Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Vienas iš labiausiai intriguojančių Šaltojo karo laikų įvykių: kaip sovietų pilotas Viktoras Belenka prieš 40 metų dezertyravo paslaptingu sovietiniu naikintuvu „MiG-25“

2018-11-14 (3) Rekomenduoja   (26) Perskaitymai (1770)
    Share

Prieš daugiau nei 40 metų sovietų pilotas Viktoras Belenka dezertyravo labai neįprastu būdu – paslaptingu sovietiniu naikintuvu „MiG-25“.

„BBC Future“ analizuoja vieną iš labiausiai intriguojančių Šaltojo karo laikų įvykių ir ilgalaikius jo padarinius.

1976 m. rugsėjo 6 d. virš Japonijos miesto Hakodatė (šiaurinė Hokaido prefektūros sala) pasirodė lėktuvas. Tai buvo dviejų variklių naikintuvas, ne regioninis lėktuvas, kokius buvo įpratę matyti Hokaidės gyventojai. Ant šio didžiulio, pilko naikintuvo korpuso raudonavo sovietinė penkiakampė žvaigždė.

Lėktuvai leidžiasi ant betono ir asfalto nusileidimo takų Hokaidėje. Bet šiam orlaiviui nusileidimo takas pasirodė esąs per trumpas – jis nemažą atstumą pavažiavo žeme ir galiausiai sustojo pačiame oro uosto krašte.

Pilotas išlipo iš kabinos ir paleido į orą du įspėjamuosius šūvius iš pistoleto – vairuotojai, sustoję gretimo kelio pakraščiuose fotografavo šį neįprastą reginį. Už kelių minučių pasirodė oro uosto vadovai, o 29 m. pilotas leitenantas Viktoras Belenka iš Sovietų Sąjungos karinių oro pajėgų pareiškė, kad nori dezertyruoti.

Pilotas neatėjo į ambasadą, neiššoko iš laivo, sustojus užsienio uoste. Jis nuskrido beveik 650 km ir nusileido Japonijos provincijos oro uoste naikintuvu „MiG-25“, kurtu Mikojano-Gurevičiaus konstruktorių biuro. Tai buvo slapčiausias Sovietų Sąjungoje kurtas orlaivis. Iki tol, kol V. Belenka su juo nenusileido Japonijoje.

Vakarai pirmą kartą pamatė naikintuvą, kuris gaus pavadinimą „MiG-25“, apie 1970-uosius. Šnipinėjantys palydovai užfiksavo, kad Sovietų Sąjungoje išbandomas naujas orlaivis. Jis atrodė kaip didžiulis naikintuvas. Vakarams nerimą kėlė viena jų ypatybė – dideli sparnai.

Naikintuvams dideli sparnai naudingi – jie padeda pasiekti aukštį, mažina sparnams tenkantį svorį, todėl naikintuvas lengviau manevruoja, juo lengviau apsisukti. Tad kokį greitį gali išvystyti šis naikintuvas? Ar JAV ir kitų valstybių karinėse pajėgose būtų jam prilygstančių naikintuvų?

1971 m. kovą Izraelis pastebėjo nežinomą orlaivį, skridusį 3,2 Ma greičiu (tris kartus didesniu už garso greitį). Nei Izraelis, nei JAV žvalgybos patarėjai nebuvo matę tokio naikintuvo. Po kelių dienų Izraelio naikintuvai bandė numušti orlaivį, bet jiems nepavyko net priartėti prie jo.

Lapkritį Izraelyje buvo surengta pasala šiam paslaptingam įsibrovėliui – į jį šaudė iš 9 km atstumo. Deja, neidentifikuotas taikinys nudūmė tris kartus greičiau už garso greitį ir buvo saugioje zonoje, kai pagaliau sprogo raketos.

Pentagonas prisiminė Šaltojo karo krizę. Pareigūnų nuomone, būtent šį naikintuvą matė palydovinėse nuotraukose. Jie staiga suprato pamatę sovietų sukurtą naikintuvą, žymiai pranašesnį už bet kurį, sukurtą JAV.

