Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

„Jėzau, ji plaka!“ Tuo metu tai buvo tikras stebuklas, žurnalistai plūdo miniomis, o medikai viską stebėjo sulaikę kvėpavimą - neįtikėtina ir su Lietuva susijusi pati pirmoji pasaulyje širdies persodinimo operacija

2017-12-15 (7) Rekomenduoja   (24) Perskaitymai (1948)
    Share

Prieš 50 metų Pietų Afrikoje, Keiptaune, kardiochirurgas Kristianas Barnardas persodino pirmąją pasaulio istorijoje žmogaus širdį. Jis tapo žvaigžde ir įžymybe. Jo pacientas, Luisas Vaškanskis, su naująja širdimi išgyveno 18 dienų. Jis buvo Lietuvos žydas, gimęs 1913 metais Vilijampolėje. Kaip dar niekas prieš jį, jis per trumpą savo antrojo gyvenimo laikotarpį įkūnijo neįtikėtiną žmogišką maištą prieš mirtį.

Luisas Vaškanskis buvo mažas berniukas, kai į Vilijampolę įsiveržė caro kareiviai, kuriems visi miestelio žydai buvo potencialūs vokiečių agentai. Jie žydų šeimas sugrūdo į gyvulių vagonus ir septynias dienas vežė į Rusijos gilumą. Luiso tėvas jau 1914 m. pradžioje emigravo į Pietų Afriką, kurioje žydai galėjo nebijoti pogromų ir gyventi laisvėje. Maisto produktų pardavėjas niekada nesidomėjo politika ir nenumanė, kad karas bei revoliucija jį ilgam išskirs nuo šeimos.

Tuo pačiu metu, kai jis kūrė naują gyvenimą Keiptaune, traukinys su jo šeima riedėjo per Rusiją. Visi manė, jog galutinė stotelė bus Sibiras. Tačiau jiems nusišypsojo laimė ir traukinio vagono durys atsivėrė Kryme. Ten jie susirado būstą, ėmė prekiauti drabužiais ir, nors dažnai badaudami bei sirgdami, bet vis dėlto išgyveno keturis karo ir du revoliucijos metus. Juos terorizavo tiek bolševikai, tiek baltagvardiečiai. Po šešerių metų tremtyje jie grįžo į gimtąją Vilijampolę. Ten praleido dar dvejus metus, taupė laivui link Gerosios Vilties iškyšulio ir 1922 m. per Baltijos jūrą pasileido į kelionę.

Gyvenimas Keiptaune

Luisui tuo metu buvo devyneri metai. Per savo gyvenimą berniukas pamiršo kaip verkti, kai jį mušė, kai kamavo badas ir šaltis. Jis jau regėjo tamsiąją gyvenimo pusę ir suprato, jog reikia išnaudoti kiekvieną galimybę ir mėgautis kiekviena šviesia akimirka, lyg ji būtų paskutinė.

Šeima apsigyveno tėvo name Keiptaune. Nuo tada alkio ir šalčio jam kęsti nebereikėjo, bet jo charakterio bruožai jau buvo susiformavę. Intelektualu jis netapo, bet buvo gabus sportininkas bei karšto būdo vaikinas, nevengiantis muštynių. Iš smulkaus berniuko iš Vilijampolės išaugo plačiapetis atletas, kuris suaugęs perėmė tėvo veiklą. Jis gėrė, rūkė lyg kaminas, buvo imtynių klubo narys. Iki 1940 m. Keiptaune jis pardavinėjo daržoves. Buvo draugiškas, šnekus ir veiklus. Jo draugai ir klientai jį vadino Vašiu.

