Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Tai prasidėjo kaip „Rugpjūčio audra“, o baigėsi tokiais karo nusikaltimais, jog sunku ir įsivaizduoti: ilgai slėpta tiesa, ką sovietai išdarinėjo po japonų kapituliacijos (Video)

2018-10-04 (0) Rekomenduoja   (22) Perskaitymai (3229)
    Share

Pokariu gerokai daugiau karo nusikaltimų galiausiai taip ir lieka neišnagrinėti, nei pasiekia teisingumo teismus. Tai ypač būdinga tiems atvejams, kai nugalėtojai įvykdo nusikaltimus prieš nugalėtuosius. O jei nugalėtojas yra supergalybė, teisingumo paieškas lydintys sunkumai gerokai išauga, portale historynewsnetwork.org rašo istorikas Markas Ealey.

Antrajam pasauliniam karui įkopus į paskutinį etapą, agresyviai nusiteikusios galybės vykdė vieną baisų išpuolį po kito: japonų kariai skerdė civilius gyventojus Maniloje ir žudė sąjungininkų karo belaisvius bei vergavusius darbininkus, taip mėgindami nuslėpti savo barbariško elgesio su jais įrodymus, jau nekalbant apie besitęsiančius žiaurumo išpuolius Kinijoje.

Šnekant apie nugalėtojų pusę, kol Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija bombardavo Vokietijos ir Japonijos miestus ir civilius jų gyventojus nusiteikę „karą užbaigti greitai“, Sovietų Sąjunga ėmėsi keršto prieš Vokietijos gyventojus. Įveikusi nacistinį režimą ir besijaučianti padrąsinta palankios politinės raidos Rytų Europoje, Sovietų Sąjunga savo dėmesį sutelkė į Japoniją.

1945-ųjų rugpjūčio 8-ąją, Japonijai kelias savaites nesėkmingai bandžius įkalbėti Josifą Staliną tarpininkauti siekiant susitarimo su Jungtinėmis Valstijomis ir jų sąjungininkėms, Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas Japonijos ambasadoriui Naotake Sato įteikė karo deklaraciją, tokiu būdu pažeisdamas tarp abiejų šalių galiojusią neutraliteto sutartį. Deklaracijoje buvo skelbiama, kad „Sovietų Sąjungos vyriausybė nusprendė priimti sąjungininkių pasiūlymą ir prisijungė prie liepos 26-osios Potsdamo deklaracijos, arba Deklaracijos, nustatančios Japonijos imperijos kapituliacijos sąlygas“. Sovietų prisijungimas prie šios deklaracijos reiškė 1943-ųjų gruodžio Kairo deklaracijos turinio pripažinimą.

Deklaracijoje skelbiama, kad sąjungininkės „nesigviešia jokios naudos sau ir neturi jokių minčių apie teritorijų plėtrą“. Prieš dvejus metus Sovietų Sąjungos vyriausybė taip pat aiškiai išreiškė „pritarimą esminiams Atlanto Chartijos principams, kuriais deklaruojama, kad pasirašančios pusės „nesiekia teritorinio ir jokio kito savo padėties pagerinimo ir trokšta neišvysti jokių teritorinių pokyčių, kurie nesutampa su laisvai išreikšta į šiuos pokyčius įtrauktų žmonių valia“.

Sovietų Sąjunga ir Jungtinės Valstijos laikotarpiu po Jaltos konferencijos ir pirmųjų pokario mėnesių aršiai derėjosi dėl teritorinių ir kitokių galios sutelkimo bei pasidalijimo parametrų, kurie apėmė tiek tėvynės teritorijas, tiek nugalėtosios Japonijos imperijos teritorijas bei Korėjos padalijimą į Šiaurės ir Pietų. J. Stalino susitarimas su Franklinu Delano Rooseveltu ir Winstonu Churchilliu pradėti Sovietų Sąjungos karą su Japonija, kuris buvo laikomas būdu priartinti ilgai lauktą karo pabaigą ir sumažinti sąjungininkių aukų skaičių, galiausiai pasirodė kaip operacija „Rugpjūčio audra“ – sovietų įsiveržimas į Mandžiūriją, Korėjos pusiasalį, Sachalino salą ir Kurilų salas.

