Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Raupai ir kitos bėdos: kuo sirgo ir kaip gydėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai?

2019-12-27 (0) Rekomenduoja   (7) Perskaitymai (521)
    Share

Prieš 40 metų, 1979-ųjų gruodžio mėnesį, Tarptautinė raupų likvidavimo sertifikavimo komisija paskelbė apie šios ligos išnykimą. Šiandien skiepų dėka raupų pavadinimas mums jau skamba egzotiškai, tačiau prieš kelis šimtus metų jos buvo labai baiminamasi – raupai šienaudavo vaikų gyvybes ir tapo viena iš europiečių kolonistų į Naująjį pasaulį atvežtų negandų. Apie šią bei kitas ligas ir apskritai mediciną Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 15min papasakojo medicinos istorikė Monika Ramonaitė.

Raupai ir raupsai – skirtingos ligos

Nors pavadinimai ir skamba panašiai, o šias ligas tarpusavyje maišo net medicinos studentai, M.Ramonaitė patikino, kad raupai ir raupsai nėra tas pats. Raupai buvo įprasta liga, kuria persirgdavo daug žmonių. Sergantieji raupais nebūdavo visam laikui atskiriami nuo visuomenės, o liga simbolinio krūvio neturėjo.

Tuo tarpu Viduramžiams būdingi raupsai buvo ypatingi tuo, kad nulemdavo socialinę atskirtį – liga buvo suprantama kaip Dievo bausmė žmogui už jo padarytas nuodėmes.

„Viduramžiais Europoje raupsus ir marą galima laikyti tokiomis ryškiausiomis ligomis. Kodėl? Buvo ir kitų ligų, bet būtent šios turėjo Viduramžiams būdingą paaiškinimą, kad tai yra Dievo bausmė, kad maras yra Dievo bausmė už visų nuodėmes, o raupsai – nuodėmingą asmeninį gyvenimą, galbūt kažkokius seksualinius nuotykius už šeimos rato“, – pasakojo istorikė.

Progresuojant raupsams ligonis netekdavo galūnių, deformuodavosi nosis ar ausys. Raupsuotieji būdavo atskiriami nuo visuomenės, kurdavosi raupsuotųjų kolonijos, kuriose jie gyvendavo.

„Dažnai būdavo, kad kur nors eidami raupsuotieji turėdavo pranešti, kada jie ateina, tai kad visi girdėtų užsidėdavo varpelius“, – teigė M.Ramonaitė.

Raupsai iš Europos pasitraukė daugmaž Didžiųjų geografinių atradimų laikotarpiu, tačiau analogišką simbolinę prasmę tuomet įgavo sifilis, ilgainiui perėmęs simbolinį raupsų krūvį. Tiesa, sifilis ir raupsai išoriškai buvo gana panašios ligos – sergančiųjų sifiliu galūnės taip pat deformuodavosi, būdavo netenkama nosies ir panašiai.

„Medicinos istorikų nuomone viena liga išnyko, bet buvo pakeista kita, kuriai pritaikytos tos pačios nuodėmės, kaip Dievo bausmė“, – paaiškino istorikė.

Tuo tarpu situacija su raupais buvo kiek paprastesnė. Ši liga neturėjo jokios simbolinės prasmės. Tai tiesiog buvo itin pavojinga liga, dažnai pasibaigdavusi mirtimi.

„Kodėl visi bijojo raupų? Nes jais daugiausiai sirgdavo maži vaikai, kurie ir mirdavo nuo raupų. Šita liga nesirinkdavo, ar tu vargšas, ar turtingas. Daug Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų netekdavo daugumos vaikų būtent dėl šios ligos“, – teigė M.Ramonaitė.

Raupai pasireikšdavo panašiai, kaip ir kitos infekcinės ligos – iš pradžių pakildavo aukšta temperatūra, po to išberdavo visą kūną.

Raupais žmonės sirgdavo ir prieš 3000 metų. Seniausias žinomas raupų atvejis yra dar iš Senovės Egipto. Tyrėjai ligos požymius pastebėjo atradę 1100 metų prieš Kristų mumifikuotą faraono Ramzio kūną.