Vašis penkerius metus tarnavo Pietų Afrikos kariuomenėje. Jis kariavo Kenijoje, Etijopijoje ir Italijoje. Sugrįžęs į Keiptauną jis vedė savo bendražygio seserį Aną Sklarą, kurios tėvai į Keiptauną taip pat emigravo iš Lietuvos. Jau tada Keiptaune gyveno didelė ir glaudi litvakų bendruomenė. Dauguma Lietuvos žydų į Pietų Afriką atvyko XIX amžiuje, bėgdami nuo carinės Rusijos persekiojimų. Apie 80 tūkstančių žydų šiuo metu gyvena Pietų Afrikos respublikoje. Apie 90 procentų iš jų - litvakai. Žydai buvo vienintelė Pietų Afrikos respublikos etninė grupė, vienbalsiškai ir kategoriškai pasisakiusi ir kovojusi prieš rasinę segregaciją Apartheido metu. Greičiausiai todėl, kad jie patys labai gerai žinojo, ką reiškia persekiojimas ir diskriminacija.

Net ir dabar vieni žymiausių ir žinomiausių visuomenės veikėjų šalyje yra litvakai ar jų palikuonys: Nadine Gordimer (Nobelio literatūros premijos lauretė), Joe Slovo (PAR komunistų partijos vadovas, pagrindinis tarpininkas per baltųjų ir juodaodžių partijų derybas dėl Apartheido panaikinimo), Sol Kerzner (milijardierius ir viešbučių magnatas), Aaron Klug (Nobelio chemijos premijos lauretas) ir t. t.

Užklupo ligos

Luisui Vaškanskiui taip pat buvo lemta tapti žinomu, bet sėkmė jo nelydėjo. Jis atidarė parduotuvę, kuri greitai bankrutavo, tačiau jis niekada neprarado vilties. Dirbo net nešiku ir sugebėjo savo žmonai ir sūnui Maiklui pastatyti namą Keiptaune. Tuo pačiu jis nepraleisdavo nei vieno vakarėlio.

Būdamas keturiasdešimt vienerių jis ėmė vis dažniau skųstis nesiliaujančiu troškuliu. Žmona jį privertė pasitikrinti ir jam buvo diagnozuotas cukrinis diabetas.

Po ketverių metų, bevežant daržoves klientams, jam staiga pasidarė bloga, ėmė skaudėti krūtinę. Bet tik po metų, kai apsilankė pas daktarą, jam buvo nustatytas pirmasis infarktas. 1960 m. - antrasis. Po šeštadienio iškylos su kepsniais ir alumi, Vašis ėmė skųstis skausmu tarp menčių. Kai Ana paklausė, ar reikia daktaro, jis tik linktelėjo. Tada ji suprato, kad kažkas ne taip. Savo valia jos vyras paprastai niekada nebūtų prašęs pagalbos.

Sekė infarktai

Daktaras Vaškanskiui pranešė, jog jį kamuoja krūtinės angina, kad jį ištiko antras infarktas ir jam skubiai reikia į ligoninę. Bet Vašis nusprendė tik pailsėti ir po dviejų savaičių jis vėl plušėjo. Nors jį pastoviai kamavo nuovargis ir skausmai krūtinėje, jis nesilankė pas gydytojus dar penkerius metus.

1965 m. Vaškanskį ištiko trečias infarktas. Jis sugebėjo sustabdyti automobilį Keiptauno centre, savo jėga išlipti iš mašinos ir paprašyti praeivio nuvežti jį pas jo gydytoją. Tačiau šis lankė pacientus. Ir antro daktaro nebuvo namuose. Tik po valandos buvo sugebėta jį nuvežti į ligoninę. Vašis atsisakė būti nešamas bei pats užlipo laiptais, kur prieš pat duris nualpęs susmuko. Jo širdies raumuo buvo galutinai sužlugdytas. Bet ligoninėje praleidęs vos porą savaičių, Vašinskis ėmė maištauti, negulėjo lovoje bei, pasprukęs iš jos, vis slankiojo koridoriais.

