Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Kas čia nutiko? Maždaug 500 žmonių skeletų, bet kaip išmėtytų aplink ir daugelis žuvusių žmonių - ne vietiniai (Video)

2019-08-28 (1) Rekomenduoja   (10) Perskaitymai (1494)
    Share

Ežerą Indijos Utarakando valstijoje dar vadina Skeletų ežerų. Beje, jame nėra nė vieno sveiko skeleto, visi kaulai išmėtyti, rašoma straipsnyje theatlantic.com. Tyrėjų spėjimu, tie kaulai – maždaug 500 žmonių.

Roopkundo arba Skeletų ežeras yra keli kilometrai virš jūros lygio Himalajuose, palei garsų piligrimų kelią Nanda Devi Raj Jat.

Nuo tada, kai Antrojo pasaulinio karo metais miškininkas aptiko vaiduoklišką reginį, atsirado nemažai spėjimų, kodėl žuvo apie 500 žmonių, kurių kaulai guli ežere. Pagal vieną teoriją, jie – užkariautojai japonų kareiviai, pagal kitą – iš karo grįžtanti indų kariuomenė, pagal trečią – ten karaliaus ir jo šokėjų būrio, kuriuos nutrenkė kažkokia dievybė, palaikai... Prieš kelerius metus archeologų grupė apžiūrėjo kaulus, atliko tyrimų ir padarė išvadą – tai grupė keliautojų, žuvę nuo krušos IX amžiuje.

Tarptautinė tyrėjų komanda iš beveik 30 archeologų, genetikų ir kitų specialistų ištyrė 37-ių individų kaulų, rastų Roopkune. Tyrimas atskleidė naujų detalių, kurios daro šią istoriją dar paslaptingesnę. Tyrėjai padarė išvadą, kad dauguma tų asmenų žuvo maždaug prieš 1 000 metų, bet ne tuo pačiu metu. Keli mirė maždaug XIX a. pradžioje. Negana to, skeletų genetika – artimesnė Viduržemio jūros regionui nei pietų Azijai.

„Paslapčių gali būti kur kas daugiau, – teigė Harvardo genetikas Davidas Reichas. – Sunku patikėti, bet maždaug trečdalio individų kilmė yra tai pasaulio daliai visiškai neįprasta.“

Roopkundas – problematiška vieta tyrinėti, sako archeologai. Keliautojai kilnojo kaulus ir tikriausiai išsinešė vertingiausius artefaktus. Nuošliaužos veikiausiai ne kartą trupino skeletus.

Tyrime nedalyvavusi archeologė iš Havajų universiteto Miriam Stark nurodė – Roopkundo tyrinėjimų vieta neturi kultūrinio konteksto, t. y. ji nėra religinė vieta, netgi ne mūšio laukas. Todėl naujas tyrimas – vertingas ir įrodantis, kiek informacijos galima išspausti iš toli gražu netobulų duomenų.

Moksliniu požiūriu, vienintelis palankus Roopkundo vietovės aspektas – įšalas, dėl kurio išliko ne tik kaulai, bet ir DNR juose, taip pat šiek tiek raumenų ir net drabužių dalelių. Kita vertus, dėl tos pačios priežasties tyrimai darosi sunkesni, pasakoja 2003 m. ekspedicijoje į Roopkundą dalyvavusi archeologė Veena Mushrif-Tripathy. Jos teigimu, net pagrindinėje stovykloje, kuri buvo įrengta 700 metrų žemiau ežero, oras buvo pavojingas, greitai besimainantis. Norėdami pasiekti ežerą, tyrėjai turėdavo įkopti į kalnagūbrį virš jo, o paskui juo nusileisti, nes ežerą supantys kalnai yra pernelyg statūs.

V. Mushrif-Tripathy ežero nepasiekė – ją ištiko kalnų liga. „Tai – vienas iš dalykų, dėl kurių labiausiai gailiuosi. Dar šiandien negaliu to pamiršti“, – pasakoja archeologė.

Kaip teigia Kopenhagos universiteto genetikas Fernando Racimo, įprastai senovės DNR tyrimai susitelkia į žmonių populiacijos judėjimus, vykusius prieš tūkstančius metų. O naujas tyrimas, priešingai – „yra puikus pavyzdys, kaip senovės DNR tyrimai gali ne tik suteikti informacijos apie didesnes migracijas, bet ir papasakoti mažesnio masto istorijų, kurių kitaip nebūtų įmanoma išaiškinti“.

Pasak M. Stark, smagu matyti, kad archeologai ir genetikai bendrauja norėdami išsiaiškinti daugiau niuansų. „Dažnai atrodo, kad genetikai tik atlieka darbą, norėdami įrodyti antropologams ar istoriniams lingvistams, iš kur kilę tyrimo objektai [žmonės]. O mes turėtume kelti ne tokius klausimus“, – sakė ji.

Pensilvanijos universiteto Antropologijos fakulteto dekanei Kathleen Morrison mažiausiai įdomu, iš kur, kaip rodo DNR tyrimai, kilo žuvusieji Roopkundo ežere. Ji pabrėžė, kad senovės Indo-graikų karalystė Indijos subkontinente gyvavo apie 200 metų – 180–10 m. pr. Kristų. „Faktas, kad egzistavo nežinoma grupė europiečių iš Viduržemio jūros regiono, nėra stulbinamas atradimas“, – teigė K. Morrison. Ji taip pat įspėjo, kad radiometrinis datavimas darosi vis mažiau tikslus, kai tiriami vis arčiau mūsų laikų gyvenę žmonės, taigi XIX a. pradžia, kuriai priskiriami Roopkunde rasti dalis iš Viduržemio jūros regiono kilusių žmonių, galbūt nėra tiksli data.

Be to, tai, kad dalis kaulų Roopkunde yra kiek neįprastos populiacijos palaikai, nesumažina paslapties ir klausimo – kaip šimtai žmonių atsidūrė nuošaliame kalnų ežere.

D. Reichas ir V. Mushrif-Tripathy įsitikinę, kad skeletų neatgabeno į ežerą. V. Mushrif-Tripathy mano kad žmonės, kurių kaulus ji padėjo tirti, paprasčiausiai pasiklydo ir subjurus orui buvo priversti likti prie ežero. O D. Rechas teigia – gali būti, kad aplink ežerą buvusius palaikus nuošliaužos pamažu nustūmė į ežerą.

Tiesa, K. Morrison toks paaiškinimas neatrodo visai įtikinamas. „Manau, kad vietiniai sumetė juos į ežerą. Įprastai daugybė žmonių skeletų vienoje vietoje reiškia, kad tai – masinė kapavietė“, – sakė ji.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(11)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(10)
Komentarai (1)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
41(2)
34(1)
32(0)
31(1)
28(0)
25(5)
22(1)
20(0)
13(0)
Savaitės
85(1)
Mėnesio
150(2)
148(15)
146(3)
143(12)
138(22)