Tai buvo klasikinis klaidingo karinių pareigūnų supratimo atvejis, sako aviacijos naujienų portalo „Flightglobal“ redaktorius JAV Stephenas Trimble‘as: „Jie neįvertino jo galimybių iš išvaizdos – iš sparnų dydžio ir įsiurbiamo oro kiekio. Jie suprato, kad naikintuvas labai greitas ir labai manevringas. Dėl pirmojo aspekto jie buvo teisūs, bet dėl antrojo kiek apsiriko.“

Tai, ką nufotografavo JAV palydovai ir ką pastebėjo Izraelio radarai, buvo to paties „MiG-25“ versijos. Jis buvo sukurtas, reaguojant į JAV gaminamus orlaivius – naikintuvą „F-108“, žvalgybinį lėktuvą „SR-71“ ir didžiulį bombonešį „B-70“. Visi šie orlaiviai išvystydavo tris kartus didesnį nei garso greitį.

Praėjusio amžiaus septintą dešimtmetį Sovietų Sąjunga neatsiliko nuo aviacijos naujovių. Ji turėjo bombonešių, skraidančių beveik tokiu pačiu greičiu kaip amerikiečių „B-52“. Jos naikintuvai (daugelis iš jų buvo kurti „MiG“ inžinierių) konkuravo su amerikiečių naikintuvais, tik jų radarai ir kiti elektroniniai prietaisai buvo paprastesni.

Sukurti orlaivį, kuris siektų nebe 2 Ma, o 3 Ma (pavadinimas duotas austrų fiziko ir filosofo Ernsto Macho garbei. 1 Ma lygus garso greičiui. Tai bedimensis greičio Ma matavimo vienetas, rodantis objekto greičio santykį su garso greičiu) greitį, buvo tikrai sudėtinga užduotis. Sovietų inžinieriai turėjo kuo greičiau ją atlikti.

Vadovaujama sumanaus inžinieriaus Rostislavo Beliakovo kūrėjų komanda ėmėsi darbo. Kad galėtų greitai skristi, naikintuvui reikėjo galingų, didžiulės varomosios jėgos variklių. Buvusios SSRS geriausias variklių inžinierius Aleksandras Tumanskis jau buvo sukūręs didžiulio galingumo variklį turboreaktyviniam lėktuvui „R-15“. Naujajam „MiG“ reikėjo dviejų tokių variklių.

Skrendant didžiuliu greičiu orlaivis stumiamas priešais oro molekules, taigi susidaro didžiulė trintis. Amerikiečių kompanija „Lockheed“ gamino žvalgybinį lėktuvą „SR-71 Blackbird“ iš titano, kad jis atlaikytų karštį. Tačiau titanas brangus, su juo sunku dirbti. „MiG“ pasirinko plieną.

„MiG“ suvirino rankomis. Tik stovint šalia „MiG-25“ (keli jų yra Rusijos kariniuose muziejuose) iki galo galima suvokti, kokia užduotis teko meistrams. „MiG-25“ – didžiulis, 19,5 m ilgio naikintuvas, vos vos trumpesnis už Antrojo pasaulinio karo laikų bombonešį „Lancaster“. Reikalingas didžiulis lėktuvo karkasas, kad tilptų varikliai ir didžiulis jiems reikalingo kuro kiekis. „MiG-25“ gali skraidinti 13 600 kg degalų“, – aiškino S. Trimble‘as.

Būtent dėl sunkaus plieninio lėktuvo karkaso „MiG-25“ sparnai buvo tokie dideli – ne tam, kad konkuruotų su amerikiečių naikintuvais, o tam, kad išlaikytų jį ore.

„MiG“ pakildavo ir pasiekdavo 2,5 Ma greitį, prie taikinio juos vesdavo didžiuliai žemėje esantys radarai. Likus 80 km, įsijungdavo naikintuve esantys radarai – jie iššaudavo raketas, kurios irgi buvo didžiulės – apie 6 m ilgio.

Atsakant į amerikiečių „Blackbird“, buvo sukurta ir žvalgybinė „MiG“ versija – neginkluota, bet su kameromis ir įvairiais jutikliais. Be raketų ir be radaro šis variantas buvo lengvesnis ir galėjo skristi 3,2 Ma greičiu. Būtent jį 1971 m. pastebėjo Izraelyje.

Aštunto dešimtmečio JAV gynybos pareigūnai ničnieko nežinojo apie „MiG“ pajėgumus, tik buvo matę jį neryškiose palydovu darytose nuotraukose ir radarų ekranuose virš Viduržemio jūros. „MiG“ buvo laikomi paslaptinga grėsme, kol vienas sovietų pilotas neįgyvendino savo pabėgimo plano.

Viktoras Belenka buvo pavyzdinis sovietinis pilietis. Jis gimė iš karto po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Kaukazo kalnų papėdėje. V. Belenka tapo naikintuvų pilotu – ši profesija turėjo nemažai privalumų, lyginant su dauguma sovietinių piliečių profesijų.