Dėl tokio nepaklusnumo jis buvo atleistas iš ligoninės. Namuose saujomis rijo tabletes, vis ropštėsi į mašiną bei važiuodavo pas klientus. Kai šie teiravosi apie jo būklę, jis atsakydavo: „Vaškanskiui tokios istorijos nebaisios, geriau išgerkime dar po stikliuką ir pakalbėkime apie reikalus.“

Kai naktimis jis dusdavo negaudamas oro, jo žmona dažnai galvojo, jog jis miršta. Pagaliau jai pavyko jį įkalbėti dar kartą apsilankyti pas gydytoją. Vaškanskį priėmė vidaus ligų gydytojas Kaplanas. Šis jam iškart diagnozavo kraujagyslių pažeidimus, keletą praėjusių infarktų, inkstų nepakankamumą, plaučių ir audinių edemą bei pasakė, jog, jei jis iškart neguls į ligoninę, gyventi jam geriausiu atveju liko vos mėnuo.

Vašis ir šiam daktarui teatsakė, jog turįs svarbesnių reikalų nei gulėti lovoje. Tad jam buvo išrašyti nauji vaistai ir Vašis vėl ėmėsi veiklos.

Tragiška būklė

1966 m. pabaigoje jis net nebesugebėdavo įlipti į mašiną. Jo širdis merdėjo, jis spjaudėsi krauju, tino kojos, tačiau vos tik pasijusdavo geriau, vėl eidavo į vakarėlius. Sutikęs draugus vis kartojo: „Vašinskis vėl čia ir Vašinskis jaučiausi puikiai“.

Vasario mėnesį jis nualpo keletą kartų iš eilės. Jo žmona jį privertė eiti pas daktarą, kuris šį nusiuntė į valstybinę Groote Schuur kliniką Keiptaune. Kaplanas pažinojo daktarą Barnardą, kuris buvo vėl ką tik grįžęs iš Amerikos. Jis Mineapolyje praktikavo širdies operacijas bei į Keiptauną parsigabeno pirmąją Pietų Afrikos širdies ir plaučių mašiną. Profesorius Barnardas Keiptaune jau buvo atlikęs daugelį sėkmingų širdies operacijų, tad Kaplanas tikėjosi, jog jis gali padėti ir Vaškanskiui.

Bet Vaškanskio būklė buvo tragiška. Didžioji kairiojo skilvelio raumens dalis merdėjo. Širdis buvo ne tik milžiniškai padidėjusi, ji buvo taip pat aneurizmiškai išplatėjusi. Vietoj penkiolikos, jo širdis pumpavo vos du litrus kraujo per minutę. Dvi vainikinės arterijos buvo visiškai užsikimšusios, trečia - minimaliai atvira, širdis beveik nebegaudavo deguonies bei kraujo. Profesorius Barnardas Vaškanskio asmeniškai net neapžiūrėjo. Jam pakako perskaityti pirmtako diagnozę. Jis atsisakė operuoti, nes nuogąstavo, jog pacientas tiesiog mirs ant operacinio stalo. Tad Vaškinskis buvo išsiųstas namo.

Duos naują širdį

Parvykęs namo Vašinskis vėl ėmė skambinti klientams, siūlyti jiems savo prekes. Visiems kartojo, esąs visiškai sveikas. Vienintelis ženklas, rodęs jog jis vis dėlto nerimauja dėl savo sveikatos, buvo laiškas Pietų Afrikos Respublikos kariuomenei, kad ši jį išbrauktų iš rezervistų sąrašo. Spalio mėnesį jo kūne susikaupė tiek vandens, jog jis nebegalėjo pajudėti.

