Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Didžiausias pasaulyje lobis: visą gyvenimą paieškoms paskyręs gyventojas teigia žinantis kur jis slepiasi

2017-05-12 (3) Rekomenduoja   (18) Perskaitymai (4251)
    Share

Indijos vandenyno salose sklandančių legendų apie piratų lobius – nors vežimu vežk. Tačiau jų paieškai gyvenimą paskyręs Seišelių salų gyventojas tvirtina žinantis, kur slepiasi didžiausias lobis pasaulyje.

Seišelių salynui priklausančioje Mahė saloje esą slypi 120 milijonų eurų vertės turtai. Kitų teigimu, jų vertė gali būti ir dvigubai didesnė, rašo „Lietuvos rytas“, remdamasis BBC, ir „The Daily Telegraph“.

Apie lobį pasakojančia istorija, kurią iš kartos į kartą perduoda Seišelių ir Reunjono salų gyventojai, susidomėjo du vyrai ir savo gyvenimą paskyrė šios paslapties paieškai.

Mahė saloje Reginaldas Herbertas Cruise’as-Wilkinsas kasinėjo 27 metus iki pat savo mirties 1977-aisiais.

Vėliau tėvo tikslą perėmė jo sūnus Johnas.

Vyrus į priekį vedantį pasakojimą patvirtino ir istorikai. Vienoje iš 115 Seišeliams priklausančių salų tikriausiai turi slėptis legendinio pirato grobis.

Bet jo dabar ieškantis 59-erių J.Cruise’as-Wilkinsas susiduria ne tik su aplinkinių abejonėmis, bet ir su įstatymų kliūtimis.

Bažnyčios turtai apakino

Pasak J.Cruise’o-Wilkinso, šio lobio istorija prasidėjo dar 1716 metais, kai prancūzas Olivier Levasseuras, dėl savo karingo būdo gavęs Suopio (La Buse) pravardę, iš valstybės pelnė teisę savarankiškai kovoti su piratų laivais.

Tiesa, po kelių mėnesių jūrininkas persimetė į kitą pusę ir pats ėmė plėšti taikius laivus.

1721 m. O.Levasseuras su 750 kitų piratų, plaukusių trimis laivais, Reunjono uoste aptiko portugalų galeoną „Nossa Senhora do Cabo“ – didžiulį daugiastiebį laivą, kuriuo atgal į Lisaboną su visu turtu iš Indijos plaukė Goa vyskupas ir kolonijų gubernatorius.

250 piratų įlipo į laivą ir išžudė jo įgulą, tačiau to, ką rado galeono triumuose, O.Levasseuras išvysti tikrai nesitikėjo.

Pasak istorikų, tai buvo tikras plaukiojantis lobynas – aukso ir sidabro lydiniai, brangakmeniai, nešlifuoti deimantai, auksinių ginėjų kalnai, bažnytiniai indai ir taurės.

Britų laivynas parginė piratus į jų būstinę Madagaskare, tačiau grobį įgula spėjo išsidalinti.

„Kiekvienas piratas gavo 42 deimantus ir 5 tūkstančius aukso ginėjų.

Vadai gavo daugiau, o likusius turtus pasiliko O.Levasseuras.

Tada piratas dingo ir, kaip manoma, paslėpė savo dalį Mahė saloje“, – pasakojo dabar jos ieškantis J.Cruise’as-Wilkinsas.

Pasak jo, tikroji lobio vieta nėra žinoma, nes piratas pasirūpino saugumu.

„Mano tėvas kartodavo, kad jis padalijo savo įgulą į grupeles po 20 vyrų.

Lobis buvo paslėptas urve trumpam laikui, o tada, kai atėjo laikas jį iš tikrųjų užkasti, olą užvėrė tik nedidelė grupelė vyrų. Po to jie buvo iškart nužudyti.

Taip tik O.Levasseuras liko žinantis, kur paslėptas lobis“, – aiškino J.Cruise’as-Wilkinsas.

Slaptą vietą užkodavo

Kai piratas buvo sugautas ir pasmerktas myriop Reunjono saloje, jis nusprendė prieš mirtį savo paslaptį perduoti piratų brolijos nariams, kurie, jo žiniomis, buvo įsimaišę į minią per jo egzekuciją 1730-ųjų liepos 7-ąją.

