Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Įdomioji Anne Frank ir jos dienoraščio istorija – norėjo būti skaitoma, bet kai kurias istorijos dalis cenzūravo pati

2019-06-17 (0) Rekomenduoja   (6) Perskaitymai (407)
    Share

Šiandien sueina 90 metų nuo tada, kai gimė c, tapusi viena žymiausių XX a. rašytojų. Deja, itin tragiškomis aplinkybėmis. Anne Frank tebuvo 13 metų, kai jai ir jos šeimai teko pradėti slapstytis nuo nacių. Vien dėl to, kad jie buvo žydai. Besislapstydama ji rašė dienoraštį. Galiausiai naciai ją ir jos šeimą sulaikė, ir A.Frank pražuvo koncentracijos stovykloje. Šiuos pagrindinius A. Frank biografijos faktus žino daugelis – jos dienoraštis tapo vienu geriausiai nacizmo siaubus dokumentavusių kūrinių.

Tačiau esama ir mažiau žinomų su A. Frank ir jos dienoraščiu susijusių faktų, kurie sudomins istorijos mylėtojus. Portalo 15min rubrika „Ar žinai?“ kviečia susipažinti su mažiau pažįstamomis A.Frank gyvenimo ir jos dienoraščio išleidimo detalėmis.

Norėjo, kad ją skaitytų

Dienoraštį A.Frank pradėjo rašyti 1942 m., kai Nyderlandus jau buvo okupavusi nacistinė Vokietija. Rišlumas ir aiškus minčių dėstymas, kuriuo pasižymėjo A.Frank dienoraštis, nebuvo atsitiktinis.

A.Frank tikėjosi dienoraštį kada nors publikuoti. Nors pradėjusi rašyti dienoraštį A.Frank keliskart jame užsiminė, kad niekada neleistų kam nors jo skaityti, vėliau jos požiūris pasikeitė. Dėl kelių priežasčių. Viena vertus, berašydama A.Frank suprato, kad rašyti jai patinka – dienoraštyje ne kartą užsimenama, kad po karo ji norėtų būti žurnaliste ar rašytoja.

Antra vertus, 1944 m. kovą slėptuvėje, kur draugai slėpė jos šeimą, kad nebūtų išvežta priverstiniam darbui, ji išgirdo per radiją iš Londono transliuotą pranešimą, kuriame teigta, kad po karo kentėjusių Nyderlandų gyventojų prisiminimai bus skelbiami viešai, kad visi žinotų, kokias kančias jie patyrė. A.Frank ėmė svajoti, kaip po karo turėdama galimybę pateiks savo dienoraštį publikavimui.

Ji ėmėsi nuoseklaus redagavimo, suvienodino dienoraščio stilių, perrašė kai kuriuos dienoraščio skyrius, o kitus pašalino. Taip pat ji ėmė slėpti artimųjų ir draugų vardus po pseudonimais. Rašymas ir redagavimas tapo jai galimybe pabėgti nuo aplinkos siaubų.

Paslaptinga išdavystė

Paskutinis įrašas A.Frank dienoraštyje yra iš 1944 m. rugpjūčio 1 d. Netrukus ji ir jos šeima iškeliavo į koncentracijos stovyklą.

Iki šiol nėra žinoma, kas išdavė Frankų šeimą. Yra žinoma, kad 1944 m. rugpjūčio 4 d. rytą į SS būstinę paskambino informatorius ir pranešė apie pastatą, kurio palėpėje yra slepiami žydai. Šio pranešimo pagrindu ir buvo atlikta krata, kurios metu sulaikyti Frankai.

Po karo beveik visi žinoję apie slėptuvę ir galėję ją išduoti asmenys buvo apklausti, tačiau nustatyti kaltininko nepavyko. SS leitenantas, kuris priėmė telefono skambutį ir būtų galėjęs papasakoti daugiausia, baigiantis karui nusižudė, ir jo apklausti nebuvo spėta.

Galėjo būti prarastas

Tai, kad A.Frank dienoraštis buvo išsaugotas, lėmė net keli atsitiktinumai. A.Frank ir jos šeimą areštavus, dienoraščio rankraščio lapus, dalis kurių tiesiog buvo pasklidę ant šeimos slėptuvės grindų, rado Frankų šeimos draugės, padėjusios jiems slapstytis, Miepa Gies ir Bepa Voskuij. Jos ir susirinko dienoraščio lapus, prieš slėptuvę nuodugniai iškraustant Nyderlandų policijai ir gestapui, kurie neabejotinai būtų dienoraštį sunaikinę. Jos nežinojo ką slepia dienoraštis – tiesiog pasirodė svarbu išsaugoti, kas įmanoma.

 

Dienoraštis atsirado M.Gies namuose. Ji iki karo pabaigos dienoraščio taip ir nevartė: tiesiog laikė namuose, tikėdamasi, kad kada nors galės gražinti Annei.

