį. Mes iki šiol varome tą pačią liniją, iki šiol vaizduojame save kaip didžiąją jėgą, kuri pati sau suteikė teisę pajungti tautas. Tačiau tos buvusios jėgos Rusija jau seniai nebeturi.

Budapešto centre stovi paminklas generolui Bemui. 1848 m., per Vengrijos revoliuciją, lenkas Bemas vadovavo vengrų kariuomenei. Bet kaip lenkų sukilimus Rusija slopindavo kartu su Prūsija, iš anksto susitarusios, kam ką kokioje srityje karti ir šaudyti, taip ir vengrų revoliuciją ji slopino kartu su Austrija, o tiksliau – vietoje jos.

Atrodytų, kam mums ta Vengrija, tegu ji sau gyvena, kaip nori.  Bet ne, negalima leisti žmonėms gyventi taip, kaip jie nori, ir todėl čia, į Vengriją, į Transilvaniją, šimtus varstų pėsčiomis ėjo rusų kariuomenė, kad nuslopintų, išvaikytų, sutramdytų žmones, sugrąžintų juos valdžios, kurios jie negalėjo pakęsti, pavaldumui.

Nuo XVIII amžiaus pabaigos tai ir buvo Rusijos pareigos. Europos žandaro pareigos, kurias Rusija pradėjo vykdyti savo noru, o tiksliau – Romanovų noru. Žandaras buvo stiprus ir galingas, siuntė korpusus į Italiją ir divizijas į Vengriją, šnipinėjo Gerceną Londone, Prancūzijoje ir Austrijoje medžiojo rusų politinius emigrantus. Tas žandaras buvo toks stiprus ir taip apsvaigęs nuo savo galios, kad manė, jog jis – visagalis.

Į Paryžių žygiavo nuplėšti nuo paryžiečių galvų jakobiniškų kepurių, versti juos prisiekti senajai tvarkai, tačiau galų gale priėjo iki Jekaterinburgo, iki Ipatijaus namų rūsio (1918 m. birželio 17-osios naktį šių namų rūsyje bolševikai sušaudė Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II šeimą – vert. past.).

Biblijoje velniai, išvaryti iš žmonių, persikelia į kiaules, siaubo filmuose monstras iš nužudyto kūno peršoka į kitą, sveiką. Taip imperinis pasipūtimas ir imperinis sadizmas iš Rusijos imperijos persikėlė į sovietinę respubliką. Ir dabar jau tie, kurie dėl laisvės užmušė žandarą, patys tapo žandarais.

Ir vėl Europos seklys svaidė įtarius žvilgsnius, ieškodamas mažiausių laisvės vėjo gūsių okupuotoje Europoje. Ir vėl kildavo iš vietos armijos ir slinkdavo malšinti.

Viskas kaip ir anksčiau, tiktai technika – kita.

Prieš 1953 m. išėjusius į gatves Berlyno darbininkus – tankai.

Prieš 1956 m. sukilusius Budapešto gyventojus – tankai.

Prieš 1968 m. Prahos pavasarį – tankai.

1968 m. Prahos pavasaris
©commons.wikimedia.org

Visa, kas jau buvo, tik įvyniota į kitus žodžius, kitoks propagandinis apvalkalas, o daugiau – nieko kito.

Ir vėl Rusija, kaip kažkoks neišvengiamas ir nenugalimas monstras iš Rytų, puldavo menkiausias lenkų, vokiečių, čekų užmačias siekti laisvės, demokratijos, daugiapartiškumo ar cenzūros panaikinimo, ir vėl žudė ir trėmė, tardė ir sodino į kalėjimus.

Ir vėl tas pats aklumas, tiktai imperinį akių valktį pakeitė sovietinis. Kaip anksčiau Romanovai, taip dabar generaliniai sekretoriai nejautė, nematė, nesuprato, kur link teka laikas, kurio jiems nebuvo lemta sustabdyti.

Savo žudančiu žvilgsniu apžvelgdami Europą, jie visur matė žmones, norinčius padoriai gyventi, studentus, kliedinčius laisve, darbininkus, svajojančius apie profsąjungas, rašytojus, nekenčiančius cenzūros, demonstrantus, protestuojančius prieš okupaciją.

Sustabarėjusiose jų smegenyse nė karto nekilo klausimas: o kodėl mes visa tai darome? Kodėl kišamės į svetimus reikalus ir primetinėjame žmonėms tai, ko jie nekenčia? Kodėl eikvojame šalies jėgas ir jos istorinį laiką slopindami tai, ko nuslopinti neįmanoma? Argi pas mus, Rusijoje, skurdžioje, tuštėjančioje, nukraujavusioje Rusijoje, nėra savų reikalų? Ar Rusijai būtina būti kankintoja ir baubu?

Ne, tokia paprasta mintis jiems į galvą neateidavo.

Ir taip, kaip anksčiau buvo bepročiai auksiniais epoletais pasipuošę Romanovai, taip dabar bepročiai buvo pilkas skrybėles dėvintys andropovai ir černenkos.

Kadaise tiesiog puotoje Nikolajus I, kurį dekabristai prigąsdino visam gyvenimui, šokantiems karininkams staiga riktelėjo, kad šie balnotų žirgus ir jotų link Reino slopinti prancūzų revoliucijos. Koks siaubas tuo metu trinktelėjo jam į galvą? Toks pat siaubas Andropovą kankino kiekvieną kartą, kai jis prisimindavo 1956-uosius ir Vengriją.

