Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Kaip viduramžių Europa tapo pasaulio valdovais: besipjaunančių tautų katilas davė tiek naudos, kad nublėso net tuometinės Kinijos didybė

2017-10-06 (7) Rekomenduoja   (39) Perskaitymai (3526)
    Share

Nors XV a. Europa buvo besivystančia šalimi, jis užkariavo visą pasaulį. To priežastis – „parako gamybos technologija“, leidinyje „Die Welt“ tikina ekonomistas Philipas Hoffmanas.

Atsakymų į klausimą, kodėl būtent nedidelis, uolomis išvagotas pusiasalis vakarinėje Eurazijos pusėje, pavadinimu Europa, 1900-aisiais metais valdė keturis penktadalius žemių, yra pripildytos bibliotekos.

Argumentų pavidalu yra įvardijami principų neturėjimas, agresyvumas, atradėjų narsa, tikėjimas savo išskirtinumu, godumas, technologijos, tam tikra viršenybės forma ar tiesiog atsitiktinumas.

Amerikiečių ekonomistas P. Hoffmanas šį fenomeną paaiškino gana paprastai: Europa paprasčiausiai buvo galingesnė karine prasme už visas likusias valstybes.

Kalifornijos technologijų universiteto ekonomikos ir verslo istorijos profesorius, siekdamas paaiškinti šį XV a. fenomeną sukūrė taip vadinamąjį turnyrinį modelį, kuris paaiškina, kodėl ankstyvųjų Naujųjų amžių metais, tai yra pradedant nuo XV a., dažniausiai vyravo karinė padėtis.

Istorikai dažnai kalba apie „valstybes formuojančius karus“, didžiausias iš kurių buvo „Trisdešimtmetis karas“. Tuomet iškilo struktūros, suformavusios šiuolaikines valstybes.

P. Hoffmanas mano, kad šie konfliktai buvo išprovokuoti keturių faktorių: visų pirma, didžiulio pelno perspektyva, antra, minimalios politinės išlaidos, trečia, karui reikalingų resursų gavimas. Resursų reikia ne tik pačios kariuomenės ar laivyno išlaikymui, tačiau ir karo vedimui reikalingoms papildomoms priemonėms.

Na, ir ketvirta, kad šių lėšų išgautum, reikėjo efektyvaus finansų valdymo, kurio vystymas turėjo savo ruožtu būti padengtas politinėmis išlaidomis.

„Tam, kad galutinis rezultatas būtų maksimalus, šio santykio skaitiklis – pelno dydis – turėjo būti maksimalus, o vardiklis – politinių išlaidų suma – minimali“, – aiškino profesorius.

Reguliuojančiais varžtais šiame modelyje yra numatomos technologijų inovacijos prie kurių kaip kintamasis prisideda politinė istorija.

Bet kokie Europos matematiniai modeliai, turintys pretenzijų paaiškinti istoriją, lengvai išprovokuoja prieštaravimus. Pavyzdžiui, faktas, kad Kinija per praėjusius 2,2 tūkst. metų buvo iš esmės vieninga, o Europa – susiskaldžiusi, labiau kelia klausimų, negu ką nors paaiškina. Galų gale Roma ir jos veiklos bažnytiniai perėmėjai suteikė Europai tokios pat vienybės, kokią turėjo Kinija, bruožų, nors ši ir buvo daugelį šimtmečių užsienio šalių valdžioje ir suskaldyta į atskiras dalis.

Tačiau, nepaisant visų skaičių ir prilyginimų, pagrindinė P. Hoffmano tezė yra įstabiai tiksli: dar ilgai iki laikmečio, kuomet pramonės revoliucija europiečiams užtikrino nepasiekiamą viršenybę logistikos ir ginkluotės srityse, užkariauti inkų bei actekų imperijas Amerikoje ar Didžiųjų Mogolų imperiją Indijoje jiems suteikė karinę viršenybę. Tai pasiekti padėjo parako gamybos technologija ir jos nuolatinis tobulinimas.

Nors parakas buvo seniai žinomas Rytų Azijoje, ypač Kinijoje, patrankos ir muškietos per artimiausius dešimtmečius išstūmė didžiuosius lankus, arbaletus ar katapultas tik XV a. Naujųjų amžių karai Europoje nulėmė tikrų tikriausias jų dalyvių lenktynes, kurių metu specialistų, klajojančių po žemes ir dirbančių tiems, kas geriau moka, kiekis ženkliai išaugo.

Toks greitas idėjų ir inovacijų plitimas Europoje tapo įmanomu todėl, kad atstumai ir žinių keliavimo keliai buvo trumpi, o valdžios bei karių reikalavimai – itin panašūs. Net jeigu nekreipsime dėmesio į tokius faktorius, kaip sėkmė ir atsitiktinumas, pavyzdžiui, kaip mažytės Prūsijos išgyvenimas Septnymečiame kare, nauda pagal „turnyrinį modelį“ buvo įspūdinga. Nuolatinės priešpriešos laikotarpiu Europos valstybės kaupė savo „know how“, šlovę, žemes, suverenitetą, technologijas, kurias vėliau buvo galima paversti į karinius resursus.

Kinijos priešai – klajokliai

Tuo metu Kinija ir Didžiųjų Mogolų imperijos Indijoje buvo didžiulės galios valstybės, kurių dydis ir valdžios neturėjimas su kuo konkuruoti bei mokytis iš atitinkamo lygio priešininkų, atėmė iš jų galimybę tobulėti. Be to, Kinijos egzistenciniais priešais tuo metu buvo klajokliai nomadai, nuo kurių apsiginti kinų imperatoriams reikėjo daugiau raitelių su lankais, o ne investicijų į parako gamybos technologijas.

Tas pats liečia ir Osmanų imperijos musulmoniškąją kariuomenę, Irano bei Didžiųjų Mogolų imperijas. Nors jų šios valstybės istorijos veikaluose ir bus įvardijamos kaip „parako imperijos“, kurių vykdyti užkariavimai yra dėka masiniam patrankų ir šautuvų panaudojimui, tačiau jų valdytojai nesiėmė nieko, kad efektyviau išnaudotų savo parako pagrindu paremtų struktūrų.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(44)
Neverta skaityti!
(5)
Reitingas
(39)
Komentarai (7)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
48(0)
28(4)
19(0)
15(0)
14(0)
13(0)
12(1)
11(1)
10(1)
Savaitės
108(1)
89(0)
88(4)
Mėnesio
150(27)
147(12)
142(22)
106(0)
101(19)