Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Hitlerio bestseleris – pasaulio pragaištis: kaip buvo parašyta „Mein kampf“ ir koks jos likimas dabar

2019-10-23 (6) Rekomenduoja   (16) Perskaitymai (3554)
    Share
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį

Knyga – pirmoji pasaulyje medijos priemonė. Jos turinys gali būti labai įvairus, o kiekvienas rašytojas siekia skaitytojui perduoti savo žinutę. Įprastai knygas siejame su žinių šaltiniu: iš jų mokomės ir savo malonumui skaitome laisvalaikiu, todėl natūraliai kyla tik geros asociacijos. Tačiau taip yra ne visada. Knygas rašo žmonės, ir ne visuomet tai būna geri žmonės. Knygoje galima išdėstyti šviesiausias bei nuoširdžiausias mintis, bet lygiai taip, it kokią pandemiją, galima skleisti blogį, pagiežą ir neapykantą. Tačiau bene pats svarbiausias dalykas, kad tokios sąmonės tamsybės ant popieriaus lapo esti išlietos visiškai nuoširdžiai. Taip padarė ir Adolfas Hitleris savojoje „Mein Kampf“ (Mano kova), apie karą ir kraują paskelbęs gerokai anksčiau, nei daugelis naivių europiečių galėjo tikėtis.

Jeigu žmonija kada nors išgyveno tikrą pragarą, tai XX a. buvo tas laikas. Pirmasis pasaulinis karas, pats kruviniausias konfliktas iki tol, pasirodo ne tik, kad neišsprendė nesutarimų, bet įžiebė dagtį dar didesnei visuotinei tragedijai. Kone svarbiausias asmuo, inicijavęs šį košmarą buvo Adolfas Hitleris. Jis nebuvo iš kilmingos šeimos, neturėjo jokio statuso, nebuvo ir didelių turtų paveldėtojas. Tai kaip visai nereikšmingas vyras sukėlė tokio masto nusikaltimą?

Pirmasis pasaulinis karas ant menčių paguldė visą Europą. Bosnio Gavrilo Principo paleista kulka 1914 m. birželio 28 d., atvėrė ištisą apkasų skerdynių mėsmalę, trukusią keturis metus. Šiame masinių pjautynių katile dalyvavo ir dar vienas niekam nežinomas vyriškis, neužilgo pagrasinsiąs Senojo Žemyno egzistencijai. Jis buvo vardu Adolfas Hitleris.

Didysis karas po savęs paliko žarnom ir viduriais nusėtus Europos tyrlaukius, milijonus į šipulius sudaužytų širdžių ir žlugusias keturias monarchijas. Taikos žmonija laukė tarsi išganymo, tačiau taip galvojo ne visi. Jaunas austrų kilmės ryšininkas, savanoriu stojęs tarnauti į Vokietijos kariuomenę, karo baigtį pasitiko ligoninėje, laikinai apakintas iprito (garstyčių) dujomis, o žinia apie Vokietijos pralaimėjimą šio vyruko toli gražu nenudžiugino.

Paties Adolfo ikikarinis gyvenimas taipogi nebuvo rožėm klotas. Despotas tėvas, Aloyzas (Šiklgruberis) Hitleris, geležine ranka savo sūnų it kokį šunį auklėjo, nepraleisdamas progos vyrišką jėgą pademonstruoti ir prieš berniuko motiną. Galima numanyti, kad 1903 m. mirus Aloyzui Hitleriui, jaunasis Adolfas, visą gyvenimą kentęs tėvo smurtą ir prievartą, labai nesisielojo. Tačiau po ketverių metų jį pasiekė kur kas tragiškesnė žinia. 1907 m. nuo krūties vėžio mirė motina Klara. Daugelis istorikų bei psichologų teigia, kad jeigu Hitleris kada nors ką nors iš tiesų ir mylėjo, tai buvo jo mama. Gydytojui Eduardui Blochui nepavyko išgelbėti moters gyvybės. Jis buvo žydas.

