Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Prieš 30 metų rasti „vampyro“ palaikai: DNR tyrimai pagaliau parodė, kas jis buvo

2019-08-13 (2) Rekomenduoja   (9) Perskaitymai (6549)
    Share

Jis kape gulėjo taip ilgai, kad, kai jo šeimos nariai jį atkasė, norėdami sudeginti jo širdį, šis organas jau buvo suiręs. Žūtbūt norėdami išvengti jo persekiojimo ir palaikų niekinimo, artimieji paėmė vyro kaukolę bei galūnių kaulus ir sudėjo ant šonkaulių, po kaukole sukryžiuodami galūnių kaulus. Juk jis buvo vadinamas vampyru, o Naujosios Anglijos kaimo vietovėse XIX amžiaus pradžioje su jais buvo elgiamasi būtent taip, rašo sciencealert.com.


©ractapopulous | pixabay.com

Pabaigę savo darbą, giminaičiai vėl jį užkasė akmenimis išklotame kape ir pakeitė medinį karsto dangtį, ant kurio vinelėmis su plačia galvute buvo užrašyti jo inicialai ir amžius – JB55.

Dabar, praėjus maždaug po 200 metų dabar geriausiai JAV išstudijuoto vampyro mirties, DNR leido sužinoti, kas buvo tas žmogus. Jo vardas buvo Johnas Barberis. Jis veikiausiai buvo sunkiai dirbęs ūkininkas. Vyrui trūko viršutinių priekinių dantų, tad niekam kaklo jis tikrai nekandžiojo. Ir jo mirtis tikrai buvo baisi: jis veikiausiai mirė nuo tuberkuliozės, kuri buvo tokia pažengusi, kad ant šonkaulių liko randų.

Naujausi atradimai, susiję su šiuo atveju, apie kurį pirmą kartą sužinota 1990 metais, kuomet Grisvolde, Konektikuto valstijoje, žvyro karjere buvo rastas šio vyro karstas, aprašyti naujoje ataskaitoje, kurią parengė ekspertai iš JAV ginkluotųjų pajėgų patologoanatomų sistemos DNR laboratorijos Doveryje, Delavero valstijoje, o taip pat keli specialistai. Šis atvejis išskirtinis tuo, kad J. Barberis veikiausiai yra vienintelis šalyje tariamas vampyras, kurio kaulus ištyrinėjo mokslininkai.

„Šis atvejis buvo mįslė nuo pats 1990-ųjų, – sakė Aleksandrijoje, Virdžinijos valstijoje, veikiančios organizacijos „SNA International“ teismo medicinos ekspertė Charla Marshall, dirbusi prie šio projekto. – Dabar dėl naujausių technologinių galimybių mes galėjome grįžti prie JB55 atvejo ir pabandyti įminti šią vyro tapatybės mįslę.“

Šis naujausias projekto skyrius projekto suteikė daugiau informacijos apie vampyrų baimę Naujojoje Anglijoje, ypač Konektikute ir Rod Ailande, XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje, o taip pat šios baimės sąsajas su tuberkuliozės plitimu.

Mokslininkų teigimu, liga tuomet taip sparčiai plito, tad žmonės tikėjo, jog nuo jos mirę žmonės pakildavo iš kapų, norėdami užkrėsti giminaičius ir išleisti jų kraują bei gyvybę. Žmonėms baimę kėlė sergantys tuberkulioze, nes šie kosėdavo krauju, būdavo baisiai išbalę, o jų lupų kampučiuose kine visada būdavo kraujo.

Žmonės tikėjo, kad tokie vampyrai po mirties atsikeldavo, todėl reikėjo atlikti savotišką gydomosios ekshumacijos procesą. Dažniausiai įtariamu vampyru būdavo nuo tuberkuliozės miręs šeimos narys, esą, siekiantis užkrėsti sūnus, dukras ir žmoną. Todėl dažniausiai tokį gydomosios ekshumacijos procesą atlikdavo šeimos nariai, pasakojo jau pensijoje esantis archeologas Nicholas Bellantoni iš Konektikuto valstijos.

„Tai buvo daroma iš baimės ir meilės, – sakė jis. – Žmonės mirdavo namuose prie šeimos narių, ir šie neturėjo kito būdo tai sustabdyti. Veikiausiai, kaip jie manė, tai buvo būdas sustabdyti mirtis. Jie taip elgtis tikrai nenorėjo, tačiau jautė pareigą apsaugoti likusius gyvuosius. Žmonės buvo praradę viltį.“

Geriausias metodas nužudyti įtariamą vampyrą būdavo ekshumuoti palaikus ir pažiūrėti, ar širdyje dar buvo likę skysto kraujo. Jeigu taip, tai veikiausiai reikšdavo, kad mirusysis buvo vampyras, anuomet manė žmonės.

Tuomet širdis būdavo pašalinama ir sudeginama, o šeimos nariai kartais įkvėpdavo dūmų, esą, užkirsti kelią ligos plitimui.

