Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Kaip sportininkai sukčiaudavo Olimpinėse žaidynėse - neįtikėtinos istorijos nuo senų senovės iki dabartinių laikų

2019-09-16 (0) Rekomenduoja   (23) Perskaitymai (2807)
    Share

Senovinės Olimpinės žaidynės nekeliaudavo iš miesto į miestą kaip dabar. Pradedant 776 m. pr.m.e. Olimpinės žaidynės kas keturis metus buvo rengiamos Olimpijoje – griaustinio, žaibo, lietaus ir vėjo dievo Dzeuso šventovėje. Tuo metu dievų statulos buvo statomos visur, o štai viena tokia bronzinė statula rankose laikė du žaibus ir buvo vadinama „Dzeusas priesaikos davėjas“. Prieš varžybas visi sportininkai, atvykę iš tolimų pasaulio kampelių, turėjo atsistoti prieš šią skulptūrą ir duoti priesaiką taip prižadant, kad laikysis Olimpinių žaidynių taisyklių ir garbingų varžybų nuostatų.

Šiandien Olimpinės žaidynės turi kažką panašaus, tačiau būtų klaidinga tai vadinti priesaika, o ir rankose nereikia laikyti laukinio šerno mėsos gabalo, kaip tai buvo daroma senovės Graikijoje.

Šiandien Tarptautinis Olimpinis komitetas turi etikos kodeksą, kurios pirmasis straipsnis nurodo varžytis su pagarba Olimpinei dvasiai, o tai reikalauja abipusio supratimo ir draugystės, solidarumo bei garbingo varžymosi dvasios. Na, paprastai pasakius, ši nuostata draudžia sukčiauti.

Žinoma, šios nuostatos ne visada yra paisoma, o priesaikos kartais nebuvo paisoma ir prieš 3000 metų. Nors sukčiavimo būdai per tą laiką pasikeitė, žmogaus noras sukčiauti vis tiek išliko. Senovės Olimpinių žaidynių dalyviai turėjo ne daugiau ir ne mažiau moralės nei šiandien – tai įrodo ir mitas apie Olimpinių žaidynių susikūrimą.

Olimpijos miestas buvo pavadintas Olimpijos kalno garbei, o ši vieta buvo laikoma mitinių dievų namais. Vienas žinomiausių Olimpijos statinių buvo taip pat ir vienas iš pasaulio stebuklų – didžiulė Dzeuso statula, pagaminta iš aukso ir dramblio kaulo. Šalia šio statinio stovėjo ir kitos, ne tokios įspūdingos statulos, kurios pasakojo istoriją apie karalių ir jo dukrą, patrauklų jos gerbėją bei schemą.

Pirmoji apgavystė

Mitinis senovės karalius Oenomaosas buvo perspėtas, kad jos dukrą vesiantis vyras jį nužudys. Kad išgyventų, Oenomaosas, kuris turėjo greičiausius žirgus pasaulyje, išleido pareiškimą, kad kiekvienas vyras, norintis vesti jo dukrą, pirmiausia turi įveikti jį žirgų vežimų lenktynėse. Ilgą laiką jis buvo saugus, nes visi gerbėjai, norėję vesti jo dukrą, nesugebėdavo įveikti greičiausių karaliaus žirgų. Tačiau taip buvo tik iki tol, kol jo dukros rankos panorėjo jaunas ir gražus vyras, vardu Pelopsas.

Priešingai nei kiti vaikinai, Pelopsas turėjo planą. Jis papirko vieną vyrą, kad šis pakeistų karaliaus vežimo metalinį kaištį vaškiniu. Eilė statulų Olimpijoje, kaip manoma, vaizduoja būtent akimirką kai Oenomaosas ir Pelopsas stovėjo iš dviejų skirtingų Dzeuso statulos pusių ir davė priesaiką nesukčiauti. Žinoma, kad kai tik lenktynės įsibėgėjo, vaškinis kaištis sulūžo, o karalius iškrito iš karietos ir žuvo. Tuo tarpu Pelopsas vedė jo dukterį.

Dėl šios priežasties pietinis Graikijos regionas, kuriame yra ir Olimpija, buvo pavadintas Pelopso vardu (šis regionas vis dar vadinasi taip pat). Pelopsas įkūrė Olimpines žaidynes, kad tokiu būdu paminėtų savo triumfą, tad nuo to laiko Graikijos vyrai kas ketverius metus ėmė varžytis tarpusavyje, kad įrodytų, kuris yra geriausias, prieš tai prisiekdami Dzeusui, kad nesukčiaus. Visa tai gali pasirodyti kaip veidmainystė, tačiau senovės graikai buvo kiek praktiškesni kalbant apie žmogaus prigimtį – bent jau visa tai atspindėjo jų dievai. Graikų mitologija yra pilna pavydo, godumo, apgaulės ir klastos. Žinoma, jie to nelaikė Olimpinių žaidynių dalimi ir to neskatino. Tiesą sakant, jie statė statulas, kad gėdintų taip besielgiančius.

