Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Ar žinote, kaip iš tikrųjų susikūrė Kryžiuočių ordinas ir kas su juo nutiko po Žalgirio mūšio? Ką su juo padarė Napoleonas ir į ką jis pavirto po II-ojo pasaulinio karo (Video)

2019-02-13 (0) Rekomenduoja   (45) Perskaitymai (3675)
    Share

Kryžiuočių ordinas, dar kitaip žinomas kaip Vokiečių ordinas, buvo įkurtas Šventojoje žemėje – Jeruzalėje, Kryžiaus žygių metu. Iš pradžių jis veikė kaip gydymo institucija, besirūpinanti keliaujančiais piligrimais. Bet ilgainiui Kryžiuočių ordinas pasekė tamplierių ir hospitaljerų pėdsakais ir tapo sukarinta organizacija.

Nors Kryžiuočių ordinas Jeruzalėje nebuvo toks įtakingas, kaip kitos panašios organizacijos, jiems vis tiek pavyko įkurti nepriklausomą valstybę prie Baltijos jūros – tuo metu, kai Kryžiaus žygiai pasiekė šiaurę. Kryžiuočių ordinas egzistuoja ir šiandien, tik dabar tai yra labdaringa, o ne karinė organizacija.

Kryžiuočių ordino kilmė

Šio ordino kilmę galima atsekti iki XII a. vidurio. 1143 m. popiežius Celestinas II įsakė hospitaljerams perimti Jeruzalėje veikiančios Vokietijos ligoninės veiklą. Ji buvo įkurta tam, kad vokiečiai galėtų pasirūpinti savo piligrimais ir kryžiuočiais, kurie nekalba prancūziškai (tuometine vietine kalba) ar lotynų kalba. Bet nors ligoninės veiklą ir prižiūrėjo hospitaljerai, priežiūra ir slauga užsiėmė patys vokiečiai. Šis susitarimas leido jiems ir toliau vystyti savo religines institucijas Šventojoje žemėje.

1187 m. Jeruzalė krito, o pirmasis reikšmingas kryžiuočių pasipriešinimas prieš musulmonus buvo po dviejų metų nutikusi Ako apgultis. Per šią apgultį kai kurie prekybininkai iš Liubeko ir Brėmeno paskatino Vokietijos ligoninę tapti lauko ligonine ir padėti sužeistiesiems. Akas krito 1191 m., o kitais metais vokiečių įkurtą lauko ligoninę pripažino popiežius, o jos vienuoliai ėmė gyventi bei mokyti pagal naują Šv. Augustino taisyklę. 1198 m. Kryžiuočių ordinas tapo sukarinta organizacija.

Ordino įtaka, klaidos ir naujos galimybės

1220 m. kryžiuočiai nusipirko Montforto (vokiečių vadintą Starkenbergu) pilį šiaurinėje Izraelio dalyje. Pilis kryžiuočiams priklausė iki 1271 m., kol galiausiai krito mameliukams (tiurkų, gruzinų, čerkesų ir kiti kaukaziečių kilmės kariai). Kryžiuočių ordinas labiausiai išpopuliarėjo tada, kai jį valdė Hermannas von Salza – ketvirtasis Kryžiuočių ordino magistras ir artimas Romos imperatoriaus Fredericko II draugas.

Kai imperatorius 1225 m. buvo paskelbtas Jeruzalės karaliumi, Kryžiuočių ordino riteriai buvo jo sargybiniai bei lydėjo jį į Šv. Kapo baziliką. Čia pats kryžiuočių magistras vokiečių ir prancūzų kalbomis perskaitė Fredericko II paskelbimą karaliumi. Bet nepaisant viso šito, Kryžiuočių ordinas vis tiek nebuvo toks įtakingas Šventojoje žemėje, kaip tamplieriai ar hospitaljerai.