Vėliau tokių atvejų imta fiksuoti ir Europoje, kur būta nemažai atvejų, kai lavonai būdavo iškasami, sudeginami, kitaip paguldomi, jiems būdavo pašalinama galva arba lavonai būdavo perduriami kuolu.

J. Barberio atveju veikiausiai nebebuvo širdies, kuria būtų buvę galima sudeginti, 1994 metais rašė N. Bellantoni ir Paulas S. Sledzikas. Todėl „buvo suardyti krūtinės kaulai“, o kaukolės ir šlaunikauliai buvo „padėti į kaukolės ir sukryžiuotų kaulų poziciją“, rašė jie.

Aptikus J. Barberio kapą, jo palaikai buvo nusiųsti į muziejų tyrimams, o mėginys, paimtas iš šlaunikaulio, buvo nusiųstas į DNR laboratoriją. Tačiau prieš 30 metų technologiškai dar nebuvo įmanoma nustatyti tapatybės.

Dabar šiuolaikinės priemonės – DNR profiliavimas pagal Y chromosomą ir genealoginiai duomenys – leido ekspertams nustatyti Barberio pavardę. Tuomet buvo patikrinti seni kapinių duomenys ir informacija laikraščiuose, ar anuomet Grisvolde kartais negyveno Barberiai.

Specialistai aptiko pranešimą laikraštyje, kad 1826 metais mirė dvylikametis Nathanas Barberis, kurios tėvas buvo Johnas Barberis. Mokslininkai netoli JB55 kapo aptiko karstą, ant kurio buvo vinelėmis plačia galvute padarytas užrašas NB13.

Visas šis projektas prasidėjo 1990 metų lapkritį, kai, vykdant kasimo darbus Grisvoldo karjere, buvo aptiktos apleistos kapinės, nurodoma tyrimo, kurį atliko S. Sledzikas, N. Bellantoni ir jų kolega Davidas A. Poirier, ataskaitoje.

Tuomet buvo pastebėti žmonių skeletai ir yrantys karstai. Tyrėjai iš viso 28 kapuose rado 27 žmonių – penkių vyrų, aštuonių moterų ir keturiolikos vaikų – palaikus. Tai buvo Waltono šeimos kapinės. Viename kape buvo rastas karstas, tačiau nebuvo žmogaus palaikų. Tačiau didžiausio dėmesio susilaukė kapas Nr. 4.

„Visi gulėjo geroje anatominėje pozicijoje,... išskyrus asmenį JB55“, – nurodė N. Bellantoni. Jis su kolegomis po karsto dangčiu rado keistą kaukolės ir sukryžiuotų kaulų kompoziciją. „Šlaunikauliai buvo paimti... iš anatominės pozicijos ir sukryžiuoti ant krūtinės“, – nurodė mokslininkas.

„Krūtinė buvo pažeista,... o kaukolė atskirta ir perkelta. Buvau labai nustebęs. Neturėjau nė menkiausio supratimo, į ką žiūrėjau“, – pasakojo N. Bellantoni.

Vėliau atliktas tyrimas leido nustatyti ryšį su Naujojoje Anglijoje vyravusiu tikėjimu vampyrais.

„Taigi pasirodo, kad JB sirgo tuberkulioze, tai buvo akivaizdu iš pažeidimų ant jo šonkaulių, – sakė mokslininkas. – Mes manome, kad kaulai buvo perdėti kape, nes tikėta, kad jis nemirė.“

Anot N. Bellantoni, prieš ekshumaciją JB veikiausiai jau buvo miręs maždaug ketverius ar penkerius metus. Sprendžiant iš karsto metalinių detalių, ekshumacija veikiausiai įvyko XIX amžiaus pradžioje.

„Čia, Naujojoje Anglijoje, ... gyveno gausios ūkininkų šeimos, – pasakojo mokslininkas. – Kadangi jie nesuvokė, kaip liga plinta, didelės šeimos sėsdavo prie vakarienės stalo kartu su sergančiais šeimos nariais, ir tuberkuliozės aukos taip pat miegodavo su penkiais ar šešiais kosinčiais broliais ir seserimis. Tai buvo epidemija.“

Taigi, ką dabar galima pasakyti apie vargšą Johną Barberį, kuris buvo palaikytas vampyru?

„Jis buvo sunkiai dirbantis ūkininkas. Veikiausiai žemiausios klasės atstovas. ... Iš jo kaulų galima spręsti, kad jo stuburą buvo pažeidęs artritas, jis šlubavo. Tai buvo labai ir labai sunkiai dirbęs žmogus. Esu įsitikinęs, kad jis buvo geras krikščionis“, – sakė N. Bellantoni.

.
Verta skaityti! Verta skaityti!
(16)
Neverta skaityti!
(7)
Reitingas
(9)
Komentarai (2)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
65(9)
47(5)
30(0)
26(0)
23(3)
23(0)
15(0)
12(0)
Savaitės
123(10)
121(2)
72(5)
71(0)
68(4)
Mėnesio
135(0)
114(13)
105(0)
102(13)
101(1)