Netekęs šeimos, dukart išspirtas iš dailės akademijos Vienoje, be amato, be skatiko ir be ateities, Adolfas vienintelį išsigelbėjimą matė tik kariuomenėje, todėl žinią apie Didįjį karą pasitiko su džiaugsmu, o naujieną apie karo baigtį – su didžiuliu kartėliu. Prancūzų istorikas Žanas Polis Bledas, dokumentinėje juostoje „Mein Kampf. Hitlerio knygos paslaptys“, pažymėjo: – „Po karo Hitlerio laukė tas pats prieškarinis gyvenimas. Jokios perspektyvos, jokios vizijos, jokios ateities.“ Ir jis tą puikiai suprato.

Paradoksalu, tačiau neturėdamas išsilavinimo, jau nekalbant apie politinį, 1919 m. Hitleris pradėjo savo karjerą kraštutinės dešiniosios krypties vokiečių darbininkų partijoje. Minėtoje juostoje „Mein Kampf. Hitlerio knygos paslaptys“, istorikas Eduardas Husonas teigia, kad šiam darbui Adolfą užverbavo kapitonas Karlas Majeris. Jis ieškojo tinkamo veikėjo šnipinėjimui partijos viduje, o Hitlerio iškalbos dovana Miuncheno aludėse nepraslydo jam pro akis. Tačiau gebėjimą kone hipnozės būdu prikaustyti susirinkusius klausytojus savyje atrado ir būsimasis fiureris.

Psichologas Erikas Fromas, tokį Hitlerio sugebėjimą aiškina taip: – „Pusiau hipnozinės situacijos pavyzdys yra žmonių reakcija į stiprią įtaigos galią turintį lyderį. Besąlygiškas jo idėjų priėmimas sąlygotas ne klausytojų įsitikinimu, pagrįstu jų pačių mąstymu ar kritišku jiems pateiktų idėjų vertinimu, o emociniu pavaldumu oratoriui.“

Jau po metų, 1920 m., paties Hitlerio organizuota nocionalsocialistų darbininkų partija (NSDAP), karo nualintoje ir politinės suirutės persmelktoje Vokietijoje, palaipsniui pelnė vis daugiau ir daugiau nusivylusių piliečių simpatijų, o Adolfas šios kylančios politinės jėgos vairą tvirtai suėmė į savo rankas. Nuo 1933 m. iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos – 1945 m., ši partija buvo vienintelė ir neabejotina.

Kone pagrindinis mechanizmas, padėjęs Hitleriui ir NSDAP įsitvirtinti valdžios olimpe, buvo propaganda. Kalbant apie ją, neįmanoma nepaminėti Jozefo Gebelso. Tas mažas ir smulkus vyrukas apsukriai, it koks žaltys, sukosi propagandos ministro kėdėje. Naciai naudojo šį ginklą spaudoje, kino filmuose, radijo transliacijose, ir apskritai visur kur tik buvo įmanoma, idant įtvirtintų savo ideologiją Vokietijos žmonių galvose. Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“, taip pat tapo viena pagrindinių šio metodo priemonių.

Vargu ar Hitleris, rėkaudamas aludėse apie raudonojo tvano (bolševizmo) grėsmę, gėdingą Versalio sutartį, bei antisemitinius pasisakymus, svajojo apie rašytojo karjerą, tačiau vienas įvykis apvertė kortų stalą aukštyn kojom. Garsusis 1923 m. lapkričio alaus pučas, kuomet ankstyvieji naciai vedami Adolfo ir Pirmojo pasaulinio karo veterano, generolo Ericho Ludendorfo, jėga bandė perimti valdžią į savo rankas, baigėsi nesėkmingai. Vietoje taip trokštamos valdžios nacių vedlys gavo 5 m. kalėjimo Lansbergo tvirtovėje, tačiau bausmę atliko viso labo tik 9 mėnesius. Ir reikia paminėti, kad laiko jis ten veltui neleido.