Jį ir vėl paguldė į Groote Schuur ligoninę. Šį kartą jis tam neprieštaravo. Gydytojai, nerasdami kitos išeities, griebėsi pasenusio, bet efektyvaus gydymo metodo. Jie pasodino Vaškanskį į kėdę, kojas įkišo į kibirus ir per odą badė švirkštus. Beveik savaitę pacientas sėdėjo ant kėdės, vandeniui betekant iš jo kojų. Besėdėdamas kėdėje jis patyrė lengvą insultą. Ėmė nebevaldyti rankų. Praėjo keletas dienų, iki jis vėl atgavo jų kontrolę. Luisas buvo paguldytas į lovą, bet tuoj pat nualpo, po to ėmė kliedėti. Švirkštų dūrių vietose žaizdos užsikrėtė, prasidėjo gangrena. Medicininis personalas tik laukė greitos Vaškanskio mirties, bet jis vis nemirė. Gydytojai Vaškanskio žmonai Anai patarė jį vežti į slaugos namus, į kuriuos buvo siunčiami beviltiški ir mirštantys pacientai. Šie slaugos namai buvo visai šalia senų žydų kapinių Keiptaune. Kartą Vaškanskis net bandė juokauti, jog jei jis greit mirs, bent nebereiks jo toli transportuoti. Juk kapinės čia pat. Lapkričio dešimtąją draugai jam atnešė cigarečių. Jis atsisėdo ir užsirūkė. Slaugės nesugebėjo iš jo jų atimti, nes Vaškanskis aršiai gynėsi.

Vaškanskis sėdėjo lovoje, padėjęs gangrenuojančias kojas ant kėdės, ir rūkė, kai į jo palatą įžengė jo internistas daktaras Kaplanas. Jis jam pranešė apie paskutinį, nors ir labai rizikingą šansą. Jei jis sutiks, jam bus persodinta sveika kito žmogaus širdis. Vaškanskis nužvelgė Kaplaną per savo vešlius antakius ir atsakė: „Jei tai tikrai mano paskutinis šansas, sutinku.“ Jis net nesiteiravo apie smulkmenas ir detales. Jo apskritai niekada nedomino medicininės aplinkybės, jam tai buvo tiesiog neišvengiami likimo smūgiai. Bet galbūt jis nesiteiravo apie aplinkybes, nes suprato, jog tam, kad jis gautų šią širdį, turi numirti kitas žmogus. Galbūt tai buvo natūralus instinktas, jam gelbėjęs gyvybę tremties, karo, ligos metu. Galbūt jis taip pastatė sieną tarp savęs ir naujos širdies savininko. Kaplanas paprašė apie tai pagalvoti ilgiau. Juk tokios operacijos dar nėra buvę. Bet Vaškanskis jam atsakė: „Jūs juk sakėte, kad tai vienintelė galimybė. Tai dabar aš tos galimybės ir noriu.“

Kai Kaplanas išėjo, jis pasilenkė prie savo palatos kaimyno, kuris tuo metu miegojo ir jam pasakė: „Ar girdėjai, jie man duos naują širdį.“

Pirmoji operacija

Kitą dieną į palatą įžingsniavo jaunas vyriškis. Jo veidas Vašiui iškart pasirodė keistas. Nors jis ir pats nebuvo iš gražiausių, Vašis pastebėjo, jog jo lankytojo kairė ausis buvo šiek tiek žemiau nei jo dešinioji, žandikaulis buvo kreivas, jo juodi plaukai jam krito į akis. Šis juos nubraukė atgal ir uždaręs duris priėjo prie Vaškanskio. „Aš esu profesorius Barnardas, širdies chirurgas. Daktaras Kaplanas jau kalbėjo su jumis. Aš persodinsiu jums naują širdį. Ar turite kokių nors klausimų, aš jums norėčiau viską išsamiai paaiškint.“

Vaškanskis nuodugniai nužiūrėjo jam per jaunai atrodantį profesorių ir teištarė: „Aš juk jau sakiau, jog su viskuo sutinku.“ Jam viskas atrodė paprasta ir aišku. Paskutinis šansas yra paskutinis šansas ir nėra daugiau apie ką kalbėti. Profesorius Barnardas atsistojo, atsisveikino ir teištarė: „Taigi, iki pasimatymo mano skyriuje.“