„Rugpjūčio audra“ gali būti dalinama į du etapus. Pirmasis buvo savaitė nuo rugpjūčio 9-osios iki 14-osios, kai Sovietų Sąjungos pajėgos nušlavė demoralizuotus Japonijos gynėjus Mandžiūrijoje ir Korėjoje ir pajudėjo Pietų kryptimi į Sachaliną. Antrasis etapas – dviejų savaičių trukmės laikotarpis nuo rugpjūčio 15-osios, dienos, kai Japonija oficialiai pripažino Potsdamo deklaraciją, iki rugsėjo 2-oasios, kai Japonijos vyriausybės atstovai JAV šarvuotlaivyje „U.S.S. Missouri“ pasirašė Japonijos kapituliacijos aktą.

Pirmasis etapas apėmė trumpą, bet veiksmingą sovietų kampaniją, sudavusią smūgį Kvantuno armijai, o antrasis reiškė ryžtingą proveržį užimti Jaltos konferencijoje aptartas teritorijas ir veiksmus, kurie buvo nukreipti ne tik prieš Japonijos karius, bet ir prieš beginklius civilius gyventojus.

Sovietų Sąjungos, o dabar ir Rusijos autoriai pabrėžia rugsėjo 2-ąją kaip Antrojo pasaulinio karo pabaigos Tolimuosiuose Rytuose datą, nuslėpdami faktą, kad sovietų kariuomenės veiksmai šalyje ir prieš civilius Japonijos gyventojus nukreipti žiaurumo išpuoliai vyko ne tik prieš, bet ir po rugpjūčio 15-osios, kai Japonijos imperatorius per radiją kreipėsi į tautą ir pranešė apie pasidavimą.

Siaubingiausią žiaurumo išpuolį sovietai įvykdė prieš tai, kai Tokijas pripažino Potsdamo deklaraciją – jis įvyko rugpjūčio 14-ąją netoli Gegenmiao Mandžiūrijoje. Tuomet sovietų šarvuočių dalinys užpuolė daugiau nei 1500 tūkstančio Japonijos civilių gyventojų, daugiausia moterų ir vaikų. Šį įvykį išgyvenęs Kawauchi Mitsuo, kuriam tuo metu buvo septyneri, prisiminė jį ir prabėgus daugeliui dešimtmečių.

„Šis įvykis vadinamas žinomas kaip Gegenmiao incidentas. Tai buvo skerdynės, vykusios Mandžiūrijoje, Gegenmiao vadinamoje vietovėje. Per jas tūkstantį ir kelis šimtus Japonijos pabėgėlių užpuolė sovietų šarvuočių dalinys. Buvo paskersta daugiau nei tūkstantis žmonių. Tankai pasirodė ryte kiek po vienuoliktos valandos. Tai buvo beprotiškas tankų variklių ir kulkosvaidžių garsų derinys. Visi šaukė ir bėgo, mėgindami ištrūkti. Kai kuriuos žmones pakirto kulkos, kitus sutraiškė tankai“, – prisimena išgyvenęs skerdynių liudytojas.

Raudonosios armijos disciplinos stoka ir moralinis supuvimas, prieš kelis mėnesius demonstruoti Vokietijoje, atsispindėjo ir Mandžiūrijoje bei Pietų Sachaline. Paskatinti tokių propagandistų kaip Ilja Ehrenburgas, kai kurie šių dalinių jau prievartavo ir grobė žengdami per Rytų Prūsiją. Jų patirtis Rytų fronte jau buvo šiuos dalinius smarkiai nužmoginusi, kai po Berlyno žlugimo daliniai iškart pasuko rytų pusėn. Jauniausieji skerdynių Mandžiūrijoje išgyvenusieji vadinami zanryu koji – našlaičiai, kuriuos įsivaikino kinų šeimos ir jie liko Kinijoje. Tai dar vienas tragiškas nepavykusio Japonijos bandymo sukurti žemyninę imperiją palikimas.

Buvo nelengva sustabdyti sovietų agresiją po to, kai Japonija rugpjūčio 15-ąją sutiko su Potsdamo deklaracija. Po šiokios tokios sumaišties tarp Kvantuno armijos vadų dėl pranešimų iš Tokijo apie Japonijos kapituliaciją generolas Otozo Yamada rugpjūčio 17-ąją maršalo Aleksandro Vasilevskio štabui išsiuntė telegramą su paliaubų siūlymu, tačiau jis buvo atmestas.

