Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Japonijai ruoštas demono branduolys savo aukas surado laboratorijoje

2019-05-10 (20) Rekomenduoja   (111) Perskaitymai (5134)
    Share

1945 m. rugpjūčio 13 dieną naudojimui buvo paruoštas „demono branduolys“. Jo taikiniu turėjo tapti nuo dviejų žmonijos istorijoje baisiausių sprogimų, amo dar neatgavusi Japonija, rašo „Science Alert“.

Rutulys-demonas, pasiglemžęs ne vieno mokslininko gyvybę

Vos prieš savaitę, rugpjūčio 6 dieną, Hirošimoje buvo sprogusi bomba „Little Boy“. Netrukus, rugpjūčio 9 dieną, su žeme buvo sulygintas ir Nagasakis. Tai buvo pirmosios ir kol kas vienintelės atominės bombos, panaudotos kare. Jos nusinešė apie 200 000 gyvybių. Ir nedaug trūko, kad istorijos vadovėliuose būtų minimi ne du, o trys atominių bombų sunaikinti Japonijos miestai. Bet istorija buvo ne tokia.

Po to, kai ant Nagasakio numesta bomba Japonijos vadovams įrodė, kad Hirošimos sprogimas nebuvo atsitiktinumas, ilgai delsiama nebuvo: rugpjūčio 15 dieną Japonijos radijas ištransliavo įrašytą imperatoriaus Hirohito kalbą, kuria jis nusileido Sąjungininkų reikalavimams. Pasirodo, tai buvo pirmas kartas, kai Japonijos visuomenė viešai išgirdo savo imperatoriaus balsą.

Tačiau Los Alamos laboratorijoje Niu Meksiko valstijoje dirbę mokslininkai neturėjo kada tuo stebėtis – jie turėjo daug skubių darbų. Mat jiems tapo aišku, kad trečias jų sukurtos atominės bombos branduolys – 6,2 kg sveriantis nestabilaus plutonio ir galio branduolys – karo reikmėms nebus naudojamas.

Jei du atominiai sprogimai nebūtų sugebėję užbaigti beveik šešerius metus siautusio pasaulinio karo liepsnų, šis plutonio branduolys būtų įkrautas į antrą „Fat Man“ bombą ir susprogdintas virš dar vieno nieko neįtariančio Japonijos miesto vos po keturių dienų.

Likimas ir imperatoriaus sprendimas lėmė, kad šios šalies gyventojų buvo pasigailėta, o Los Alamos laboratorijoje buvęs branduolys, tuo metu pakrikštytas Rufus vardu, ir liko laboratorijoje mokslinių tyrimų reikmėms. O šių tyrimų metu jis ir užsitarnavo „demono branduolio“ pravardę.

Pirmas nelaimingas atsitikimas nutiko nepraėjus nė savaitei po Japonijos pasidavimo – praėjus vos dviem dienoms po to, kai ši bomba galėjo būti susprogdinta. Sprogimas neįvyko. Tačiau demono branduolys, tūnojęs laboratorijoje, savo gebėjimo žudyti neprarado – tam net sprogimas nebuvo reikalingas.

Laboratorijoje dirbę mokslininkai, siekę nustatyti ribą, nuo kurios plutonis tampa superkritiniu ir prasidėtų grandininė reakcija, paskleidžianti mirtinos spinduliuotės ir energijos pliūpsnį, kuo puikiausiai žinojo, koks pavojingas yra jų tyrimų objektas.

Manheteno projekto, kurio dalį sudarė ir Los Alamos laboratorija, specialistai turėjo priartėti prie šios superkritiškumo ribos, bet jos neperžengti. Pavojingiesiems eksperimentams netgi buvo suteiktas pavadinimas, parodantis, koks rizikingas yra mokslininkų darbas: „drakono uodegos kutenimas“. Jei bekutendamas pažadinsi įsiutusį žvėrį – sudegsi. Būtent taip ir nutiko vienam laboratorijoje dirbusiam fizikui, Harry Daghlianui.