Tačiau V. Belenkos iliuzijos žlugo. Vieną vaiką turintis vyras skyrėsi. Jam kilo klausimų dėl pačios sovietų visuomenės prigimties, dėl to, ar Amerika iš tiesų tokia bloga, kaip teigė komunistinis režimas. „Tuo metu sovietinė propaganda vaizdavo jus supuvusia, sugedusia visuomene, kuri žlunga, bet man kilo klausimų“, – 1996 m. interviu leidiniui „Full Context“ sakė V. Belenka.

V. Belenka suprato – didžiuliu naikintuvu, kuriuo jis mokosi skraidyti, galima pabėgti. Jis buvo paskirtas į Čugajevkos karinę oro bazę Primorės krašte, netoli Vladivostoko. Japonija buvo vos už 644 km. Naujasis „MiG“ galėjo skristi greitai ir aukštai, tik nelabai toli (nes varikliams reikėjo daug degalų), taigi Amerikos jis nebūtų pasiekęs.

Rugsėjo 6 d. V. Belenka su kolegomis pilotais išskrido į mokomąjį skrydį. Nė vienas iš „MiG“ nebuvo ginkluotas, preliminarų maršrutą jis žinojo, o naikintuvo degalų bakas buvo pilnas.

Jis išsuko iš rikiuotės ir jau po kelių minučių skrido į Japoniją.

Vengdamas sovietų ir japonų radarų, V. Belenka turėjo skristi labai žemai – 30 m virš jūros lygio. Įskridęs giliau į Japonijos oro erdvę, jis pakilo į 6 000 m aukštį, kad būtų pastebėtas japonų radarų. Nustebę japonai bandė susisiekti su nežinomu orlaiviu, bet V. Belenkos radijas buvo nustatytas neteisingu dažniu. Staiga jis dingo iš japonų radarų ekranų.

Tuo metu sovietų pilotas skrido spėliodamas, bandydamas atsiminti tyrinėtus žemėlapius. Jis norėjo pasiekti Čitosės karinę oro bazę, bet degalai baigėsi, tad teko leistis į artimiausią oro uostą Hakodatėje.

Japonai suvokė su kuo turi reikalą tik tada, kai „MiG“ nusileido. Staiga paaiškėjo, kad dezertyravęs pilotas atskrido naikintuvu, kuris iki šiol pasprukdavo nuo Vakarų žvalgybos agentūrų. Staiga Hakodatės oro uostas tapo žvalgybinės veiklos sūkuriu. CŽA vos galėjo patikėti savo sėkme. „MiG“ perkėlė į artimiausią karinę oro bazę. Per kelias savaites specialistai suprato, kokie šio naikintuvo pajėgumai.

Sovietų inžinieriai sukūrė ne supernaikintuvą, kaip baiminosi Pentagonas, o nelankstų orlaivį, skirtą atlikti konkrečiai užduočiai. Muziejaus „Smithsonian National Air and Space Museum“ aviacijos skyriaus kuratorius Rogeris Connoras aiškino: „MiG“ buvo gana neįprastas kovinis lėktuvas. Jis buvo brangus, gremėzdiškas, o kovoje – ne itin efektyvus.“

Buvo ir daugiau problemų. Skrendant 3 Ma greičiau varikliai patiria didžiulį spaudimą. „Lockheed“ išsprendė šią problemą – „SR-71“ kūgiai buvo pritaisyti priekyje variklių, tai kiek sulaikydavo orą, kad jis nepažeistų variklių dalių. Oras buvo nukreipiamas į variklio galą ir padėdavo sugeneruoti daugiau varomosios jėgos.

„MiG“ naikintuvai generuodavo varomąją jėgą įsiurbdami orą, kuris degindavo kurą. Bet viršijant 3 200 kilometrų per valandą greitį, prasidėdavo nesklandumai – dėl stiprios oro jėgos į variklį pumpuodavo vis daugiau degalų, o tuo pat metu kompresoriai išskirdavo tokią didžiulę galią, kad įtraukinėdavo variklio dalis. „MiG“ imdavo pats save naikinti.

„MiG-25“ pilotai buvo įspėti nepasiekti 2,8 Ma greičio. 1971 m. Izraelyje pastebėtam 3,2 Ma pasiekusiam naikintuvui sugedo varikliai, jam pasisekė, kad dar spėjo grįžti į bazę.