Tačiau nors Jeruzalėje kryžiuočių ordinas ir nesulaukė šlovės, tai jie bandė padaryti Europoje. Ypač daug įtakos jie turėjo Baltijos jūros regione, prie kurios įkūrė ir nepriklausomą valstybę.

1211 m. kryžiuočiai sulaukė prašymo iš Vengrijos karaliaus Andrew II: atvykti ir padėti apsiginti nuo klajoklių. Kryžiuočiams buvo duotas visas Burzenlando rajonas, tačiau ordinui buvo uždrausta statyti akmeninius įtvirtinimus, nes vengrai bijojo, kad ilgainiui ordinas taps pernelyg stiprus ir ims trukdyti jų monarchijai. Ordinas šių draudimų nepaisė, bent vien dėl to, kad savo darbą kryžiuočiai atliko itin efektyviai, karalius nusprendė tai ignorioti. 1225 m., kaip ir bijota, kryžiuočiai sustiprėjo – tačiau vengrams pavyko kryžiuočius be konfliktų išprašyti iš savo šalies.

Iš Vengrijos kryžiuočiai pasitraukė prie Baltijos jūros, kur jiems atsivėrė naujos galimybės. 1217 m. popiežius Honorijus III sušaukė Kryžiaus žygį prieš Prūsiją – nes Mazovijos kunigaikštystė (dabartinė Lenkijos šiaurinė dalis) negalėjo atsiginti nuo prūsų, kurie tuo metu vis dar buvo pagonys. 1226 m. Mazovijos kunigaikštis Konradas I kreipėsi į kryžiuočių ordiną pagalbos, o H.von Salza įžvelgė tai kaip galimybę paruošti savo riterius tolimesniems Kryžiaus žygiams prieš musulmonus. Žinoma, vadovas nenorėjo kartoti Vengrijoje patirtų klaidų, todėl ėmėsi visų atsargumo priemonių.

Vėliau Romos imperatorius suteikė ordinui Rimini aukso bulę– kuria buvo paskelbta, kad Prūsijos žemės priklauso Kryžiuočių ordinui. Vėliau jiems buvo suteiktas ir Rieti auksinė bulė, kuria buvo paskelbta, kad Kryžiuočių ordino aukščiausias vadovas yra popiežius.

Dideli ir maži pasikeitimai

Maždaug po 50 metų Kryžiuočių ordinas užkariavo Prūsiją ir įkūrė čia savo valstybę, kuri gyvavo iki 1525 m. Per visus tris savo gyvavimo šimtmečius, Kryžiuočių įkurta valstybė turėjo didelę įtaką regiono politikai. 

Kryžiuočių valstybės nuosmukis prasidėjo XV a. – po to, kai Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės nugalėjo juos Žalgirio – arba kitaip Griunvaldo – mūšyje 1410 m. Ordiną dar labiau susilpnino vidiniai konfliktai ir prūsų sukilimas. 1525 m. kryžiuočiai prarado visas gautas žemes – o tuo pačiu ir savo valstybę – nors vis dar turėjo žemių Romos imperijoje.

Kryžiuočių riteriai Romos imperijoje ir toliau veikė kaip kariai iki 1809 m., kol ordiną panaikino Napoleonas. Tačiau ir čia kryžiuočiams buvo dar nepabaiga: Austrijoje jie išliko kaip religinė bendruomenė ir buvo panaikinta tik nacistinei Vokietijai okupavus Austriją – bet išliko Italijoje. Po karo kryžiuočių ordiną atgaivino vokiečiai ir austrai, o iki XX a. pabaigos jis tapo labdaringa organizacija.

Parengta pagal „Ancient Origins“.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(51)
Neverta skaityti!
(6)
Reitingas
(45)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
37(7)
29(6)
23(2)
23(0)
22(0)
21(0)
16(2)
16(3)
15(0)
14(6)
Savaitės
270(20)
155(20)
94(0)
79(6)
77(1)
Mėnesio
322(40)
270(20)
260(42)
190(20)
155(20)