1945 m. rugpjūčio 21 d. vakare H.Daghlianas grįžo į laboratoriją po vakarienės. Jis ketino vienas, be kolegų (tik su apsauginiu) pakutenti drakono uodegą. Taip jis nusižengė saugumo protokolams.

Bedirbdamas mokslininkas plutonio rutulį apdenginėjo volframo karbido plytelėmis. Šios plytelės branduolio skleidžiamus neutronus atmušdavo ir grąžindavo atgal į branduolį, taip jį artinant prie superkritiškumo ribos.

Taip, dėdamas vieną plytelę po kitos, mokslininkas pagal neutronus stebinčios įrangos signalą suprato, kad jei uždės dar bent vieną plytelę, plutonis pasieks superkritinę būseną. Todėl jis pradėjo plyteles nuiminėti. Tačiau ištiko nesėkmė – viena plytelė išslydo iš rankų ir nukrito tiesiai ant rutulio, taip sukeldama superkritinę būklę.

Branduolinis sprogimas neįvyko, tačiau švystelėjo mėlyna šviesa ir išsiskyrė karščio banga. Fizikas nedelsiant ištiesė ranką ir paėmė plytelę, bet pastebėjo, kad ranką dilgčioja. O tai buvo labai liūdno likimo pranašas.

Per tą akimirksnį fizikas gavo mirtiną jonizuojančios spinduliuotės dozę. Jo nudeginta, apšvitinta ranka išpūslėjo. Mokslininką dvi savaites pykino ir kamavo skausmai, o po to jis nugrimzdo į komą.

Štai taip atsuktuvu buvo laikomas kupolas

Incidento metu jam tebuvo 25 metai. Apšvitintas buvo ir apsauginis, bet jo gauta spinduliuotės dozė nebuvo mirtina. Bet demono branduolys dar nebuvo pasisotinęs.

Nors po H.Daghliano mirties buvo peržvelgtos ir sugriežtintos saugumo procedūros, to nepakako, kad būtų apsisaugota nuo panašios nelaimės, įvykusios kitais metais.

1946 m. gegužės 21 dieną vienas iš H.Daghliano kolegų, fizikas Louisas Slotinas, demonstravo panašų superkritiškumo eksperimentą – jis plutonio branduolį uždenginėjo berilio kupolu. Kaip ir anksčiau naudotos volframo karbido plytelės, rubidžio kupolas atspindėjo neutronus atgal į branduolį ir artino jį prie superkritinės būsenos.

L.Slotinas elgėsi labai atsargiai – jis turėjo saugiklį, užtikrinusį, kad kupolas branduolio aklinai neuždengtų ir per mažą plyšelį ištrūktų pakanamai neutronų, kad neprasidėtų grandininė reakcija. Kaip apsauga, neleidžianti kupolui užsiverti aklinai, buvo panaudotas atsuktuvas. Ir tai veikė. Kol neatsitiko nelaimė.

Atsuktuvas išslydo ir kupolas nukrito, akimirksniui visiškai uždengdamas branduolį berilio lukštu, kuris atspindėjo per daug neutronų į branduolį. Išgirdęs, kad kupolas nukrito, kitas toje pačioje patalpoje buvęs mokslininkas – Raemeris Schreiberis – atsisuko ir pajuto karščio bangą ir pamatė mėlyną spinduliuotę: demono branduolys antrąkart per metus pasiekė superkritinę būklę.

„Mėlynas žybsnis buvo aiškiai matomas kambaryje, nors jis buvo labai gerai apšviestas per langus ir tikriausiai pakabinamų šviestuvų. Bendra žybsnio trukmė negalėjo būti ilgesnė nei kelios dešimtosios sekundės dalys. L.Slotinas sureagavo labai greitai ir numetė berilio kupolą“, – vėliau savo ataskaitoje rašė R.Schreiberis.