Kiek vėliau Vaškanskį aplankė jo žmona Ana. Jis jai pasigyrė, jog jį aplankė šefas. Vašis jai papasakojo apie jauną daktarą, kuris jam duos naują širdį. Ana juo nepatikėjo ir manė, jos jis vėl tiesiog kliedi. Vaškanskis supyko, ėmė nervintis, jam pradėjo trūkti oro. Tam, kad jos vyras apsiramintų, ji apsimetė juo tikinti, tačiau sugrįžusi kitą dieną, Ana savo vyro palatoje, kurioje jis praleido du paskutinius mėnesius, iš tiesų nerado. Visų pirma ji išsigando, jog jis mirė. Bet seselė jai pranešė, jog Vaškanskį perkėlė į kitą skyrių. Tik dabar ji ėmė tikėti tuo, ką jai pasakojo jos vyras.

Naująjame skyriuje ją priėmė jaunas daktaras prisistatęs profesoriumi Barnardu. Jis ėmė jai pasakoti apie širdies persodinimo detales. Ana buvo šokiruota. Bet net ne dėl operacijos, kiek dėl jauno gydytojo amžiaus. Barnardas jautė moters skepticizmą, todėl ėmė smulkiai pasakoti apie širdies persodinimo operacijos detales. Vaškanskio žmona jį greitai pertraukė ir paklausė, ar kas nors kada nors tai jau bandė. Daktaras atsakė „ne“ ir ėmė kalbėti apie bandymus su šunimis ir apie tai, jog Luisui nebeliko kitos išeities. Pokalbio pabaigoje Ana paklausė, kiek procentų jis duoda, kad operacija pavyks ir jos vyras išgyvens. „Aštuoniasdešimt“, atsakė profesorius Barnardas.

Bet ar Barnardas pats tikėjo tuo, ką sakė Anai, savo kolegoms ir žiniasklaidai? Daugeliui tai skambėjo per optimistiškai, kai kas tai tiesiog vadino melu. Atsakydamas kritikams Barnardas vėliau argumentavo, jog kaip bebūtų buvę, Vaškanskis tiesiog nebeturėjo kito pasirinkimo.

Donorė – moteris

1967 m. gruodžio antrąją dvidešimt penkerių metų moteris vardu Denise Darvall kartu su motina, tėvu ir broliu važiavo savo automobiliu pas pažįstamus. Banko darbuotoja iš Keiptauno sustojo šalia pyraginės ir su mama nuėjo apsipirkti. Einant atgal link naujo merginos Ford markės automobilio, jas partrenkė šviesoforą pražiopsojęs vairuotojas.

Motina mirė dar įvykio vietoje. Denise be sąmonės nuvežė į Groote Schuur ligoninės traumatologinį skyrių. Ją apžiūrėjęs daktaras nustatė kaulų lūžius, vidaus organų pažeidimus bei kaukolės skilimus, per kuriuos matėsi pažeistos smegenys. Jos smegenys merdėjo, bet dirbtinai palaikomi širdis vis dar plakė. Apie tai buvo pranešta kardiologijos skyriui bei iškart paskambinta profesoriui Barnardui. Šis suprato, jog galimos donorės bei Vaškanskio kraujas bei kiti kriterijai sutampa. Jaunos moters tėvas buvo informuotas apie beviltišką dukros būklę. Jam pranešė apie konstatuotą dukters smegenų mirtį ir paprašė paaukoti jos širdį pacientui, kurio gyvybę išgelbėti dar ne vėlu.

Ji plaka!