Dėl „MiG-25“ spektro JAV ėmėsi įgyvendinti naują projektą ir sukūrė naikintuvą „F-15 Eagle“, kuris buvo greitas ir manevringas (koks, manyta, buvo „MiG“). Praėjo 40 m. po sukūrimo, o „F-15“ vis dar skraido.

Iš tiesų „MiG“ nebuvo toks tobulas, kaip baiminosi Vakarai. Jo didžiuliai radarai atsiliko nuo JAV modelių, didžiuliams varikliams reikėjo tiek daug degalų, kad naikintuvas nuskrisdavo labai nedidelį atstumą. Tiesa, jis pakildavo staigiai, didžiuliu greičiu galėdavo skristi tiesia linija ir šaudyti raketas ar fotografuoti. Bet tik tiek.

„MiG“, kurį Sovietų Sąjunga kelerius metus slėpė nuo pasaulio, buvo išmontuotas, sukrautas į laivą ir parplukdytas į Sovietų Sąjungą. Japonai pateikė 40 000 dolerių sąskaitą už plukdymą ir V. Belenkos padarytą žalą Hakodatės oro uostui.

Greitai paaiškėjo, kad „MiG“ nepajėgus atkirsti amerikiečių lėktuvo „SR-71“ (sukurto kovoti su „MiG“).

„MiG“ skyrėsi nuo „SR-71“ tuo, kad „SR-71“ ne šiaip greitas, jis – maratono bėgikas“, – aiškino R. Connoras.

Nepaisant trūkumų, buvo pagaminta apie 1 200 „MiG-25“ naikintuvų. Jie tapo prestižiniais sovietų karinių oro pajėgų naikintuvais. Sovietinei propagandai buvo svarbu tai, kad jis – antras greičiausias lėktuvas pasaulyje. Šiuo metu jie dar skraido Alžyre ir Sirijoje. Indija 25-erius metus naudojo žvalgybinį jų modelį ir tik 2006 m. atsisakė, nes ėmė trūkti atsarginių dalių.

Didžiausią poveikį darė „MiG-25“ baimė, teigia S. Trimble‘as: „Iki 1976 m. JAV nežinojo, kad jis negali įveikti „SR-71“, todėl laikėsi atokiai nuo Sovietų oro erdvės. Sovietai itin jautriai reaguodavo į skridimą per kitos šalies teritoriją.“

V. Belenka į Sovietų Sąjungą negrįžo. Jam leido išvykti į Ameriką, pats tuometinis prezidentas Jimmy Carteris leido suteikti jam JAV pilietybę. Ten V. Belenka tapo aeronautikos inžinieriumi ir JAV karinių oro pajėgų konsultantu.

Jo karinis pažymėjimas ir kelio apsauginis raištis, ant kurio jis rašė pastabas, skrisdamas virš Japonijos jūros, eksponuojami CŽA muziejuje Vašingtone.

Dėl „MiG-25“ trūkumų ir pasirodžius amerikiečių „F-15“, sovietų inžinieriai ėmė kurti naują dizainą. S. Trimble‘o teigimu, taip galiausiai buvo sukurtas naikintuvas „Su-27“ – „MiG“ konkurentas. Jį sukūrė po daugybės patobulintų versijų. Būtent tokio naikintuvo bijojo Pentagonas – greito ir manevringo, o naujausios versijos veikiausiai yra geriausi šiuo metu pasaulyje esantys naikintuvai, mano S. Timble‘as.

„MiG-25“ istorija dar nesibaigė. Jį modifikavo į „MiG-31“ – naikintuvą su ypač moderniais jutikliais, galingu radaru ir geresniais varikliais. „MiG-31“ yra visiškai įgyvendinta versija „MiG-25“, koks jis turėjo būti“, – teigia S. Trimble‘as.

„MiG-31“ pradėjo skraidyti likus keleriems metams iki Šaltojo karo pabaigos, šimtai šių naikintuvų tebeskraido Rusijos pasieniuose. Vakarų apžvalgininkai turėjo daug galimybių apžiūrėti „MiG-31“ aviacijos parodose. Jų vidinės sandaros ypatumai kruopščiai slepiami. Tiesa, joks pilotas nedezertyravo su „MiG-31“ iš plačiosios tėvynės.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(27)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(26)
Komentarai (3)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
54(2)
30(0)
27(1)
23(1)
22(0)
21(0)
18(0)
17(0)
Savaitės
97(0)
80(6)
66(2)
Mėnesio
147(16)
110(8)
109(6)
107(44)
99(7)