Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Neįtikėtina turtingiausio kada nors gyvenusio žmogaus istorija: švaistydamasis pinigais sugriovė kitos šalies ekonomiką

2019-04-28 (0) Rekomenduoja   (33) Perskaitymai (4296)
    Share

Remiantis 2019 metų „Forbes“ reitingu, pats turtingiausias pasaulio žmogus yra bendrovės „Amazon“ įkūrėjas Jeffas Bezosas. Jo turtas vertinamas 131 mlrd. dolerių. Jis – turtingiausias žmogus per visą šiuolaikinę istoriją. Tik tai nereiškia, kad J. Bezosas turtingiausias visų laikų ir visų šalių žmogus, rašo BBC.

Toks titulas priskiriamas Malio monarchui Mansai Musai – jis gyveno XIV amžiuje ir buvo šios Afrikos žemyno valstybės vadovas. Jis buvo toks turtingas, jog švaistydamasis pinigais į kairę ir į dešinę, sugriovė vienos šalies (ne savo) ekonomiką.

„Tai, ką šiandien žinome apie M. Musos turtus, tiesiog gniaužia kvapą; taigi, praktiškai neįmanoma protu suvokti, koks iš tikrųjų turtingas ir įtakingas jis buvo“, – BBC sakė Kalifornijos universiteto istorijos profesorius Rudolphas Butchas Ware‘as.

M. Musa buvo toks turtingas, jog „to netgi neįmanoma aprašyti“, – 2015 metais apie Malio karalių rašė portalas Money.com.

2012 metais internetinis puslapis „Celebrity Net Worth“ jo turtą įvertino 400 mlrd. dolerių, tačiau ekonomikos istorikai laikosi nuomonės, jog M. Musos finansinės padėties tiksliais skaičiais įvardyti neįmanoma.

Auksinis karalius

Mansa Musa gimė 1280 metais Malio valdovų šeimoje. Imperijai iki 1312 metų vadovavo jo brolis Abu Bakras II, tačiau vėliau dėl ambicingos ekspedicijos sosto atsisakė. Abu Bakras II buvo tiesiog apsėstas Atlanto vandenyno ir visko, kas buvo su juo susiję, savo laiku rašė XIV amžiaus Sirijos istorikas Shibabas al Umari. Remiantis turima informacija, Abu Bakras II į ekspediciją išplaukė su 2000 laivų flotile ir didžiule svita.

Jie išplaukė į vandenyną, bet taip niekada ir nebesugrįžo.

Kai kurie, pavyzdžiui, neseniai miręs istorikas iš Jungtinių Valstijų Ivanas Van Sertima mano, kad jų ekspedicija galėjo pasiekti Pietų Ameriką, tačiau jokių šią hipotezę patvirtinti galinčių įrodymų nėra. Kad ir kaip ten buvo iš tikrųjų, netrukus imperatoriaus postas atiteko Mansai Musai.

Jo valdymo metais Malio valstybė kaip reikiant išaugo. Naujasis vadovas sėkmingai užkariavo 24 miestus, įskaitant ir Timbuktu. Jo imperija išsiplėtė tūkstančius kilometrų – nuo Atlanto vandenyno iki dabartinio Nigerio, buvo užimta dalis šiandieninio Senegalo, Mauritanijos, Malio, Burkina Faso, Nigerio, Gambijos, Gvinėjos Bisau, Gvinėjos ir Dramblio Kaulo Kranto.

Kartu su naujomis teritorijomis į M. Musos rankas perėjo ir didelės gamtos turtų – aukso ir druskos – atsargos.

Kaip teigia Jungtinės Karalystės muziejaus ekspertai, M. Musos valdymo metais į Malio imperiją suplaukė daugiau nei pusė viso senojo pasaulio aukso. Ir viskas priklausė būtent M. Musai. „Mansa Musa turėjo praktiškai neribotą prieigą prie gausiausių ir brangiausių pasaulinių išteklių“, – sako Kathleen Bickford Berzock iš Blocko meno muziejaus Šiaurės Vakarų universitete, besispecializuojanti Afrikos meno srityje.

„Didieji prekybos auksu ir kitomis vertingomis prekėmis centrai taip pat buvo tuometinėje Malio teritorijoje, tad ši prekyba taip pat prisidėjo prie stulbinančio jo turto“, – pridūrė ekspertė.

Kelionė į Meką

Nors Malio imperija ir džiaugėsi itin gausiomis aukso atsargomis, pasaulyje ji buvo menkai kam žinoma.

Viskas pasikeitė, kai M. Musa, giliai tikintis musulmonas, nusprendė leistis į piligriminę kelionę į Meką, pereidamas Sacharos dykumą ir Egiptą. Remiantis istorikų liudijimais, valdovas iš Malio išvyko su 60 tūkst. žmonių palyda.

Kartu jis pasiėmė visus karališkuosius rūmus, daugybę valdžios pareigūnų, karių, pasakotojų, prekeivių, kupranugarių varovų ir 12 tūkst. vergų, taip pat vedėsi daugybę ožkų ir avių (galvijai buvo naudojami maistui). Anot istorikų, dykuma keliavo visas miestas. Miestas, kurio gyventojai – visi iki vieno – vilkėjo aukso spalvos brokato ir aukščiausios kokybės persiško šilko drabužiais.