Kitą dieną O. Yamados štabo vadovas nuskrido į Pirmojo Tolimųjų Rytų fronto štabą pasiūlyti pasiduoti. Rugpjūčio 19-ąją buvo pasirašytas pasidavimo susitarimas. O tuo metu sovietų pajėgos tęsė savo veiksmus Mandžiūrijoje – jos laikėsi sovietų štabo vadovo generolo Semiono Ivanovo rugpjūčio 18-osios įsako ignoruoti visus paliaubų pasiūlymus, kol Japonijos kariai aiškiai nepasiduos ir nesudės savo ginklų.

Itin ankstų rugpjūčio 18-osios rytą sovietų pajėgos nusileido šiauriniame Kurilų salų grandinės pakraštyje esančioje Šimušo saloje. Susidūrusi su staigiu puolimu prieš aušrą, 91-oji Japonijos divizija aršiai gynė savo pozicijas Šimušo saloje – pasidavė tik po penkias dienas trukusios intensyvios kovos. Paskutiniame Antrojo pasaulinio karo sausumos mūšyje žuvo daugiau nei tūkstantis sovietų karių ir maždaug pusė tiek japonų.

Sachaline nuo rugpjūčio 10-osios pietų kryptimi judančios sovietų pajėgos palei įtvirtinimų liniją netoli saloje esančios sienos su sovietų sektoriumi susidūrė su 88-ąja japonų divizija. Gynybos tikslas buvo laimėti laiko, per kurį civiliai galėtų laivu pabėgti į Hokaido salą. Šeši tūkstančiai vakariniame krante esančios Maokos (dabartinis Cholmskas) gyventojų jau buvo evakuoti iki rugpjūčio 20-osios aušros, kai prasidėjo sovietų puolimas. Sovietų karo laivai atplaukė į uostą, prasidėjo šaudymas į 18 tūkstančių evakuacijos laukiančių pabėgėlių. Kulkosvaidžiai taikėsi į civilius, kurie bėgo kalvų link, taip mėgindami išsigelbėti nuo iš karo laivų pasipylusių sovietų karių. Japonų duomenys rodo, kad tą rytą buvo nužudyta apie tūkstantis žmonių.

Po kelias valandas trukusių pranešimų apie tai, kas vyksta, galutinė paskutiniosios iš devynių jaunųjų telefonistų, buvusių Maokos telefono stotyje, 22-ejų merginos Itoh Chie, žinutė baigėsi šiais širdį gniaužiančiais žodžiais:

„Visiems, grįžusiems į Naichi (pagrindinę Japonijos teritoriją)... Mūsų draugams Vakanajaus telefonų stotyje... Sovietų kariai ką tik įžengė čia, į Maokos telefonų stoties pastatą. Ko gero, tai bus paskutinė žinutė iš Karafuto (Sachalino). Mes devyniese pasilikome savo vietose iki pat pabaigos, ir ilgai netruks visi devyni iškeliausime į kitą pasaulį. Sovietų kariai artėja. Girdžiu jų žingsnius vis arčiau. Visiems, esantiems Vakanajuje – sayonara, tai pabaiga. Visiems, esantiems Naichi - sayonara, sayonara….“.

Po kelių akimirkų Itoh išgėrė cianido. Tapę civilių skerdynių Maokoje liudininkais, netoliese buvusi saujelė japonų karių toliau priešinosi iki rugpjūčio 23-osios. Per tą laikotarpį kai kurie iš Maokos pasitraukę į netoli esančią Araikazavą ragino aptarti pasidavimą ir buvo nušauti.

Rugpjūčio 22-ąją, prabėgus visai savaitei po japonų pasidavimo, sovietų kariniai orlaiviai užpuolė Tojoharą (dabar – Južno Sachalinskas). Nepaisant to, kad vietos valdžia iškėlė didžiulę baltą vėliavą ir geležinkelio stoties priekyje pastatė raudonu kryžiumi pažymėtą palapinę, skirtą daugybei pabėgėlių, ant minios buvo numestos penkios ar šešios į daugybę dalelių susprogstančios bombos ir apytikriai 20 padegamųjų bombų. Žuvo keli šimtai žmonių.