Ir kaip anksčiau Romanovai nesuprato, kad viskas, ką jie išdarinėja, veda juos link Pskovo stotyje stovinčio vagono, kur paskutinis iš jų atsisakys Rusijos sosto, taip ir dabar virtinė generalinių sekretorių negalėjo, nesugebėjo suprasti, kad viskas, ką jie daro, veda juos link Belovežo girios, kur trys vyrai ant kelmelio pasirašys nuosprendį imperijai.

Tačiau tame nekintamame, du šimtmečius trukusiame revoliucijų slopinimo ir tautų engimo procese buvo ir kai kas naujo. Tas nauja – tai žandaro jėgų silpnėjimas, baisiųjų jo ūsų retėjimas, kadaise buvusių ilgų jo rankų, pasiekdavusių Italiją, tiestų link Paryžiaus ar griebusių už gerklės Budapeštą, trumpėjimas.

Kadaise Rusijos galia buvo tiesiog neaprėpiama. Ta galia, tas erdvės dydis, tos divizijos, kurios Europoje pasirodydavo vienu caro rankos mostelėjimu, tos nelanksčios imperatorių nugaros ir smegenys – visa tai atrodė nepajudinama ir amžina. Bet carų Rusija ir generalinių sekretorių Rusija šimtmečiais ir dešimtmečiais eikvojo save, savo kraują ir savo gyvenimus skyrė kliedesiams įgyvendinti, nyko dalyvaudama karuose ir slopindama revoliucijas, stengdamasi sulaikyti tai, ko sulaikyti nebuvo reikalo ir nebuvo įmanoma. Rusija sekino savo jėgas slopindama kitas tautas ir neprisimindama savosios.

Visa, kam Rusija priešinosi, vis vien įvykdavo. Prancūzijos revoliucija nugalėjo amžiams, Vengrija atsiskyrė nuo Austrijos, Lenkija išsivadavo, Čekija ir Slovakija gyvuoja be mūsų. O su kuo likome mes?

Su 125 dolerių darbo užmokesčiu? Su avarinės būklės gyvenamuoju fondu? Su gyventojus praradusiais Tolimaisiais Rytais? Su 20 milijonų skurdžių? Su dviem procentais pasaulinio BVP?

1799 m. narsusis Suvorovas rengėsi apvalyti tolimąją Šveicariją nuo revoliucinės prancūzų kariuomenės. 1830 m. Nikolajus Romanovas grasino, kad pereis visą Europą ir nubaus Belgiją už revoliuciją. 1848 m. Paskevičius tramdė Vengriją. 1980 m. Politinis biuras svarstė variantus, kokiais būdais eilinį kartą tramdyti kaimyninę Lenkiją... Tačiau 2014-aisiais – revoliucija Kijeve, ir iš merdėjančios, atgyvenusios Rusijos priespaudos pasitraukia jau ne tolimoji Prancūzija, ir net ne kaimyninė Lenkija, o artimoji Ukraina.

Paminklas Suvorovui Šveicarijoje
©commons.wikimedia.org

Ir to neįmanoma sustabdyti. Galima priimti drakoniškus įstatymus, sodinti į kalėjimus disidentus, kankinti politinį kalinį Dadiną, galima priversti lenkus už jų pačių pinigus statyti kalėjimą Varšuvoje, o vokiečius – sieną Berlyne, galima pakarti lenką Romualdą Traugutą ir vengrą Imrę Nadį, galima kovoti su laisvu knygų spausdinimu 1848 m. Berlyne ir 1948 m. – vėl Berlyne, galima šimtą metų paeiliui „laisvę, lygybę, brolybę“ priešinti su „stačiatikybe, vienvaldyste ir liaudiškumu“, galima daryti tai ir dar daug ką, labai daug ką – tuščiai ir beprasmiškai...

Tačiau žandaras vis labiau susitraukia. Jo jėgos jau nebe tos. Jis jau savo atgyveno ir jam nepadės jokie neapykantos piliulių ar propagandos tablečių anabolikai. Revoliucija ir laisvė, kurias jis 200 metų vaikė po visą Europą, pačios atėjo pas jį į svečius ir stovi prie sienos, 500 kilometrų atstumu nuo Maskvos.

* * *

Romualdas Traugutas (1826–1864) – lenkas, į atsargą išėjęs Rusijos armijos karininkas, 1863 m. dalyvavęs Lenkijos sukilime, vadovavęs partizanų būriui, suimtas ir 1864 m. viešai pakartas Varšuvoje.

Imrė Nadis (1896–1958) – vengrų politikas, komunistas, Vengrijos vyriausybės vadovas per 1956 m. sukilimą. Palaikė sukilimą, paskelbė laisvus rinkimus, reikalavo išvesti iš Budapešto sovietinę kariuomenę, paskelbė apie Vengrijos pasitraukimą iš Varšuvos sutarties ir savo šalies neutralitetą. Numalšinus sukilimą pakartas.

Išversta iš Новая газета

Verta skaityti! Verta skaityti!
(89)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(87)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Įdomiausi rubrikoje Istorija ir archeologija
Kiti tekstai, kuriuos parašė Aleksejus Polikovskis
Naujausi įrašai
Susiję pagal žymes:

Įdomiausi

47(2)
44(7)
40(3)
39(0)
33(3)
32(2)
29(4)
29(1)