Kadangi raupai, kitaip, nei raupsai, nepalieka jokių pėdsakų jais sirgusiųjų kauluose, pastebėti, ar seniai miręs žmogus sirgo šia liga įmanoma tik tuo atveju, jei išsilaikė mirusiojo oda. Dėl to buvo galima atpažinti ligą radus mumiją.

„Čia gal ir išduosiu paslaptį, o gal ir ne – mano kolegė, gerai žinoma antropologė Justina Kozakaitė labai ieško raupsų atvejų, nes raupsai matosi kauluose – liga deformuoja patį kaulą – bet kol kas Lietuvoje jų nėra radusi. Kadangi liga viduramžiais pasitraukė iš Europos tai reiškia, kad arba ji iki Lietuvos nebuvo atkeliavusi, arba tokie atvejai dar neatrasti. Ji tikisi, kad atrasti raupsus pavyks. Gali būti, kad tie kaulai guli kur nors visiškai atskirti ir kapavietės dar neatrastos, bet kol kas apie tokius atvejus nėra žinoma“, – įdomybe pasidalino istorikė.

Raupai Lietuvoje – nuo Radvilų iki valstiečių

Pasiteiravus, ar žinoma, kada Lietuvoje atsirado raupai, M.Ramonaitė tvirtino, kad atsakyti į šį klausimą yra neįmanoma. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rašytiniai šaltiniai yra gana vėlyvi ir aprėpia pakankamai siaurą visuomenės sluoksnį – kilminguosius.

Istorikė teigė, kad pirmieji šaltiniai, kuriuose minimi raupai, mus pasiekė iš XVII amžiaus pradžios, tačiau juos skaitant matosi, kad žmonės jau žinojo, kas tai per liga. „Tai jaučiasi skaitant egodokumentus ar įvairius dienoraščius, nes liga turi pavadinimą, vadinasi jau buvo pažįstama. Taip pat ji yra įvardinama kaip tikra nelaimė, buvo žinoma, kuo viskas gali baigtis, tai yra vaiko mirtimi“, – sakė ji.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šaltiniuose dažniausiai minimi raupais sirgę vaikai bei paaugliai. Tyrėja papasakojo, kad netgi aptiko atvejį, kai XVIII amžiaus pabaigoje vienas studentas universitete prieš pat skiepų atsiradimą mirė nuo raupų ir dėl jo buvo įvestas karantinas –kitiems studentams net neleista dalyvauti mirusiojo laidotuvėse.

„Dažnai buvo, su bajorais taip pat, kad jei vienas vaikas serga, kitą bandoma iškelti kažkur toliau, kad jis neužsikrėstų“, – teigė M.Ramonaitė.

Pasak jos egzistuoja teorija, kad raupais Europoje persirgdavo visi – lengvesne ar sunkesne ligos forma – ir įgydavo imunitetą. Lengvesne raupų forma persirgę įgaudavo imunitetą, tuo tarpu sunkesnė forma dažnai baigdavosi siaubingomis komplikacijomis. O tokia teorija egzistuoja dėl to, kad raupai buvo viena iš europiečių indėnams „padovanotų“ ligų, nusinešusi labai daug Amerikos čiabuvių gyvybių – tikėtina, kad jie neturėjo jokio imuniteto.

Manoma, kad raupais persirgo ir vienas Lietuvos didikas. Tai – Jonušas Radvila, tačiau nežinoma, ar jis tikrai sirgo raupais - jo išvaizdos aprašymuose ir paveiksluose raupų randai nematomi ir neminimi. Tiesa, aprašant J.Radvilos veidą minima, kad jis turėjo vieną randą ant lūpos, tačiau jis liko nuo kirstinės žaizdos.

Raupų gydymas: jėzuitų milteliai, slauga ir tešmenys po skiepo

Pirmieji inovatyvų saugojimosi nuo raupų būdą sugalvojo kinai. Jie pastebėjo, kad raupais persirgę žmonės daugiau šia liga nebesirgdavo. Tai supratus buvo išrastas primityvus vakcinacijos būdas – raupų pūslelės ir jų turinys būdavo sudžiovinami bei specialiu prietaisu įšaunami į nosį. Šis metodas atsirado XI amžiuje ir pamažu atkeliavo iki Europos. Jo pagrindu Didžiosios Britanijos mokslininkas Edwardas Jenneris XVIII amžiaus pabaigoje išrado vakciną.