Ankstų tos pačios dienos rytą trijų sovietų povandeninių laivų (SHCH126, L12 ir L19) grupė užpuolė pabėgėlius gabenusius japonų laivus „Dai-Ni Shinko-Maru“, „Ogasawara-Maru“ ir „Taito-Maru“ prie vakarinėje Hokaido salos dalyje esančio Rumoi miesto. Šis įvykis priminė vos prieš kelis mėnesius Baltijos jūroje paskandintus laivus, kuriais buvo gabenti vokiečių civiliai. Vandenyje plūduriavusius išgyvenusiuosius iš „Ogasawara-Maru“ apšaudė naikintuvai. Buvo išgelbėta tik 17 žmonių iš visų 750, plaukusių šiuo laivu. „Dai-Ni Shinko-Maru“ vargais negalais pavyko nusigauti į uostą, tačiau kiti du laivai nuskendo – žuvo 1708 žmonės.

Rugsėjo 5-ąją Sovietų Sąjunga užbaigė Sachalino ir Habomai salos, esančios Kurilų salų grupėje, šiaurės teritorijų, okupaciją. Per artimiausius dvejus metus sovietai grąžino į tėvynę visus japonų civilius ir išvarė Sachalino ir Kurilų vietos gyventojus (ainus), taip pat dalį nivchių ir orokių. Tačiau išsiųsti buvo ne visi. Korėjiečiai darbininkai, atvežti į Japoniją 1920–1945 metų laikotarpiu pagal priverstines darbo programas (kyosei renko), liko ir pakliuvo į ne ką mažiau kietas naujojo režimo rankas. 43 tūkstančių Korėjos darbininkų, paliktų Sachaline, tragedija sukėlė dar vieną skausmingą Japonijos pokario galvosūkį, susijusį su šalies kaimynėmis.

Sovietų pajėgoms Mandžiūrijoje, Sachaline ir Kurilų salų grandinėje pasidavė beveik šeši šimtai tūkstančių japonų karių. Dauguma jų buvo perkelti į sovietų darbo stovyklas Sibire, kur apie 10 procentų per artimiausią dešimtmetį mirė. Kai kurie japonų karo belaisviai, sugrąžinti 1956-aisiais, buvo sučiupti plataus masto pasienio susidūrimų metu prie Nomonhano ir Chasano ežero ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. Visa tai pažeidė Potsdamo deklaraciją, kurią Japonija pripažino prieš pasiduodama.

Japonų žiaurumo išpuoliai prieš sąjungininkių karo belaisvius susilaukė deramo pasipiktinimo ir baudžiamojo teisingumo bei vėliau sekusių neutraliteto sutarties pažeidimo ir atsisakymo gerbti pasidavimą. Tačiau sovietų elgesys pokariu išnaudojant japonų karo belaisvius kaip vergišką darbo jėgą buvo didelis J. Stalino tarptautinės teisės principų pažeidimas Tolimuosiuose Rytuose ir nesusilaukė jokio pokario tribunolo dėmesio.

Tikram vergangenheitsbewältigung, susidorojimui su praeities palikimu, reikia ne tik drąsių politikų, valstybės tarnautojų ir mokslininkų, kurie analizuotų praeitį ir apie ją diskutuotų, bet ir būti pasirengusiems pripažinti, kad karo metu nutikusius nusikaltimus ir tarptautinės teisės pažeidimus vykdė visos pusės. Jei siekiama kada nors sukurti reikšmingą pasaulinę žmogaus teisių tvarką, visi nusikaltimai, apimantys platų spektrą – nuo tų, kurie gali būti aiškiai apibrėžiami kaip masinės žmogžudystės, iki atviro barbariškumo išpuolių, turėtų būti lygiai taip pat kruopščiai nagrinėjami, visai nesvarbu, ar juos įvykdė nugalėtojai, ar pralaimėjusieji. Toks lygybės prieš įstatymą principas buvo Niurnbergo proceso idėjos esmė, deja, viskas apsiribojo bausmėmis nugalėtiesiems vokiečiams ir japonams.