Pirmą valandą nakties tiek donorė, tiek recipientas buvo perkelti į operacines. Širdies transplantacija prasidėjo ir tęsėsi penkias valandas. 6:24 val. K. Barnardas pagaliau sušuko: „Jėzau, ji plaka!“

Lygiai už paros Vaškanskis keletai minučių atvėrė akis. Jis pastebėjo, jog šalia jo stovi dvi, baltus chalatus vilkinčios, į vaiduoklius panašios žmogystos. Kai jis antrą kartą ilgesniam laikui atvėrė akis, jo kitas toks vaiduoklis paklausė: „Luisai, kaip jums sekasi?“ Jis norėjo atsakyti, bet į jo nosį ir burną įvesti vamzdeliai jam trukdė kalbėti. Trečią kartą jis pabudo, nes kažkas jam iš nosies tuos vamzdelius traukė. Tada jis atpažino profesorių Barnardą, kuris jo dar kartą pasiteiravo, kaip jis jaučiasi. „Geriau“, atsakė Vaškanskis. Šiek tiek pagalvojęs, jis prisiminė, kur esąs ir kas jam atsitiko. Tada jis paklausė: „Jūs pažadėjote man naują širdį. Kas atsitiko?“ Barnardas pasilenkė link Vaškanskio ir atsakė: „Jūs gavote naują širdį.“ Šis plačiai nusišypsojo ir vėl užsnūdo.

Tapo įžymybe

Kartais, kai gydytojai ir slaugytojos matuodavo temperatūrą ir kraujo spaudimą, jis pabusdavo. Jie beveik kas valandą imdavo kraują iš jo venos, pirštų ar ausies spenelio, leisdavo insuliną, kortizoną, prednisoną ir kitus vaistus, kas dvi valandas vartė Vaškanskų į kairę ir į dešinę, tam kad neprasidėtų plaučių uždegimas.

Praėjus dviems dienoms po operacijos Vaškanskis pabudo pakankamai žvalus. Nors vis dar jautėsi silpnas ir pavargęs, jis galėjo kvėpuoti daug lengviau nei prieš operaciją. Jis jautėsi alkanas. Seselė jam atnešė skrebutį su sviestu ir pieno stikline. Ir tada, pirmą kartą po operacijos bekramsnojant sausą duoną, jis vėl pasijuto gyvas.

Trečią dieną po operacijos, vis dar gulėdamas jį nuo virusų ir mikrobų saugančioje palapinėje, jis ėmė skųstis erzinančiu gydytojų dėmėsiu. Nesibaigiantis vaistų leidimas, kraujo ėmimas bei vartymas neleido jam ramiai miegoti. Be to, gydytojai kartais švitino jo širdį, tam kad jo organizmas neatmestų naujosios. Pirmasis švitinimas truko dvi valandas.

Tuo metu didžiausia gydytojų baimė buvo nesibaigiantis naujos širdies prieširdžių virpėjimas, necikliškas skilvelių darbas, staigus pulso sulėtėjimas ir pagreitėjimas. Labiausiai buvo baiminamasi naujosios širdies atstūmimo. Luisas Vaškanskis jautė tik žaizdos skausmą ir pastovų suirzimą dėl įkyrių vaistų leidimo, kraujo ėmimo bei vartymo procedūrų. Jis dar nenutuokė, jog tapo pasauline įžymybe. Tik, kai jį pirmą kartą po trijų dienų išvežė į rentgeno kambarį, jis koridoriuje pamatė daugybę besistumdančių bei jį nufotografuoti bandančių reporterių. Pirmąjį interviu jis davė Pietų Afrikos radijui.

Septintą dieną po operacijos įvyko stebuklas. Vaškanskio nuotaika buvo nuostabi. Jis vieną slaugytoją net pakvietė šokti. Jo balsas buvo tvirtas ir aiškus. Jam ištraukė visus infuzijos vamzdelius ir kanules bei pašalino deguonies palapinę, nes Vaškanskis pageidavo pagaliau normaliai kvėpuoti. Kitą dieną jis paprašė laikraščio ir radijo imtuvo. Tik tada jis pirmą kartą sužinojo širdies donorės Denise Darvall istoriją. Kurį laiką jis tylėjo, o vėliau paklausė, ar jis nuo šiol taip pat turės švelnią, moterišką odą. Jis taip pat pirmą kartą suprato, jog iš tiesų tapo pasauline įžymybe. Vaškanskio vardas ir nuotraukos mirgėjo visuose laikraščiuose.

