Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Sunkiai suvokiama, bet abejingų nepaliekanti Japonija: kaip tikri Azijos „barbarai“ tapo pasaulio lyderiais

2017-05-06 (6) Rekomenduoja   (26) Perskaitymai (1993)
    Share

Japonija – viena iš pasaulio lyderių švietimo srityje. Absoliuti dauguma šalies gyventojų yra raštingi, įgyja privalomąjį pagrindinį išsilavinimą. Net 60 proc. japonų stoja į universitetus ar kolegijas ir gali pasigirti bent jau bakalauro mokslinį laipsnį atitinkančiu diplomu. Magistrantų ir doktorantų procentas Japonijoje bene didžiausias visame pasaulyje.

Raštas Japonijoje iki VI amžiaus iš esmės neegzistavo, o vieni artimiausių kaimynų, kinai, japonus laikė visiškais barbarais – aprašė juos kaip nemažai girtaujančius, šiurkščius žmones juodai dažytais dantimis, valdomus karalienės šamanės.

Gal šiuose pasakojimuose yra šiek tiek tiesos (japonus tikrai valdė imperatorė ir jie tikrai dažė dantis juodai), bet rimtai jais tikėti neverta. Senovėje japonai daug ką perėmė iš Kinijos, kuri tuo metu buvo bene labiausiai technologiškai ir kultūriškai išsivysčiusi civilizacija (nors Tekančios Saulės šalies gyventojai šiuos faktus kategoriškai neigia arba pripažįsta labai nenoriai).

Raštas į Japoniją atkeliavo kartu su budizmu VI mūsų eros amžiuje iš Kinijos. Kartu su religija pasirodė ir įvairiausių religinių tekstų, kuriuos reikėjo mokėti skaityti. Kadangi diduomenė paskelbė šį mokymą pagrindine šalies religija, visa aristokratija išmoko kinų kalbą ir rašė pasitelkdama jų ženklų sistemą – „kandži“ hieroglifus.

Vėliau pradėta rašyti japoniškai naudojant kinų hieroglifus, bet tai buvo labai nepatogu, todėl atsirado japonų raštas – dvigarsės abėcėlės hiragana ir katakana, kurios pradėtos integruoti į bendrą trijų abėcėlių sistemą.

Jau VIII amžiuje buvo parašytos seniausios istorinės ir mitologinės kronikos „Kojiki“ (apie 712 m.), „Nihon Shoki“ (apie 720 m.) bei pirmoji poezijos antologija „Man‘yōshū“ (apie 759 m.). Šiek tiek vėliau, XI amžiuje, rašytoja Murasaki Šikibu parašė pirmąjį romaną – „Genji Monogatari“, kuriame pasakojo princo Gendži gyvenimo istoriją.

Budistų šventyklos tapo pagrindiniais mokymo centrais, kuriuose buvo mokoma rašto, religinės filosofijos. Aukščiausias pozicijas intelektiniame gyvenime budistai prarado tik XII amžiuje, nors ir vėliau buvo ypač gerbiami, o išsilavinusių vienuolių patarimų klausydavo ir šiogūnai (karo vaidai, faktiškai valdę Japoniją iki pat XIX amžiaus pabaigos).

Nuo 1600 m. šalyje įsivyravus taikai, išsimokslinimas tapo daug svarbesnis nei karo menų išmanymas. Beveik pusė visos Japonijos vyrų ir apie 20 proc. moterų mokėjo geriau ar prasčiau skaityti, o žmonės, priklausantys aristokratijai, mėgavosi rafinuota kultūra, literatūra, religijos, filosofinės minties bei estetikos studijomis.

Modernusis Japonijos švietimas, ar bent jau panašus į egzistuojantį šiandien, gimė 1873 m., kai Švietimo ministerija, raginama imperatoriaus Meidži, išleido specialų įsaką, pagal kurį buvo sukurta privalomojo visuotinio pradinio švietimo sistema.