Senovės Olimpiada

Pakeliui į Olimpiją dalyviai praeidavo eilę statulų, tame tarpe ir Dzeuso, tačiau jas vadindavo „Dzeinais“. Kiekviena statula turėdavo po mažą lentelę, kurios smerkdavo sportininkus dėl blogo elgesio. Graikai pastatė pirmą tokią statulą po 98-ųjų Olimpinių žaidynių, skirtą boksininkui Eupolui iš Tesalijos, kuris papirko savo varžovus, kad šie leistų jam laimėti. Olimpinių žaidynių pareigūnai skyrė baudą Eupolui bei papirktiems sportininkams, o iš šių pinigų buvo pastatyti 6 „Dzeinai“.

Pirmosios statulos lentelė priminė atletams, kad Olimpinės žaidynės yra skirtos išsiaiškinti pėdų greitį bei kūno stiprumą, o ne atleto piniginės storį. Kitos statulos gėdino jo bendrininkus, o paskutinė statula perspėjo atvykstančius sportininkus, kad šie nenaudotų klastos prieš dievus ir nedarytų gėdos žaidynėms, kaip tai padarė minėti vyrai. Kaip rašė graikų keliautojas, geografas ir rašytojas Pauzanijas: „keista, kaip žmogus tiek mažai gerbia Olimpijos dievą, kad imtų ar duotų kyšį“.

Nepaisant to, sukčiavimų netrūko. Graikai pastatė daugybė Dzeinų, kurie nusitęsė per visą kelią link Olimpijos, mat tiek daug atletų sukčiavo. Jie papirkinėjo kitus atletus, atletų tėvus, varžybų pareigūnus, varžydavosi paslapčia, nors ir jų miestams-valstybėms būdavo draudžiama siųsti savo sportininkus, tačiau šie apsimesdavo atvykę iš kitų miestų ar valstybių.

Vėliau žaidynės turėjo nemažą pertrauką, kuri tęsėsi maždaug 2000 metų. O štai inauguracinės šiuolaikinės Olimpinės žaidynės buvo surengtos Atėnuose 1896 metais. Ir žmonės netruko vėl pradėti sukčiauti. Maratono metu vienas sportininkas dalį kelio važiavo karieta. Tačiau, ko gero, linksmiausia sukčiavimo Olimpinių žaidynių metu istorija yra iš 1904 metų Olimpinių žaidynių, kurios vyko Sen Liuise, Misūryje (JAV).

Oras buvo tvankus, temperatūra viršijo 30 laipsnių, o maratonininkai nebuvo tam pasiruošę. Mūrininkas ir maratonininkas iš JAV Fredas Lorzas įveikė du basakojus bėgikus iš Tsvanos genties Pietų Afrikoje, kubietį, kuris pasirodė su ilgomis kelnėmis bei eilę kitų varžovų. F. Lorzas visus juos ne šiaip įveikė, o įveikė net 45 minutėmis. Prezidento Teodoro Ruzvelto dukra apdovanojo F. Lorzą, tačiau kažkas staiga sušuko, kad sportininkas sukčiavo.

Pasirodo, dalį maratono F. Lorzas važiavo sunkvežimyje. Tuomet aukso medalis nukeliavo kitam amerikiečiui Thomasui Hicksui, kuris tuo metu vėmė ir buvo perbalęs, kadangi prižiūrėtojai jam pakišo kiaušinio baltymo, brendžio ir strichnino, kuris tuo metu buvo laikomas stimuliantu, mišinį. Po maždaug 30 metų vokiečių šuolininkė į aukštį Dora Ratjen prarado Olimpinį auksą po to, kai teisėjai išsiaiškino, kad ji iš tikrųjų buvo visai kitas žmogus – Heinrichas Ratjenas.

Taigi, kodėl gi žmonės sukčiauja? Na, kadangi kaip ir varžymasis, sukčiavimas kyla iš žmogaus prigimties. Profesorius iš Pensilvanijos universiteto Maurice‘as Schweitzeris, kuris tyrinėja sukčiavimą, sako, kad sukčiavimas visuomet buvo sporto dalis. Anot jo, žmonės laikosi minties, kad jie varžosi tik tam, kad laimėtų, todėl jie kerta kampus ar peržengia savo galimybių ribas. Tuo tarpu emocijos, susijusios su pergalėmis – pranašumo ar nusipelnymo laimėti pojūčiai – paskatina sukčiavimą. M.Schweitzeris išsiaikino, kad sukčiaujantys žmonės patiria dvigubą euforiją – euforiją laimėjus ir euforiją visus apgavus.

Neseniai paaiškėjus, kad Rusija padėjo savo atletams naudoti dopingą Olimpinių žaidynių metu – sukčiavimas pasiekė neregėtas aukštumas, nematytas nuo Šaltojo karo laikų, kai Rytų bloko atletai buvo apkaltinti dopingo vartojimu. Na, o kadangi sukčiavimas yra susijęs su Olimpinėmis žaidynėmis nuo pat jų sukūrimo pradžios, tai atitinka ir Olimpinių žaidynių šūkį – Citius, Altius, Fortius (liet. greičiau, aukščiau, stipriau).

Parengta pagal „The Atlantic“.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(26)
Neverta skaityti!
(3)
Reitingas
(23)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
36(3)
28(0)
20(1)
14(0)
12(0)
11(0)
11(0)
10(0)
Savaitės
105(0)
84(1)
Mėnesio
149(2)
148(15)
146(3)
143(12)
138(22)