Kartu su žmonėmis į piligriminę kelionę vyko ir 100 kupranugarių. Reginys tikrai turėjo būti įspūdingas. Kai karavanas atkeliavo į Egipto sostinę Kairą, jis atrodė dar prabangiau – juk čia Malio imperatoriaus karavanas galėjo pademonstruoti visus savo turtus.

Aukso karštligė Kaire

M. Musa Kairui paliko tokį stiprų įspūdį, jog Ul Umari, mieste apsilankęs praėjus dvylikai metų po Malio imperatoriaus vizito, sakė, kad vietiniai ir po šiai dienai prisimena Malio imperatoriaus karavano vizitą – jis palikęs neišdildomą įspūdį.

Malio imperatorius ten taip dosniai dalino auksą, kad per tris mėnesius trukusią kelionę aukso kaina regione krito ateinantiems dešimčiai metų, tuo pačiu kaip reikiant pakenkdama ir vietos ekonomikai.

Technologijų bendrovė SmartAsset.com, dirbanti Jungtinėse Valstijose, suskaičiavo, kad M. Musos dosnumas ir aukso dalijimas į kairę ir į dešinę Vidurio Rytams galėjo atnešti nuostolių, vertinamų apie 1,5 mlrd. dolerių.

M. Musos kelias namo irgi driekėsi per Egiptą, ir jis, remiantis kai kuriais duomenimis, pabandė padėti Egipto ekonomikai atimdamas dalį aukso – jis skolinosi auksą iš Egipto skolintojų itin didelėmis palūkanomis. Kiti sako, kad jis taip smarkiai išlaidavo, jog pačiam baigėsi aukso atsargos.

Afrikos ir Rytų studijų universiteto Londone mokslinė darbuotoja Lucy Duran sako, kad M. Musa savo elgesiu kaip reikiant supykdė kartu keliavusius dainius.

„Pakeliui jis išdalijo tiek daug Malio aukso, kad pasakotojai ir dainiai atsisakė jį šlovinti savo dainose, nes pyko, kad šis už imperijos ribų švaisto šalies aukso atsargas“, – paaiškino mokslininkė.

Išsilavinimas ir auksinis miestas

Nėra jokių abejonių, kad M. Musa per savo piligriminę kelionę išleido (arba netgi galima sakyti iššvaistė) labai daug aukso. Bet būtent žodžiais sunkiai nusakomas jo dosnumas ir atkreipė viso pasaulio dėmesį. M. Musa tiesiogine to žodžio prasme tiek save, tiek Malio valstybę pavertė ryškiai matoma žemėlapyje. 1375 metų katalonų atlase valdovas vaizduojamas sėdintis aukso soste Timbuktu mieste, rankoje jis laiko aukso luitą.

Timbuktu tapo Afrikos Eldoradu. Šį miestą savo akimis norėdami pamatyti žmonės važiuodavo iš atokiausių kampelių.

XIX amžiuje Timbuktu vis dar buvo vadinamas prarastojo aukso miestu pasaulio pakraštyje – savotišku švyturiu laimės ieškotojams ir mokslininkams. Daugiausia už tokį mitą miestas turėtų būti dėkingas M. Musai ir jo prieš 500 metų vykdytai veiklai.

M. Musa iš Mekos grįžo kartu su keliais islamo mokslininkais, tarp kurių būta žmonių, laikiusių save tiesioginiais pranašo Mohammedo palikuoniais, bei poetas iš Andalūzijos ir architektas Abu Es Haq es Saheli (jis suprojektavo garsiąją Džingereber mečetę).

Remiantis kai kuriais šaltiniais, Malio monarchas poetui padovanojo 200 kilogramų aukso. Jeigu skaičiuotume dabartinėmis kainomis, jo dovanos vertė siektų beveik 8,2 mln. dolerių.

M. Munsa negailėjo lėšų menui ir architektūrai, finansiškai rėmė literatus ir statė mokyklas, bibliotekas ir mečetes. Timbuktu per gana trumpą laiką tapo tikru švietimo centru, čia vyko žmonės iš viso pasaulio, norėdami studijuoti Sankoro universitete.

Turtų nestokojančiam Malio valdovui neretai priskiriami nuopelnai paklojus pagrindą išsilavinimui Vakarų Afrikoje, tačiau jo imperijos istorija iš esmės už jos ribų žinoma menkai.

M. Munsa mirė 1337 metais būdamas 57 metų. Imperiją paveldėjo jo sūnūs, kuriems, deja, taip ir nepavyko išsaugoti jos vieningos. Nuo imperijos netrukus pradėjo skirtis nedidelės valstybės, galiausiai ji suiro.

Kai į regioną atvyko europiečiai, buvo padėtas paskutinis taškas Malio imperijos istorijoje.