Tą pačią dieną jį aplankė reporteriai, Keiptauno meras bei keletas Pietų Afrikos Respublikos ministrų, kurie puikiai suprato, jog chirurgas Barnardas ir pacientas Vaškanskis yra puikūs propagandos instrumentai. Profesorius Barnardas kasdien rengė spaudos konferencijas, į kurias sugužėdavo minios reporterių. Vienoje iš konferencijų jis informavo žinasklaidą apie širdies veiklos normalizavimąsi bei pareiškė, kad net jei Vaškanskis ir mirtų, specialistai jau buvo sukaupę daug vertingos patirties. Po to jis paprašė šių žodžių nespausdinti, kad jie laikraščius beskaitančio paciento nesujaudintų. Per pasaulį plito naujos Vaškanskio nuotraukos. Dvyliktąją dieną po operacijos Vaškanskį seselės iš lėto nuvedė link balkono. Ten jis keletą minučių sėdėjo saulėje. Kiek vėliau jį aplankė šeima. Tada Vaškanskis staiga ėmė skųstis pilvo skausmais.

Atliktos 53 operacijos

Vaškanskio būklė nuo tos dienos tik blogėjo. Profesorius Barnardas ir jo asistentai jautėsi bejėgiais. Pacientą kamavo skausmai krūtinėje ir karščiavimas. Vašis ėma stipriai kosėti. Padarius rentgeno nuotraukos pagaliau paaiškėjo, jog tai plaučių uždegimas. Infekcijos simptomai ėmė stiprėti, bet antibiotikai nepadėjo. Dėl nepaprastai didelio persotinimo medikamentais Vaškankskio virškinimo traktas pamažu kapituliavo. Lygiai aštuoniolika dienų po operacijos Vaškanskio plaučiai jau nebesugebėjo prisotinti kraujo deguonimi. Jį vėl paguldė į deguonies palapinę ir atskyrė nuo aplinkos. Po kurio laiko Vašinskį prijungė prie deguonies tiekimo mašinos ir taip atėmė iš jo galimybę kalbėti. Gruodžio dvidešimt pirmąją pusė septynių ryto, beveik tuo pačiu laiku, kai daktaras Barnardas prieš aštuoniolika dienų sušuko „Jėzau, ji plaka“, Luiso Vaškanskio nauja širdis sustojo.

Kai po dviejų dienų Vaškanskį laidojo Keiptauno žydų kapinėse, profesorius Barnardas vienoje spaudos konferencijoje pareiškė, kad jis pasiruošęs tolimesnėms operacijoms. Jis pranešė, jog Vaškanskio skrodimo rezultatai tam neprieštarauja, nes šis mirė ne dėl širdies atstūmimo, o nuo plaučių uždegimo.

Kita širdies persodinimo operacija bus atlikta, kai tik atsiras tinkamas pacientas. O šis pacientas jau gulėjo Groote Schuur klinikoje, Keiptaune. Jo vardas buvo Filypas Blaibergas. Jo motina taip pat buvo Lietuvos žydė.

Jam naują širdį profesorius Barnardas persodino praėjus vos dviem savaitėms po Vaškanskio mirties. Blaibergas išgyveno 593 dienas. O šeštasis Barnardo pacientas, kuris buvo operuotas 1971 m., išgyveno daugiau nei dvidešimt trejus metus. Iš viso profesorius Barnardas atliko 53 širdies persodinimo operacijas. Jis mirė 2001 m. Jo mėgstamiausias posakis buvo: „Užtenka ir vieno, gerai pragyvento gyvenimo.“




 

Verta skaityti! Verta skaityti!
(24)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(24)
Komentarai (7)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Darius Černiauskas
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
65(0)
43(0)
31(0)
22(0)
22(2)
19(4)
15(5)
Savaitės
102(0)
101(19)
69(2)
Mėnesio
148(2)
148(13)
146(3)
142(12)
138(22)