Tai, kad M.Gies nebuvo smalsi, dar kartą išgelbėjo dienoraštį. Vėliau ji prisipažino, kad jei būtų ėmusi skaityti dienoraštį, būtų turėjusi jį sunaikinti, nes jame A.Frank atskleidė daug informacijos apie Frankų šeimai padėjusius žmones. Jei dienoraštis būtų patekęs į gestapo rankas, šie būtų patyrę daug nemalonumų.

Po karo M.Gies perdavė dienoraštį A.Frank tėvui. Šis jį perskaitė ir vėliau prisipažino, kad buvo sukrėstas: nežinojo, kad jo dukra rašo tokį išsamų ir gilų dienoraštį.

Kadangi tekste A.Frank, kaip jau minėta, ne kartą užsiminė norinti, kad jos dienoraštis būtų publikuotas, tėvas nutarė išpildyti mirusios dukros valią.

Beje, dienoraštį rašė ir vyresnioji A.Frank sesuo Margot Frank: apie sesers dienoraštį A.Frank savajame užsimena ne kartą. Tačiau šis dienoraštis niekada nebuvo rastas.

Savicenzūra

Apie tai, kad, dalis dienoraščio pirmąkart jį publikuojant 1947 m. buvo praleista, žinota seniai. Ta dalis, kuri dienoraštį redagavusiam jos tėvui pasirodė per daug nepadori.

 

Pilna dienoraščio versija, kurioje A.Frank dalinasi mintimis, kaip apžiūrinėja savo kūną ir bando suprasti savo lytinius organus, publikuota tik 1995 m. Tačiau tik 2016 m. paaiškėjo, kad A.Frank savo dienoraštį cenzūravo ir pati: Anne Frank muziejaus, kuriame saugomas rankraštis, darbuotojas pastebėjo, kad dviejuose puslapiuose, ant kurių užklijuoti rudi lapai, po jais galima įžiūrėti neryškų tekstą. Pasitelkiant moderniausias neinvazines technologijas, šiuos lapus pavyko perskaityti.

Šiuose cenzūruotuose puslapiuose A.Frank dalinosi iš draugų nugirstais juokeliais apie seksą ir prostituciją. Pavyzdžiui: „Ar žinote, kodėl Nyderlanduose tiek daug vokiečių merginų? Nes kareiviams reikia čiužinių.“

Taip pat A.Frank dalinasi savo mintimis apie lytinį brendimą. Ji teigia, kad mėnesinių pradžia yra ženklas merginai, kad ji jau gali megzti santykius su vyrais, tačiau, žinoma, to nereikėtų daryti iki vestuvių.

A.Frank apie seksą rašo netiesiogiai: paslėptuose dienoraščio lapuose ji tarsi pateikia atsakymą įsivaizduojamam draugui, kuris jos klausia apie seksą.

Šie ir panašūs pastebėjimai parodė, kad Anna Frank, nepaisant siaubingų aplinkybių, kuriomis jai teko gyventi, išliko paaugle, kurią slapčia domino panašūs dalykai kaip ir kitus paauglius. Visgi A.Frank sprendimas ne tik išbraukti, bet netgi užklijuoti šiuos puslapius tikintis, kad taip niekas niekada jų neperskaitys, parodo, kad, matyt, ji pati vėliau išsigando to, ką parašė. Dienoraštyje A.Frank ne kartą rašo, kaip nerimauja, kad kiti žmonės sužinos jos slapčiausias mintis.

Areštavęs pareigūnas buvo rastas

 

SS pareigūnas Karlas Silberbaueris, vadovavęs pačiai kratai ir areštui, po karo keturiolika mėnesių praleido kalėjime, o tuomet Vakarų Vokietijos žvalgyba jį pasamdė, kad infiltruotųsi į neonacistų organizacijas.

Žvalgybininkai teisingai spėjo, kad informatoriumi lengviau bus tapti asmeniui su nacistine praeitimi – juo neonaciai pasitikės labiau. 1954 m. jis grįžo į policiją Vienoje (Austrija), kur dirbo prieš karą. Nors „Anne Frank dienoraštis“ tuomet jau buvo populiarus, apie K.Silberbauerio vaidmenį areštuojant A.Frank niekas nežinojo.

Tik 1963 m. jį rado nacių medžiotojas Simonas Wiesenthalis. Priremtas žurnalistų, K.Silberbaueris savo vaidmens šioje istorijoje neneigė. Jis netgi prisipažino, kad nusipirko „Anne Frank dienoraštį“ vien tam, kad sužinotų, ar jame yra minimas.

Kaltinimai K.Silberbaueriui pareikšti nebuvo: A.Frank tėvas O.Frankas paliudijo, kad arešto metu K.Silberbaueris elgėsi pagarbiai ir buvo akivaizdu, kad tik vykdo įsakymą. Užtat K.Silberbauerio vieši pasisakymai padėjo paneigti neonacių skleidžiamus gandus, esą „Anne Frank“ neegzistavo, o dienoraštis buvo klastotė.
 

Verta skaityti! Verta skaityti!
(6)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(6)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
38(0)
25(0)
18(4)
16(0)
15(0)
14(0)
11(0)
10(0)
Savaitės
124(10)
122(2)
73(5)
73(0)
Mėnesio
136(0)
114(13)
106(0)
102(1)
102(13)