Antroji XIX amžiaus pusė šaliai buvo sudėtinga. Po įvykusio Satsumos sukilimo valdžia iš karių sugrįžo į imperatoriaus rankas. Greitai po sukilimo Japonija pasuko modernizacijos ir vesternizacijos keliu, nes manė, kad tik pasivijusi (o tada ir pralenkusi) Vakarų valstybes turi galimybę išlikti. Tuo metu galingiausios kolonijinės jėgos jau rodė susidomėjimą Tekančios Saulės šalimi, tad veikti teko greitai.

Jau 1886 m. švietimo sistema buvo visiškai parengta ir reglamentuota, su patvirtintomis mokymo priemonėmis, jų turiniu ir centrinės valdžios nurodymus vykdančiais švietimo sektoriaus darbuotojais. Daugelį metų iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos mokykla buvo ta vieta, kur jauni japonai ne tik mokėsi svarbiausių disciplinų, bet jiems buvo diegiamos ir imperialistinės bei nacionalistinės šalies karinio elito vertybės (tuo Japonija visiškai nesiskyrė ir nuo kitų panašiu keliu pasukusių Europos valstybių – Italijos, Vokietijos ar Sovietų Sąjungos).

Japonijai pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą, šalį iki 1953 m., kai valdžia vėl atiteko japonams, valdė amerikiečiai. Jų iniciatyva švietimo sistema 1947 m. buvo pertvarkyta ir įgavo vadinamąjį 6-3-3-4 pavidalą. Tai reiškia, kad šešerius metus mokomasi pradinėje mokykloje, tuomet eina treji metai žemesnėje vidurinėje ir treji aukštesnėje vidurinėje mokyklose, po to galima ketveriems metams stoti į aukštąjį išsilavinimą teikiančią mokymo įstaigą (nors tai nėra privaloma). Iš esmė sistema išliko beveik nepakitusi iki pat šių laikų.

Nuo darželio iki universiteto

Japonijoje mokymasis prasideda nuo mažų dienų. Vos vienų metų sulaukę vaikai priimami į darželius, kurie skirstomi į įprastus, tai yra viešuosius, ir prestižinius. Norėdami savo vaiką leisti į gerą darželį tėvai privalo ne tik turėti stiprias finansines pozicijas, bet ir pereiti kažką panašaus į kontrolinį patikrinimą – pateikti informaciją apie save, o jų vaikas, kad ir koks dar mažas būtų, egzaminuojamas norint įvertinti jo gebėjimų lygį. Taigi spaudimas dėl mokymosi pasiekimų japonų vaikus dažnai užgula vos spėjusius išmokti vaikščioti ir kalbėti.

Tačiau tuo iššūkiai tik prasideda. Laukia stojamieji egzaminai į pradinę mokyklą, kuri yra pirmasis privalomo išsilavinimo lygis. Ją vaikai lanko nuo 6–7 iki 11–12 metų amžiaus. Žinoma, reikia pabrėžti, kad stojamuosius egzaminus tenka laikyti tik tiems vaikams, kurių tėvai, kaip minėta, turi dideles pajamas ir išgali juos leisti į elitines mokslo įstaigas, – kitų gyvenimas būna šiek tiek lengvesnis.

Pradinė mokykla vaikams suteikia esmines žinias, jų pagrindą. Daug dėmesio skiriama mokymuisi žaidžiant – bandoma kurti jaukią, malonią atmosferą, tačiau labai didelis dėmesys skiriamas disciplinai. Vaikai turi griežtai laikytis nurodymų, juos vykdyti, nes manoma, kad tai padeda tinkamai formuoti besivystančią asmenybę ir padės išvengti nepageidaujamo ar asocialaus elgesio ateityje. Kiekviena klasė turi vieną mokytoją, kuris (ar kuri) dėsto visus dalykus, asmeniškai pažįsta visus vaikus (jų klasėje būna 35–40).

Ketvirtoje klasėje mokymosi turinys vis sunkėja, o per paskutinius dvejus metus muzikos ir fizinio rengimo pamokose klasės auklėtoją pakeičia profesionalūs šių sričių mokytojai – taip vaikai pratinami prie vidurinio lavinimo sistemos.