Ir nors L.Slotinas į savo klaidą sureagavo labai greitai, buvo per vėlu. Ir jis pats, ir dar septyni toje pačioje laboratorijos patalpoje buvę žmonės buvo apšvitinti. Bet mirtiną spinduliuotės dozę gavo tik L.Slotinas – net didesnę, nei H.Daghlianas.

Jis jau netrukus pajuto pykinimą, pradėjo vemti, vėliau ligoninėje atrodė, kad jo būklė gerėja, tačiau jau po kelių dienų jo kūno masė pradėjo kristi, kamavo pilvo skausmai, pasireiškė protinis sutrikimas. Oficialiame pranešime spaudai Los Alamos laboratorija jo būklę aprašė kaip „trimatį nudegimą saulėje“. Praėjus devynioms dienoms po nelaimingo atsitikimo laboratorijoje ir antrojo fiziko nebeliko.

Po dviejų mirtinų nutikimų, kuriuos skyrė vos keli mėnesiai, darbo tvarka Los Alamos laboratorijoje visiškai pasikeitė.

Buvo sukurti nauji saugumo protokolai, pagal kuriuos superkritiškumo eksperimentai su žmonių dalyvavimu toje pačioje patalpoje buvo uždrausti: radioaktyviu branduoliu ir neutronus atspindinčiomis medžiagomis galėjo būti manipuliuojama tik nuotoliniu būdu, patiems mokslininkams nutolus per kelis šimtus metrų. Be to, mokslininkai liovėsi branduolį vadinę Rufus. Nuo to laiko jis nebuvo vadinamas niekaip kitaip, kaip tik „demono branduoliu“. Bet po šių įvykių baigėsi ir paties branduolio laikas.

Po antrojo nelaimingo atsitikimo ir dėl to išaugusio radiacijos lygio teko atšaukti planus panaudoti šį branduolį operacijoje „Crossroads“ – pirmajame mėnesiu vėliau numatytame demonstraciniame pokario branduoliniame sprogdinime Bikini atole. Vietoj sprogdinimo šis plutonio branduolys buvo perlydytas ir integruotas į JAV branduolines atsargas, kurios galėjo būti panaudotos gaminant naujus atominių bombų branduolius.

Taigi, „demono branduolys“ ir antrą kartą nebuvo panaudotas pagal tiesioginę paskirtį. O daugiau progų nebepasitaikė. Nors dviejų mokslininkų mirčių nė iš tolo negalima palyginti su tuo siaubu, kurį branduolys galėjo pasėti Japonijoje, nesunku suvokti, dėl ko mokslininkai davė jam tokį prietaringą vardą. O šioje istorijoje yra ir keletas įdomių sutapimų.

Ir H.Daghlianas, ir L.Slotinas buvo ne šiaip apšvitinti to paties branduolio per panašius nelaimingus atsitikimus – abu jie buvo apšvitinti 21 mėnesio dieną, antradienį, abu mirė toje pačioje ligoninės palatoje. Žinoma, tai tik sutapimai. Demono branduolys nebuvo demonas.

Jei čia ir esama kokios nors blogio sėklos, tai nebent tik faktas, kad žmonės tokį siaubingą ginklą apskritai pagamino. O tikrasis siaubas – be siaubingų jonizuojančio apšvitinimo pasekmių – yra tai, kaip XX a. vidurio mokslininkai nepaisė mirtino pavojaus, kurį kėlė šis rutulys, nors puikiausiai suvokė grėsmę ir klaidos kainą.

Anot R.Schreiberio, pirmieji L.Slotino žodžiai po nelaimingo atsitikimo su atsuktuvu buvo paprasti ir parodė, kad situaciją jis suvokė aiškiai. Jis pats guodė mirštantį draugą H.Daghlianą ligoninėje ir žinojo, kas jo laukia. „Na, štai ir viskas“, – pasakė mokslininkas.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(111)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(111)
Komentarai (20)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
37(0)
37(0)
27(0)
22(1)
19(1)
18(0)
15(0)
15(0)
14(2)
Savaitės
240(89)
111(20)
71(5)
Mėnesio
139(14)
128(7)
110(4)
107(15)
105(13)