Gali būti, kad medicinos daktarai ligą aiškino pagal keturių Humorų arba Humoralinę teoriją. Pagal ją oficiali medicina ligų priežastis aiškino iki XVIII a. vidurio. Humoralinė teorija teigia, kad žmogaus kūne cirkuliuoja keturi skysčiai – kraujas, juodoji tulžis, geltonoji tulžis ir gleivės, o ligas sukelia jų trūkumas arba disbalansas.

„Aišku, prie to prisidėdavo ir visokios įgimtos savybės. Iš šitos teorijos mes dabar turime ir temperamentus, kaip sangvinikas, cholerikas ir taip toliau. Dar svarbūs būdavo astrologiniai ženklai, nes tuo metu astrologija buvo labai svarbi, įvairios prognostikos iš žvaigždžių, planetų išsidėstymo, padėdavo aiškinant, kada bus kažkokių ligų protrūkiai ir panašiai“, – teoriją paaiškino medicinos istorikė.

Ji pateikė pavyzdį: kokiam nors į šiaurę atkeliavusiam prie ispaniškos šilumos pratusiam jėzuitui sveikatą sutrikdyti galėdavo ir klimato sąlygos, tačiau sveikatos problemos vis viena buvo aiškinamos pasitelkiant keturis Humorus.

„Aš nesu tikra, kiek ši teorija paplito Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje, medicinos daktarų buvo nedaug, o jų paslaugomis galėjo naudotis tik pasiturintys asmenys, nes jos brangiai kainavo“, – pasakojo istorikė.

Ligą vienas žmogus perduodavo kitam per orą, lašeliniu būdu, bei per kūno skysčius. Iki skiepų ir vakcinacijos išradimo raupai būdavo gydomi paprasčiausiai slaugant ligonį. Stengtasi numušti karščiavimą naudojant įvairias vaistažoles, kartais mėginta pūsles patepti įvairiais tepalais, tačiau ne visada – žmonės suprasdavo, kad liga gali plisti ir per jas.

„Kažkokių tokių įspūdingų metodų tikrai nebuvo. Tai – aiškiai atpažįstama liga, o tokios ligos dažniausiai gydomos vaistažolėmis, įvairiais paprastais gydymo būdais, ko, pavyzdžiui, nepasakytum apie sifilį ar kokias kitas, kitokią prasmę turinčias ligas. Šiaip turint omenyje tai, kad anksčiau nebuvo jokių antivirusinių priemonių, tai galima pastebėti, kad tie metodai teisingi, bet, deja, jų kartais nepakakdavo, norint išvengti komplikacijų“, – pasakojo M.Ramonaitė.

Paprastų žmonių ir kilmingųjų gydymo metodai smarkiai nesiskyrė. Pagrindinis dalykas, dėl kurio diduomenė šiuo atžvilgiu buvo pranašesnė, tai gydytojų prieinamumas. „Aš manau, kad turtingesniems buvo prieinamos efektyvesnės priemonės, kurios atkeliaudavo iš užsienio šalių ir padėdavo numušti karštį, kaip pavyzdžiui chininas, XVII amžiuje pradėtas aktyviai naudoti kaip vaistas nuo karščiavimo“, – sakė istorikė.

Chininas – jėzuitų milteliais vadintas iš už Atlanto vandenyno atkeliavęs iš chinmedžio žievės pagamintas preparatas. Šis vaistas buvo tinkamas maliarijos gydymui, tačiau kadangi sergant maliarija pakildavo temperatūra, jis imtas naudoti ir kitokių karštinių gydymui. Toks chinino naudojimas buvo sukritikuotas jau XIX amžiuje. Anot M.Ramonaitės chininas tapo savotiška panacėja, „vaistu nuo visų ligų“.