Lansberge Hitleriui toptelėjo mintis į vieną veikalą užrašyti patirtus išgyvenimus ir visas savo alubarių šnekas. Ilgai buvo manoma, kad fiureris tik diktavo tekstą, o spausdinimo mašinėle darbavosi ištikimas jo bendražygis Rudolfas Hesas, tačiau šiandien daugelis istorikų pripažįsta, kad Adolfas rašė pats. Taigi, būtent kalėjime, kur turėjo būti numalšintas nacių išsišokėlis, demoniška rašliava pradėjo įgauti pavidalą. Ką tokio galėjo parašyti žmogus, visą vaikystę luošintas tėvo, netekęs vienintelio gyvenime mylėto žmogaus įprasminusio šeimą – motinos, praradęs svajonę tapti trokštamu menininku ir išsigelbėjimo ieškojęs žiurkių apkramtytais lavonais, žarnomis ir nutrauktomis galūnėmis nusėtuose apkasuose.

Rasinė pasaulėžiūra valstybę mato tik kaip priemonę tikslui ir tą tikslą suvokia kaip rasinę žmogaus egzistenciją. Taigi, ji jokiu būdu netiki rasių lygybe, bet kartu su jų skirtumais, ji pastebi jų aukštesnę ir menkesnę vertę ir jaučiasi įsipareigojusi, per šitas žinias, skatinti geresniųjų ir stipresniųjų pergalę ir reikalauti prastesniųjų ir silpnesniųjų paklusnumo. Ji negali suteikti teisės egzistuoti net etinei idėjai, jeigu ši idėja sudaro grėsmę aukštesnės etikos gyvybės nešėjų rasiniam gyvenimui.
Skambūs Hitlerio šūkiai apie Vokietijos didybę neturėjo nieko bendra su šalies gerove. Valstybė tapo priemone tikslui: absoliučiai valdžiai įgyti ir asmeninei keršto ambicijai patenkinti. Tikslą pavergti silpnesniuosius (pirmiausia žydus), Hitleris laikė etikos principu. Kad jis būtų įgyvendintas, NSDAP partija turėjo tapti dominuojančia politine jėga, tokiu būdu visa kontrolė atitektų naciams, būtų atrištos rankos imtis taip trokštamų karo veiksmų ir rasinio valymo.

Tas, kas nėra geros rasės, šiame pasaulyje yra atmata.

aliuzija į žydus.

Viskas šioje Žemėje yra tobulintina. Kiekvienas pralaimėjimas gali tapti pasekančios pergalės tėvu, kiekvienas pralaimėtas karas, vėlesnio atgimimo priežastimi.
Faktiškai tai – užkoduotas naujo karo paskelbimas, deklaracija, smerkianti net ir menkiausią pralaimėjimo toleranciją Pirmajame pasauliniame kare. Po Versalio sutarties, Vokietijai išties teko sunkiausia našta (gal ir ne visai pelnytai), ir Hitleris tuo meistriškai pasinaudojo. Jis Vokietiją žmonėms sugebėjo pateikti kaip išniekintą plaštakę nuplėštais drabužiais ir sumaitotu kūnu, veidu paliktą drybsoti purve. Negana to, už tai ji dar turėjo ir susimokėt. Jis piliečių sąmonėje sukonstravo ir įskiepijo aukos sindromą, tokiu būdu žadindamas tautos dvasią ir ruošdamas visuotiniam kerštui.

Kiekvieno nacionalsocialisto atsidavimas yra pademonstruotas uolumu ir sugebėjimu įvykdyti bendruomenės jam patikėtą darbą.

Hitlerio užuomina į visiškai kontroliuojamą žmogų.

Fiurerio tikslas – įdiegti ideologinę sistemą, kuri pakirstų bet kokį žmogišką individualumą, individo išskirtinumą ir saviraišką, bei ugdytų lengvai manipuliuojamų, nuspėjamų ir mašinaliai paklūstančių piliečių masę. Savarankiškai mąstantis ir kvestionuojantis ideologijos teisėtumą pilietis tokioje sistemoje tampa didžiausia grėsme. Čia galime prisiminti ir gerai žinomo psichologo žodžius: „Ideologija – tai socialiai orientuota racionalizacija.“ (Erich Fromm).