Pradinėse klasėse daug dėmesio skiriama ir užklasinei veiklai, kuri yra privaloma. Vaikai pagal pomėgius gali pasirinkti būrelį, o jame ne tik gilinasi į tai, kas juos domina, bet ir mokosi bendrauti su bendraamžiais.

Nors egzaminai pereinant į trejus metus trunkantį etapą, kurio baigimas (sulaukus 15 metų) suteikia pagrindinį išsilavinimą, neprivalomi, tačiau, kaip minėta, juos tenka laikyti norint patekti į geresnes mokyklas. Tad jau penktos šeštos klasės mokiniai vakarais lanko parengiamąsias mokyklas, o vasaros atostogų metu jose rengiami ir papildomi žinių gilinimo kursai.

Po trejų metų laukia pasirinkimas: pereiti į aukštesnį lygį ir mokytis siekiant vidurinio išsilavinimo ar rinktis profesinio rengimo mokyklą. Bet kuriuo atveju laikomi japonų ir anglų kalbų, matematikos ir mokslo (fiziką, biologiją ir chemiją apimantis dalykas) egzaminai. Net 95 proc. japonų renkasi mokytis toliau ir tik nedidelė dalis tobulinasi profesinėse mokymo įstaigose.

Paskutiniai treji mokyklos metai laikomi sunkiausiais japonų gyvenime. Apie laisvalaikį tais metais iš esmės reikia pamiršti, nes tenka mokytis tiesiog beprotiškai daug siekiant tobulų rezultatų. Jų reikia norint įstoti į prestižinį universitetą, kuris praktiškai garantuos gerai apmokamą darbo vietą bei materialiai aprūpintą gyvenimą. Dėl tokio didelio spaudimo ir nuolatinio nervinio išsekimo japonų paaugliai dažnai kenčia nuo rimtų psichologinių sutrikimų.

Norint įstoti į prestižinį universitetą ir vėl reikia laikyti egzaminus. Deja, įstoti pavyksta ne visiems, tad nemažai studentų laukia kitų metų stojamųjų ir per turimus laisvus metus toliau mokosi. Tokius studentus be universitetų vadina roninais – taip anksčiau buvo sakoma apie samurajus be šeimininkų.

Pagaliau įstojus į universitetą prasideda laisvesnis ir ne toks griežtas, ne taip suvaržytas gyvenimas. Žinoma, niekas nesako, kad Japonijos aukštosiose lengva, tačiau nemažai studentų į studijas žiūri gan aplaidžiai, nes jiems reikia tik diplomo. Todėl tai būna jei ne smagiausi, tai bent mažiausiai atsakomybe suvaržyti jų gyvenimo metai.

Formuojasi ir tam tikri neigiami aukštojo mokslo precedentai. Jį renkasi ir baigia bent 60 proc. vidurinių mokyklų absolventų. Kai kurie studentai į prestižinius universitetus pakliūva dėl to, kad jų tėvai geba dosniai sumokėti įstaigai, o kiti, nors ir įstoję savo jėgomis, net neketina nuoširdžiai gilintis į pasirinktą specialybę. Šie žmonės dažniausiai neišnaudoja jiems suteikto mokslinio potencialo, tačiau užkerta kelia kitiems. Taip daug didelį potencialą turinčių protų „nuteka“ į žemesnio lygio mokymo įstaigas, kur jų intelektiniai poreikiai ne visada būna patenkinti.

Žinoma, ši problema, nors ir rimta, dar nepasiekė epideminio lygmens. Tikriausiai niekada ir nepasieks – prestižinių universitetų nėra daug.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(29)
Neverta skaityti!
(3)
Reitingas
(26)
Komentarai (6)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Vytenis Utaras
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
78(3)
48(5)
44(1)
27(2)
13(0)
12(0)
11(0)
10(0)
Savaitės
101(43)
83(1)
81(5)
70(6)
Mėnesio
207(4)
141(16)
115(54)
110(8)
102(13)