„Viduramžių istorija ir po šiai dienai iš esmės vertinama kaip išskirtinai Vakarų istorija“, – teigia Blocko meno muziejaus direktorė Lisa Corrin Graziose, bandydama paaiškinti, kodėl M. Musos istorija mažai kam žinoma.

„Jeigu M. Musos laikais ten būtų atvykę daugiau europiečių, tuo metu, kai Malis išgyveno karinės ir ekonominės galios piką, o ne po kelių šimtmečių, galiu jus patikinti, kad viskas būtų buvę kitaip“, – sako R. Butchas Ware‘as.

Turtai ir nelygybė

Kalbėti apie patį turtingiausią visų laikų ir šalių žmogų nevalia pamirštant turtinės nelygybės kontekstą, mano ekonomistai. Ekspertų nuomonės vertinant istorinių asmenybių turtus neretai išsiskiria.

Vienas iš didžiausią populiarumą pelniusių vertinimo metodų priklauso ekonomistui iš Jungtinių Valstijų Branko Milanovičiui. Jis savo skaičiavimuose naudoja nekintamą dydį, atspindinti „vieno žmogaus pajamas“. Jis lygina vidutines žmonių pajamas su turtingiausiųjų pajamomis.

Savo knygoje „The Haves and the Have-Nots: A Brief and Idiosyncratic History of Global Inequality“ (Turėti ar neturėti: trumpa mėgėjiška turtinės nelygybės pasaulyje istorija) B. Milanovičius savo metodiką paaiškina taip: „Nėra kurso, galinčio padėti įvertinti Romos sestercijas ar šiandieninę jų perkamąją galią. Juo labiau, neaišku, ką gali reikšti „vienoda perkamoji galia“.

„Ji turėtų reikšti, kad už N skaičių Romos sestercijų šiandien galima nusipirkti tiek pat prekių kaip ir už amerikietiškus dolerius. Tik pasikeitė ne tik prekės (Romos laikais juk nebuvo, pavyzdžiui, DVD diskų). Netgi jeigu ir pavyktų jų sąrašą apriboti esančiomis ir šiandien, mes labai greitai suprastumėme, kad atitinkamos kainos šiais laikais smarkiai pakito“, – paaiškina B. Milanovičius.

„Tai reiškia, kad, norint palyginti turtuolių iš skirtingų istorinių laikotarpių, turtus ir pajamas, pats sąžiningiausias būdas – perkelti juos į istorinį kontekstą ir įvertinti jų ekonominę galią pagal tai, kaip jiems sekėsi konkrečiu metu ir konkrečioje vietoje (pagal tai, kiek žmonių jie galėjo įdarbinti)“, – paaiškina ekonomistas.

Tokiu būdu, kaip teigia pats B. Milanovičius, jeigu manytume, kad Romos pulkininko Marko Licinijaus Kraso turtas siekė beveik 200 mln. sestercijų, taigi jo metinės pajamos galėjo siekti 12 mln. sestercijų. Vidutinės metinės romėno pajamos tais laikais sudarė beveik 380 sestercijų, o tai reiškia, kad už savo pinigus Markas Licinijus Krasas galėjo pasamdyti 32 tūkst. romėnų.

Remiantis B. Milanovičiaus skaičiavimais, turtingiausias žmogus istorijoje – milijardierius iš Meksikos Carlosas Slimas, kuris už savo metines pajamas gali nusamdyti 440 tūkst. meksikiečių.

10 turtingiausių žmonių istorijoje:

Mansa Musa (1280–1337 metai, Malio imperijos valdomas) – nesuskaičiuojami turtai;

Gajus Julijus Cezaris (63 m. prieš Kristų–14 metai po Kristaus, Romos imperatorius) – 4,6 trilijonai dolerių;

Zhao Xu (1048–1085 metai, Kinijos imperatorius) – nesuskaičiuojami turtai;

Akbaras Didydis (1542–1605 metai, Indijos valdovas) – nesuskaičiuojami turtai;

Andrew Carnagie (1835–1919 metai, plieno pramonės magnatas iš Škotijos ir Jungtinių Valstijų) – 372 mlrd. dolerių;

Johnas D. Rockefelleris (1839–1937 metai, amerikiečių magnatas, pirmasis oficialus dolerių milijardierius pasaulio istorijoje) – 341 mlrd. dolerių;

Nikolajus Aleksandrovičius Romanovas (1868–1918 metai, Rusijos caras) – 300 mlrd. dolerių;

Osman Ali Khan (1886–1967 metai, Chaidarabado kunigaikštis kolonijinėje Indijoje) – 229,5 mlrd. dolerių;

Muammaras Gaddafi (1942–2011 metai, 42 metus buvęs Libijos vadovu) – 200 mlrd. dolerių

Verta skaityti! Verta skaityti!
(40)
Neverta skaityti!
(7)
Reitingas
(33)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
49(0)
41(0)
32(3)
24(0)
23(4)
18(3)
17(0)
17(0)
15(0)
Savaitės
86(0)
69(7)
61(5)
57(4)
56(0)
Mėnesio
142(25)
120(17)
117(15)
111(10)