Taip išaukštinta grynoji arijų rasė, Hitlerio rasių piramidės viršūnėje, pagal jį patį iš tiesų buvo savarankiškai nemąstantis ideologinės sistemos produktas, kareivio pavidalu. Vienintelis reikalavimas iš grynakraujo arijo – fizinė stiprybė (ko pats Hitleris niekada neturėjo). Proto ir savivokos tokiam kariui nereikia. Jis nedvejodamas dėl tėvynės, bendruomenės (sistemos ir fiurerio), tarsi užprogramuotas savavališkai privalėjo dėti galvą mūšio lauke be jokių klausimų.

Rasinė valstybė turės prieiti prie iš pagrindų kitokio požiūrio į darbo koncepciją. Ji, jeigu prireiks, turės sulaužyti neapykantos fiziniam darbui nesąmonę.

Galima Hitlerio užuomina į koncentracijos stovyklas.

Hitleris atvirai žėrė savo neapykantą žydams, lydingamas juos su pačiu nelabuoju, o per savo knygos puslapius jis norėjo tai įkalti Vokietijos žmonių galvose. Gali būti, kad motinos mirtis, kurios nesugebėjo išgelbėti žydų kilmės daktaras, apakino fiurerį, ir aklas bei iracionalus pyktis pakurstė antisemitizmo sėklą šio žmogaus smegenyse.

Tai viso labo tik nuotrupos tamsybių, kurias Hitleris pažėrė savo veikale. Kaip pasakytų britų filosofas Džeimsas Alenas – „Iš nešvaraus proto išsivysto nešvarus gyvenimas.“ Pasak psichologo Džordano Petersono – „Tik žmogus gali sukelti kančias dėl kančių“, o fiurerio planas ir buvo tiesiogiai į tai orientuotas. Ši knyga įkūnija absoliučią destrukciją, nors remiantis Eriko Fromo mintimis, galima daryti prielaidą, kad ji kilo ne tik iš neapykantos, tačiau ir iš baimės: – „Impulsas naikinti kitus kyla iš baimės būti jų sunaikintam.“

Frederiko Montelio dokumentinis filmas „Mein Kampf. Hitlerio knygos paslaptys“ atskleidžia, kad nuo 1925 m. iki 1944 m. buvo išspausdinta 12,5 mln. šio veikalo kopijų, o autorius uždirbo per 10 mln. eurų šiandienos valiuta. Žydai čia laikomi atvira nelaime, o pats žodis „žydai“, joje pakartotas 373 kartus. Nors po Antrojo pasaulinio karo šios knygos spausdinimas buvo uždraustas, ta velnio rašliava neišnyko nuo žemės paviršiaus. Nuo XX a. ketvirto dešimtmečio „Mein Kampf“ spausdino Prancūzijoje, Anglijoje, Kinijoje, Brazilijoje, Turkijoje ir Indijoje. Arabų šalyse knyga ir dabar traukia antisemitų dėmesį ir toliau kursto neapykantą. Tokie neonaciai kaip Matijas Koelis, niekada nenustojo liaupsinti savojo fiurerio ir jo sąmonės klystkelių.

Nuo 2016 m. sausio 1 d. šis veikalas tapo viešai prieinamas. Suvokiant kokią visuotinę grėsmę skleidžia ši knyga, Vokietijoje tekstas buvo perleistas su istorikų komentarais. Šiuo pavyzdžiu pasekė ir mokslinis komitetas Prancūzijoje. Nesant galimybės knygos uždrausti, juo labiau nevaržomai skaityti jos ištraukas internete, toks istorikų ir kitų mokslininkų indėlis yra kone vienintelė priemonė dekonstruoti puslapiuose visą griaunantį demonišką blogį.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(26)
Neverta skaityti!
(10)
Reitingas
(16)
Visi šio ciklo įrašai:
2019-10-23 ->
Hitlerio bestseleris – pasaulio pragaištis: kaip buvo parašyta „Mein kampf“ ir koks jos likimas dabar
2019-06-28 ->
2017-01-07 ->
2009-07-31 ->
Komentarai (6)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Kiti tekstai, kuriuos parašė Karolis Kasperas
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
51(2)
36(3)
32(0)
24(0)
23(0)
20(2)
17(0)
15(0)
15(2)
12(0)
Savaitės
88(0)
75(2)
67(6)
67(9)
Mėnesio
151(27)
135(0)
111(1)
109(2)
108(0)