Kaip minėta, XVIII a. pabaigoje vakciną išrado britų mokslininkas E.Jenneris, tačiau skiepai nuo raupų nebuvo palankiai sutikti. 1802 metais, E.Jenneriui pradėjus masinį žmonių skiepijimą, Anglijoje ėmė rastis karikatūros, kuriose vaizduotos skiepų pasekmės, esą paskiepyti žmonės pavirs karvėmis – jiems užaugs ragai, tešmenys ir kiti panašūs karvių atributai.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ligoninių nebuvo

Nors Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir būta universiteto, iki XVIII amžiaus pabaigos medicina čia nebuvo dėstoma. Tai lėmė, kad praktikuoti medicinos čia atvykdavo gydytojai iš užsienio šalių.

„Kitose šalyse būdavo, o pas mus ne, medicinos kolegijos, kurios patvirtintų teisę gydyti, tokios kaip miestų medikų tarybos, patvirtindavusios gydytojo legitimumą“, – pasakojo istorikė.

Įvairiausių epidemijų metu miesto apsauga užsiimdavo savivaldos. Siaučiant marui ar kitoms ligoms miestas būdavo izoliuojamas ir atskiriamas nuo aplinkinių gyvenviečių. Tokiais atvejais miestiečiai būdavo priversti laikytis drausmės. Nevykdavo miestų savivaldos posėdžiai, būdavo uždaromi miesto vartai.

Tiesa, M.Ramonaitė atkreipė dėmesį, kad tai, kas būdavo vadinama maru, nebūtinai iš tikrųjų būdavo maras.

„Ne visais atvejais tai yra tikra juodoji mirtis, tikras buboninis maras. Dažnai tai būdavo kitų ligų epidemijų kombinacija, ar tai šiltinės, ar dizenterijos, kokio nors gripo ar tų pačių raupų“, – patikslino tyrėja.

Jau 1803 metais Vilniuje gyvenęs medicinos profesorius Augustas Becu išleido knygelę „Apie vakciną arba vadinamuosius karvių raupus“, kurioje aprašė E.Jennerio išrastą metodą. A.Becu lankėsi pas skiepų išradėją ir pradėjo dėti pastangas, kad žmonės būtų skiepijami ir Vilniuje. Tiesa, tai prasidėjo po kelerių metų, į miestą atvykus Józefui Frankui.

Kalbant apie raupus, pirmoji ligos gydymo institucija, vakcinacijos institutas, Lietuvoje atsirado 1808 metais, J.Franko iniciatyva. Institutas buvo skirtas tirti vakcinoms, skiepams ir nemokamai visus Vilniuje skiepyti nuo raupų ir stengtis gerinti skiepijimo metodiką.

„Józefas Frankas kartu su labdarybės draugija įvairių renginių metu netgi rinko pinigus vargšų gydymui, kad būtų galimybė nemokamai juos paskiepyti. Prie to prisidėjo ir jo žmona Kristina Gerhardi. Ji buvo operos solistė, jie rengdavo koncertus ir rinkdavo pinigus tokioms misijoms, bet tai jau vyko Rusijos imperijos sudėtyje“, – pasakojo M.Ramonaitė.

XVIII amžiaus antroje pusėje visoje Europoje skirtingų šalių valdžios dėl pragmatinių paskatų pradėjo rūpintis savo gyventojų sveikata. Suvokta, kad reikia rūpintis savo valdiniais, kad jie gyventų ilgiau, nemirtų, būtų sveiki ir gimdytų sveikus palikuonis.

Žymiojo J.Franko tėvas Johannas Peteris Frankas taip pat buvo medikas. Jis parašė šešių tomų veikalą, „Medicinos policiją“, kuriame buvo numatyti socialinės sveikatos principai ir tai, kad sveikata turi rūpintis valstybė. Pasak istorikės, atsirado požiūris, kad sveikata ir jos apsauga yra valstybinis reikalas. Toks požiūri įsivyravo visoje Europoje.

„Aišku, galima sakyti, kad, tarkim, XVII amžiuje atsiranda tokios primityvios klinikos, kuriose gydomos įvairios ligos. Tai tokios špitolės – ligoninės. Tiesa, kartais sunku atskirti, kur yra slauga, o kur gydymas, bet tokios institucijos irgi atsiranda gana vėlai“, – sakė istorikė.