Kaip pasakojama, prie ešafoto vedamas piratas išmetė į orą pergamento skiautę ir suriko: „Mano lobis – tiems, kurie gali jį suprasti!“

Lapelyje buvo surašytas septyniolikos eilučių tekstas, aprašantis lobio vietą.

„Taip ir įsivaizduoju, kaip į orą švystelėjo rankos, kaip visi bet kokia kaina mėgino pagauti lėtai besileidžiantį popierėlį“, – kalbėjo J.Cruise’as-Wilkinsas.

Tačiau net ir jį pagavusiam laimingajam lobio paslaptis neatsivėrė iškart. Užkoduotas tekstas priminė keistų simbolių raizgalynę.

Po dviejų šimtmečių O.Levasseuro žemėlapis atsidūrė seišelietės Rose Savy rankose. Ji trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje garlaiviu nuvyko į Prancūziją, kad nacionalinėje bibliotekoje Paryžiuje patikrintų rasto dokumento autentiškumą.

Užuominoje O.Levasseuras pademonstravo visą savo išsilavinimą. Graikų ir lotynų raštus tyrinėjęs piratas taip pat domėjosi ir masonų simboliais.

R.H.Cruise’as-Wilkinsas užkoduotą tekstą mėgino iššifruoti naudodamas graikų, hebrajų kalbas, astrologijos, astronomijos, mitologijos ir okultizmo simbolius.

Britas nusprendė, kad užšifruotame tekste slepiasi sudėtinga mįslė, paremta 12 graikų mitinio herojaus Heraklio žygdarbių istorija.

O po daugybės metų jis buvo įsitikinęs, kad lobis slepiasi šiauriniame Mahė salos pakraštyje, vaizdingoje Bel Ombro vietovėje, apsuptoje žydros jūros, žalių medžių ir didžiulių jūros bangų nušlifuotų granito riedulių.

Tęsia tėvo pradėtas paieškas

77 tūkstančius gyventojų turinčioje Mahė saloje dažnas turi nuomonę dėl to, ar dviejų vyrų sprendimas rimtai įsiklausyti į legendą, kurią kiekvienas seišelietis yra girdėjęs nuo vaikystės, yra teisingas.

„Man nerūpi, ką jie mano, tačiau suprantu, kad daugeliui atrodau pamišęs. Jie manė, kad mano tėvas buvo išprotėjęs.

Manęs nuolat klausia, kodėl aš dar užsiimu šia veikla, kuri niekam šiais laikais neberūpi“, – tikino J.Cruise’as-Wilkinsas.

Bet pačiam 59-erių ieškotojui lobis – tikra gyvenimo prasmė, kuriai jis skyrė visas santaupas ir energiją.

Kai jo tėvas R.H.Cruise’as-Wilkinsas mirė, Johnui buvo tiktai 18 metų. Todėl jis užaugo su lobio paieškų idėjomis.

„Dar paauglys ateidavau dirbti į šią aikštelę.

Net ir savo pirmąjį atlyginimą uždirbau vykdydamas tėvo pavestas užduotis.

O po jo mirties pajutau atsakomybę pratęsti tėvo pradėtas paieškas“, – teigė vyras.

Dabar J.Cruise’as-Wilkinsas nori įrodyti, kad jo tėvas teisus, ir suprasti, kaip O.Levasseuras paslėpė lobį.

„Man atrodo, kad tam tikra prasme, mintyse, aš lobį jau radau, dabar liko surasti jį tik fiziškai“, – aiškino ieškotojas.

Bel Ombre J.Cruise’as-Wilkinsas išnaršė jau 160 tūkst. kvadratinių metrų plotą sekdamas žymes, kurias, jo nuomone, ant uolų ir urvuose paliko piratai.

Jis taip pat rado kaulų, pistoletų, muškietų šaudmenų ir statulėlių.

„Naudojau įvairias priemones – vandens pompas, akmens grąžtus, pneumatinius plaktukus, rankinius įrankius, ekskavatorius ir net sprogmenis.

