Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Aušvice išgyvenusi moteris perspėja pasaulį: „mes jau tada puikiai supratome, kad joks čia ne perkraustymas“

2018-07-11 (1) Rekomenduoja   (8) Perskaitymai (1273)
    Share

Kai Susan Pollak buvo trylika, ją kartu su šeima iš gimtųjų namų gyvuliniais vagonais Vengrijoje išvežė į Vokietijos okupuotą Lenkiją. Paaiškino, kad tai tiesiog perkraustymas. Kelionė truko šešias dienas, o per tą laiką vagone numirė ne vienas jos bendrakeleivis, rašo BBC.

„Ant vagono grindų buvo šiek tiek šiaudų. Buvo tamsu, šalta ir labai nejauku. Praktiškai nebuvo, kur atsisėsti. Dauguma verkė. Buvo daug vaikų. Atsidūrėme spąstuose. Durys buvo užremtos, ir mes puikiai supratome, kad joks čia ne perkraustymas. Kaip vėliau paaiškėjo, net baisiausiame košmare nesapnavome, kas mūsų iš tikrųjų laukia“, – pasakoja S. Pollak.

Durys atsidarė jau Aušvice. Ten, geležinkelio stotyje naciai nusprendė, kam lemta išgyventi ir teks sunkiai dirbti, o ką nužudyti. Susan pamelavo, kiek jai metų. Vienas iš pasmerktųjų jai šnabžtelėjo pasakyti, kad jai penkiolika. Tas melas ir išgelbėjo gyvybę. Deja, jos mamą išvedė tiesiai į dujų kamerą.

„Nebuvo jokių atsisveikinimo apkabinimų ar atsibučiavimų. Mamą tiesiog atplėšė nuo manęs ir pastūmėjo prie kitų moterų bei vaikų. Ta beprotybė prasidėjo iš karto. Net neverkiau – tarsi kažkas iš manęs būtų konfiskavęs visas emocijas“, – teigia ji.

Po kelių dienų naciai lagerį paliko likimo valiai. Iš viso ten buvo pražudyta daugiau nei milijonas žmonių, daugiausia žydų, bet buvo ir romų, lenkų ir politinių kalinių. Geležinkelio linijos, kurias ir šiandien galima pamatyti Aušvice, vedė praktiškai į visus Europos kampelius. Po 1945 metų visą žemyną prislėgė kapų tyla.

Holokaustą išgyvenusieji žydai pastebėjo, jog pasaulis jų istorijos klausytis nelabai nori. Tik XX amžiaus 6-ąjį dešimtmetį visuomenė pradėjo suprasti, kokio masto nusikaltimo aukomis tapo visa tauta. Maža to, Holokaustą ir toliau bandoma neigti. Internete nemažai pareiškimų, jog niekas niekada žydų nenaikino.

„Kartais mėgstame pasivadinti istorikais-revizionistais. Tik viskas visai ne taip. Jie paprasčiausiai nekentė kitų žmonių. Tai antisemitizmas“, – paaiškina Aušvico muziejaus, kuriame per metus apsilanko apie 2 mln. žmonių, darbuotojas Pavelas Savickis.

Pasibaigus karui, kol vyko Niurnbergo procesas, nacių lyderiai buvo priversti atsakyti už nusikaltimus, įvykdytus tiek Vokietijoje, tiek jos okupuotose teritorijose. Tada į gana gausų karo nusikaltimų terminų žodyną buvo įtrauktos dvi naujos sąvokos: nusikaltimai žmogiškumui ir genocidas.

Šio teismo juridiniu palikimu tapo faktas, jog nuo 1945 metų nė viena suvereni valstybė neturi teisės su savo piliečiais elgtis taip, kaip jai užsinori.

„1945 metais įvyko unikali, revoliucinė ir reikšminga permaina. Iki 1945 metų jei kuri nors valstybė būtų panorėjusi išnaikinti pusę savo gyventojų, būtų ėmusi juos kankinti, pradanginti be žinios, nė vienas tarptautinis įstatymas nebūtų galėjęs tam sukliudyti. Deja, pokyčiai, įvykę 1945 metais, kaip visi puikiai žinome, nesutrukdė žiaurumams pasikartoti“, – sako tarptautinės teisės specialistas Philippe‘as Sandsas.

„Tik tai nereiškia, jog, kai jie pasikartoja, nėra objektyvaus mechanizmo, kuris galėtų pavienėms valdžioms ir valstybėms iš tarptautinės teisės pozicijų tiesiai šviesiai pasakyti: jūs neturite teisės elgtis taip, kaip dabar elgiatės“, – sako Ph. Sandsas.

Greta barakų, kur buvo laikomi Aušvico įkaitai, yra didžiulė atvira tranšėja, kuri savo forma ir dydžiu primena ne ką kitą, o baseiną. Karo metais ji iš tikrųjų buvo kupina vandens. Greičiausiai maga paklausti, kodėl? O gi todėl, kad to reikalavo lagerio draudimo taisyklės.

Štai koks grotestiškas gyvenimo paradoksas: lageryje, kuriame buvo be gailesčio žudomi žmonės, vadovybė suko galvas, kaip atitikti priešgaisrinės saugos reikalavimus ir draudimo išmokas reguliuojančius įstatymus. Bendrovė, kurioje buvo apdraustas lageris, kuo puikiausiai veikia iki pat dabar.

Tą dieną, kai Didžiojoje Britanijoje prisimenamos Holokausto aukos, S. Pollak primena, kaip svarbu deramai išmokti istorijos pamokas.

„Mes nekalbame apie barbarus, nes nekalbame apie primityvią bendruomenę. Vokiečiai išsilavinę, išsivystę, progresyviai mąstantys. Gali būti, jog taip nutiko dėl to, kad civilizuotumo riba labai slidi. Dėl šios priežasties mums vertėtų labai atsargiai vertinti neapykantos propagandą. Viskas labai svarbu. Viskas prasideda kaip mažas upeliūkštis, kuris virsta upe, o kai tai nutinka, ją užtvenkti gali būti per vėlu“, – teigia S. Pollak.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(15)
Neverta skaityti!
(7)
Reitingas
(8)
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
57(1)
52(0)
39(9)
33(0)
32(6)
29(1)
23(0)
22(7)
14(0)
13(0)
Savaitės
69(0)
68(6)
Mėnesio
203(4)
141(16)
115(54)
108(8)
101(13)