Ankstyvieji medikai – nuo išsimokslinusių daktarų iki barzdaskučių

Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės visuomenėje egzistavo kelios medikų rūšys. Oficialios medicinos pradžia galima laikyti XVI amžiaus pradžią, kai sekant Europos pavyzdžiu buvo pripažinti diplomus turintys medicinos daktarai.

Už juos žemiau medikų hierarchijoje buvo barzdaskučiai. Visoje Europoje barzdaskučiai atlikdavo chirurgų funkciją, tad čionykščiuose miestuose barzdaskučių cechams priklausę asmenys mažai kuo skyrėsi. Taip pat svarbią funkciją atlikdavo viešos vaistinės. Prie jų plėtros prisidėjo jėzuitai. Prie jėzuitų kolegijų daug kur steigtos spaustuvės ir vaistinės, tarnavusios kaip pajamų šaltiniai kolegijoms.

Tiesa, svarstant, kokios medicinos rūšys galėjo būti populiariausios, reikia pagalvoti, kurios galėjo būti pasiekiamos vienam ar kitam sluoksniui priklausiusiam asmeniui.

„Viena profesorė Romoje manęs kadaise paklausė – įsivaizduok, gyveni XVI amžiuje, esi toks ir toks žmogus, pas ką tu kreipsiesi, jei tau reikės pagalvos, prie ko tu galėsi prieiti? Būdama didike aš turėčiau prieigą prie visų medicinos rūšių, būdama miestiete galėčiau tenkintis tais oficialiais barzdaskučiais, o jei gyvenčiau kokiam Vilniuje XVIII amžiuje galėčiau net ir nueiti į vaistinę ar kreiptis į pamažu mieste atsirandančius medicinos daktarus. Bet gyvendama kaime ar neturėdama jokio turto kreipčiausi į tradicine medicina užsiimančius asmenis, žolininkus ar žolininkės“, – papasakojo istorikė.

Būtent tradicinė medicina vyravo didžiojoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalyje. Valstybėje stiprių miestų nebuvo, didikai ir bajorai sudarė vos kelis procentus gyventojų. Tai lėmė, kad atsirado neoficialių, cechams nepriklausiusių pameistrystės būdu amato išmokusių barzdaskučių-chirurgų.

Mažesniuose miestuose ir miesteliuose praktikuojančiais barzdaskučiais pamatę laisvą nišą vis dažniau tapdavo žydai.

„Įdomu yra tai, kad tuo metu buvo gajus ritualinės žmogžudystės mitas, esą žydai savo reikmėms naudoję krikščionių kraują, o juk viena iš pagrindinių barzdaskučio funkcijų buvo kraujo nuleidimas. Bet kažkaip krikščionys šitų dalykų tarpusavyje nesusiejo. Žmonės naudojosi barzdaskučio-chirurgo paslaugomis, kuris nuleisdavo jiems kraują, tačiau jo nekaltino tą kraują po to kažkur naudojus savo reikmėms. Bet tame pačiame miestelyje po kurio laiko galėjo būti sprendžiama byla, ar nusikaltimas, ar kažkoks žydas galėjo būti apšaukiamas nužudžius vaiką arba pradanginus kokį žmogų, kurio kraujas naudotas ritualams“, – paradoksalią situaciją apibūdino istorikė.

Anot jos, dar įdomiau yra tai, kad vietos, iš kurių krikščionys kaltino žydus nuleidžiant kraują, ir vietos, iš kurių kraują nuleisdavo barzdaskučiai, buvo beveik tos pačios. Tai reiškia, kad mitologija jas pavogė iš medicinos.

„Kraują nuleisdavo beveik iš visur. Egzistuoja tik toks juokas, dar nesu patikrinusi to, bet kodėl nenuleidinėjo kraujo iš pažastų, tai todėl, kad žmogus nemirtų iš juoko“, – teigė M.Ramonaitė.