Be to, turiu šiuolaikinę lobių aptikimo įrangą iš Vokietijos“, – pasakojo mokytojas.

Nors jis stengiasi nepasakoti, kur tiksliai mano esant turtus, tikina radęs lobio vietą – urvą vos keli metrai nuo paplūdimio ir (tai dar patogiau) nuo jo namų slenksčio. Tiesa, vienintelis kelias į šią ertmę esą veda per povandeninį tunelį.

Be to, kaip tvirtina J.Cruise’as-Wilkinsas, jo tyrinėjimai rodo, jog paslėpti turtai apsaugoti spąstais.

Valdžia nori savo dalies

Ieškotojui spąstų reikia išvengti ir teisinėje srityje. Valstybei priklausančioje žemėje draudžiama kasinėti neturint leidimo.

Nors lobio be pertraukų ieško jau nuo 1988-ųjų, prieš aštuonerius metus Seišelių vyriausybė jam uždraudė tęsti darbus, kol jis nesusimokės 250 tūkst. Seišelių rupijų (16,8 tūkst. eurų).

Bet, vyro nuomone, valdžia to siekia tik dėl to, kad galėtų pretenduoti į grobio dalį: „Ši žemė priklauso vyriausybei, todėl pagal įstatymą jai turėtų atitekti pusė radinio.“

Bet, net ir atidavus duoklę valstybei, likusi pusė nuo 120 tūkst. eurų vertės lobio – milžiniški pinigai, todėl J.Cruise’as-Wilkinsas neketina pasiduoti.

Nuo 2009-ųjų jis ruošia vietą, kurioje ketina pradėti kasinėjimus, – tvarko įtvirtinimus sienose, stato takelius, kuriais galėtų atsivežti įrangą, ir dirba su duomenimis, kad būtų visiškai įsitikinęs, jog kasinėjimą pradeda tinkamoje vietoje.

„Po to, kiek kliūčių savo kelyje mes įveikėme, leidimas buvo beveik paskutinė vinis į mūsų vilčių karstą. Aš beveik pasidaviau. Bet nusprendžiau, kad negaliu suteikti valdžiai tokio malonumo, – pažymėjo ieškotojas. – Planuoju rasti lobį, gauti licenciją, sumokėti pinigus ir pabaigti savo tėvo darbą.“

Piratavimui itin pelningas regionas

Indijos vandenyne europiečių laivams XVII amžiuje pradėjus nuolat kursuoti link Azijos, įsisiautėjo ir piratai. Mauricijus, Reunjonas, Madagaskaras ir daugybė Seišelių salų buvo žinomos kaip piratų pamėgtos vietos.

Šiose salose dalis plėšikų palikdavo ir savo grobį. Antai prieš dvejus metus Madagaskare archeologai džiaugėsi aptikę kapitono Williamo Kiddo lobį – 50 kilogramų lydinį, kurį manė esant sidabrinį. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad 95 proc. radinio sudarė švinas, tad nuspręsta, jog laivas, kurio nuolaužose aptiktas šis lydinys, tikriausiai plukdė statybines medžiagas.

Tačiau įvairiose kitose salose taip pat pasakojamos istorijos apie W.Kiddo lobius. Šis regionas piratams būdavo itin pelningas – iš Indijos buvo plukdomos vertingos prekės, pavyzdžiui, kartūnas ir šilkas. Be to, iki 3-iojo XVIII amžiaus dešimtmečio šiose jūrose nekaraliavo joks laivynas, todėl Rytų Indijos prekybos kompanijos laivai buvo itin pažeidžiami.

Piratavimas šiame regione vis dar yra problema. Netoli Somalio, Mozambiko, prie Saudo Arabijos ir Irano krantų, aplink Indijos pusiasalį vis dar pasitaiko laivų plėšikų grupuočių.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(26)
Neverta skaityti!
(8)
Reitingas
(18)
Komentarai (3)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
24(0)
24(1)
20(0)
19(0)
19(0)
17(0)
16(1)
14(2)
14(8)
Savaitės
84(1)
Mėnesio
149(2)
148(15)
146(3)
143(12)
138(22)