Kasmet „Trijų laivų incidente artimųjų netekusiųjų asociacija“ prašo Japonijos vyriausybės pareikalauti Rusijos atsiprašymo už 1708 žmonių, buvusių „Ogasawara-Maru“, „Taito-Maru“ ir „Dai-Ni Shinko Maru“, nužudymą po to, kai Japonija jau pasidavė. Kiekvienais metais Japonijos užsienio reikalų ministerija atsako laukianti Rusijos vyriausybės atsakymo dėl šių incidentų.

Panašu, kad Vladimiro Putino administracijos atsakymo į šią užklausą tikimybė yra tokia pati, kaip ir tikimybė, jog Rusija gražins ginčytinas salas. Japonijos vyriausybė nesižavi karo nusikaltimų, įvykdytų prieš jos piliečius karo Ramiajame vandenyne metu (ir netgi įvykdytų jau po karo), sprendimu. Deja, visą problemą dar labiau komplikuoja faktas, kad prisiminimai lygiai taip pat tyko ir kitoje durų pusėje, o atidarius šias duris galima atverti bendrą saugyklą, tikrą Pandoros skrynią, kurioje viskas neatskiriamai susiję su tamsia pačios Japonijos praeitimi.

Putinas pasiūlė pasirašyti taikos susitarimą

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šių metų rugsėjo 12 d. pasiūlė, kad Maskva ir Tokijas šiemet „be jokių išankstinių sąlygų“ pasirašytų taikos susitarimą, turintį užbaigti abiejų šalių Antrojo pasaulinio karo laikų priešpriešą.

Prieš kelis dešimtmečius kilusio teritorinis ginčo tarp Rusijos ir Japonijos centre – keturios strategiškai svarbioje vietoje esančios Kurilų salos. Šias salas Sovietų Sąjunga užėmė 1945 metais, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, tačiau Japonija nori jas susigrąžinti.

Dėl šio ginčo šalys taip ir nepasirašė taikos sutarties, kuri formaliai užbaigtų karą.

„Mėginome išspręsti teritorinį ginčą 70 metų. Derėjomės 70 metų“, – pareiškė V. Putinas per Vladivostoke vykstantį Rytų ekonomikos forumą, kuriame taip pat dalyvauja Japonijos premjeras Shinzo Abė ir Kinijos prezidentas Xi Jinpingas.

„Shinzo sakė: „pakeiskime mūsų požiūrius“. Gerai! Sudarykime taikos susitarimą – ne dabar, o iki metų pabaigos – be jokių išankstinių sąlygų“, – nurodė V. Putinas, sulaukęs auditorijos plojimų.

Toks netikėtas Rusijos lyderio siūlymas nuskambėjo, praėjus vos dviems dienoms po to, kai šis pareiškė, jog ginčas dėl salų veikiausiai nebus išspręstas artimiausiu metu.

„Aš nejuokauju“, – pridūrė V. Putinas ir paragino abi šalis imtis rengti taikos sutarties tekstą.

Pasak Kremliaus šeimininko, toks sandoris pagerintų Maskvos ir Tokijo santykius ir leistų jiems „toliau kaip draugams spręsti visus neišspręstus klausimus“.

„Man atrodo, kad tai palengvintų visų problemų, kurių nesugebėjome išspręsti per 70 metų, nagrinėjimą“, – pažymėjo V. Putinas.

Japonijos ministras pirmininkas savo ruožtu kiek anksčiau pareiškė, kad abi šalys yra „atsakingos prieš ateities kartas“.

„Eikime kartu, neužmiršdami šių klausimų... Jei nepadarysime to dabar, tuomet kada?.. Jei to nepadarysime mes, tada kas?“ – prieš V. Putino pasisakymą akcentavo Shinzo Abe.

„Abudu visiškai suprantame, kad tai nebus lengva“, – pridūrė premjeras.




Verta skaityti! Verta skaityti!
(24)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(22)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
46(0)
35(8)
32(0)
27(1)
25(0)
25(0)
23(0)
20(0)
18(0)
Savaitės
101(43)
97(6)
91(0)
85(1)
84(5)
Mėnesio
207(4)
141(16)
115(54)
110(8)
103(13)