Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Kas yra juoko dujos ir kada jos buvo sukurtos? XIX amžiaus juoko dujų vakarėliai buvo keista ir pavojinga pramoga

2019-03-18 (0) Rekomenduoja   (11) Perskaitymai (1317)
    Share

XIX a. britų didikai turėjo gan įdomų užsiėmimą – juoko dujų vakarėlius. Tokiuose vakarėliuose žmonės įkvėpdavo diazoto monoksido dujų, dar kitaip vadinamų juoko dujomis, kurios buvo atrastos XVIII a. Vėliau tokie užsiėmimai išplito ir Amerikoje – tačiau čia buvo pastebėtos ir kitokios, narkozę sukeliančios bei skausmą malšinančios juoko dujų savybės. Todėl nors ilgainiui juoko dujų vakarėliai išnyko – diazoto monoksidas ir toliau yra naudojamas medicinoje.

Kas ir kada atrado juoko dujas?

Diazoto monoksidą 1772 metais atrado anglų chemikas Josephas Priestley'is, tačiau apie savo atradimą jis paskelbė tik po trejų metų, savo knygoje „Experiments and Observations on Different Kinds of Air“ – kur diazoto monoksidas buvo apibūdinamas kaip „bespalvės, saldžios ir šiek tiek malonaus kvapo“ dujos. Tolimesnių tyrimų chemikas neatlikinėjo – paliko šį darbą ateities kartoms.

Diazoto monoksidu vėl buvo susidomėta 1799 metais. Maždaug tuo metu anglų gydytojas Thomas Beddoesas įkūrė „Pneumatinį institutą“, kuriame siekė išsiaiškinti, ar tam tikromis dujomis galima išgydyti kvėpavimo takų ligas – o ypač tuberkuliozę, kuri tuo metu buvo mirtina. T.Beddoesas pirmuoju instituto viršininku paskyrė 20 metų Humphry Davy.

Kaip diazoto monoksidas buvo naudojamas?

Kol T.Beddoesas rūpinosi klinika, kurioje žmonės laukė gydymo – o H.Davy atlikinėjo eksperimentus su įvairiomis dujomis, tame tarpe ir su diazoto monoksidu. Škotų išradėjas Jamesas Watas (jis išrado garo variklį, kuris labai pasitarnavo industrinėje revoliucijoje) jam net sukūrė aparatą, kuris leido įvairias dujas pacientams įkvėpti efektyviau.

„Pneumatiniame institute“ diazoto monoksidas buvo laikomas dideliuose, žaliuose šilko maišuose – o pacientai dujas įkvėpdavo per tūbelę, užsikimšdami nosį. Nors dujų poveikis buvo tikrinamas su įvairiais gyvūnų, pats H.Davy irgi buvo „bandymų triušiu“. Įkvėpęs diazoto monoksido, jis pats aprašė savo pojūčius – ir sakė, kad tuo metu jį apėmė malonus virpulys.

Eksperimentus su juoko dujomis H.Davy atlikinėjo keletą mėnesių ir galiausiai priėjo išvadą – kad diazoto monoksidas nėra pavojingas žmonėms. Tada jis pasikvietė savo kolegas, draugus ir pacientus iš instituto, kad šie irgi išbandytų juoko dujas.

Nors visi jie patyrė malonų jausmą, kiekvienas iš jų tą jausmą apibūdino skirtingai. Štai vienas iš H.Davy draugų – poetas Robertas Southey – viename iš savo laiškų broliui rašė, kad „H.Davy atrado naują malonumą, kuriam dar nėra pavadinimo“.

Juoko dujų vakarėliai

Įvertinęs, kokį poveikį diazoto monoksidas daro žmogui, H.Davy šią medžiagą pavadino „juoko dujomis“ – bet kurį laiką jos dar buvo žinomos kaip „svaiginančios“ arba „rojaus“ dujos. H.Davy dar kurį laiką organizavo juoko dujų vakarėlius savo draugams ir prašė jų aprašyti pojūčius.

Nors apie tiesioginį juoko dujų poveikį H.Davy žinojo, jis neįvertino kokie gali būti šalutiniai efektai. Ilgainiui jam išsivystė priklausomybė nuo diazoto monoksido – tačiau vyras sugebėjo jos atsikratyti ir galiausiai ėmė tyrinėti kitas sritis. Na, bet be H.Davy juoko vakarėliai tikrai nedingo – atvirkščiai, net dar labiau išpopuliarėjo.

Per vieną tokį vakarėlį vienas dalyvis susižeidė koją, tačiau kadangi jis buvo įkvėpęs dozę juoko dujų – skausmo nejautė. Kartu su juo vakarėlyje buvusį dantistą H.Wellsą tai labai sudomino, ir jis ėmė galvoti kaip diazoto monoksidą būtų galima pritaikyti medicinoje.

Diazoto monoksido pritaikymas medicininiais tikslais

H.Wellsas ėmė toliau nagrinėti, kaip diazoto monoksidas gali pasitarnauti medicinoje – ir išsiaiškino, kad maža šių dujų dozė sukelia malonumą, bet didelė – nejautrą. H.Wellsas, panašiai kaip H.Davy, nusprendė pabūti „bandymų triušiu“ ir dujų poveikį išbandyti su savimi. Pats dantistas turėjo problemų su protiniu dantimi, todėl tai buvo puiki proga išbandyti ar juoko dujos tikrai sukelia nejautrą.

Dantistui įkvėpus didelę dozę dujų, jo kolega jam dantį išoperavo be jokio skausmo – tad H.Wellso hipotezė pasitvirtino. Tačiau dėl to vyras netapo populiaresniu – atvirkščiai, jo karjera ėmė žlugti. Pirmoji juoko dujų, kaip narkozės, demonstracija buvo nesėkminga, tačiau dantistas nepasidavė ir bandė savo atradimą parodyti Europoje. Čia jam irgi nepasisekė – o grįžęs į JAV jis pastebėjo, kad gydytojai ėmė plačiai naudoti eterio narkozę.

Juoko dujos ilgainiui prarado savo populiarumą, o H.Wellsas ėmė tyrinėti chlorofomo anesteziją. Šias dujas jis irgi bandė su savimi, tačiau ilgainiui jam išsivystė priklausomybė. Vieną kartą įkvėpęs šių dujų, jis išėjo į gatvę ir užpylė sieros rūgšties ant dviejų prostitučių. Už tai H.Wellsas buvo pasodintas į kalėjimą, kuriame supratęs ką padarė – nusižudė.

Nors anksčiau juoko dujos buvo skirtos tik linksmybės, šiandien jos vis dar yra naudojamos tam tikrais medicininiais tikslais.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(14)
Neverta skaityti!
(3)
Reitingas
(11)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
37(0)
37(0)
27(0)
22(1)
19(1)
18(0)
15(0)
15(0)
14(2)
Savaitės
240(89)
111(20)
71(5)
Mėnesio
139(14)
128(7)
110(4)
107(15)
105(13)