Kitos sveikatos problemos: meilė, raganystė ir kaltūnas

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje labiausiai paplitusios buvo įvairios infekcijos ligos, šaltiniuose dažniausiai įvardintos kaip karštinės. Tai galėjo būti bet kokios ligos – tai, ką šiandien vadiname gripu, įvairios maliarijos atmainos, kitokie infekciniai susirgimai, uždegimai. Taip pat buvo paplitęs sifilis – kadangi šaltiniuose prancūziška liga įvardinta tiksliai, galima sakyti, kad šis susirgimas turėjo išskirtinį statusą ir buvo tiksliai atpažįstamas. Taip pat dažni būdavo šiltinės protrūkiai. Tarp bajorų ir didikų buvo paplitusi podagra.

Pasiteiravus, su kokiais įdomiausiais ligų aprašymais teko susidurti, istorikė papasakojo, kad ją nustebino tai, jog kartais liga laikyta net meilė.

„Man labai įdomu, kad meilė buvo traktuojama kaip liga, kad tai buvo tam tikras psichologinis nukrypimas, ypatingai meilė savo vaikams. Taip pat kažkoks per didelis sielvartas laikytas liga, vedančia į melancholiją, o melancholija gali grėsti savižudybe. Savižudybė anuomet irgi buvo labai baisus dalykas. Žinai vieną atvejį tik savižudybės, aprašytą Teodoro Jevlašauskio atsiminimuose. Ten savižudybė aprašoma kaip tikrai labai baisus dalykas, vaizduojama kaip šėtono pergalė prieš patį žmogų“, – sakė M.Ramonaitė.

Viena įspūdingesnių ano meto ligų buvo laikomas kaltūnas. Tiek Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystė, tiek visoje Europoje kaltūnas, tai yra susisukę ir neiššukuojamai susivėlę plaukai, laikytas liga, galinčia lemti daug rimtesnius susirgimus. Kaltūno nebūdavo galima nukirpti, o jį nukirpus grėsė kiti įvairūs sveikatos sutrikimai – apakimas, paralyžius ar net mirtis.

Būdavo manoma, kad kaltūnas siunčia gleives į visą kūną ir valdo gleivių sistemą. Taip pat tikėta, kad nuo kaltūno būdavo išgyjama stebuklo būdu.

„Jeigu turi auglį, tai jo atsikratysi tada, kai tau nuslinks kaltūnas, nes jei nukirpsi – mirsi. Toks buvo įsivaizdavimas. O iš tiesų tai tiesiog utėlėta galva, plaukai, susisukę į standžią kasą pramaišiui su pūliais ir kraujais. Aiški, kodėl pasidarydavo kaltūnas ir kodėl jis būdavo siejamas su sveikatos sutrikimais, tai nes jis lydėdavo įvairius chroniškus susirgimus. Na, tarkim, kai žmogus yra paralyžiuotas, jis darosi neveiksnus ir dėl nešvaros atsiranda visokios utėlės ir taip toliau. Bet, aišku, ir sveiki žmonės turėdavo kaltūnus“, – pasakojo istorikė.

Reformacijos laikotarpiu daug neatpažintų susirgimų aiškinti kaip raganų sukeltos ligos. Tyrėja sakė, kad tokių aiškinimų pasitaikydavo tiek Vakarų Europoje, tiek ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

„Negaliu sakyti, kad visos ligos taip aiškintos, bet vienu metu tikrai augliai, sunkumai kojose ir kitokios sveikatos bėdos, kurias sunku net ir dabar kartais paaiškinti, anuomet aiškintos kaip raganų sukeltos ligos. Tokių aiškinimų nėra tiek daug, neturime daug tų raganų teismų bylų, bet, vis dėlto, tendencija matoma ir čia“, – sakė istorikė.

M.Ramonaitė taip pat papasakojo, kad anksčiau gimdymo komplikacijos ar nevaisingumas būdavo suvokiami kaip tam tikra bausmė moteriai. Dažniausiai nevaisingumas laikytas moters problema, vyro nevaisingumas apskritai nesvarstytas.

„Beveik visad taip buvo, na, nebent impotencijos atveju moteris galėjo išsiskirti su vyru, tačiau tai įrodyti nebūdavo labai lengva. Ir, galų gale, labai drąsu, nes juk tai vis viena intymūs dalykai“, – teigė tyrėja.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(7)
Neverta skaityti!
(0)
Reitingas
(7)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Kiti tekstai, kuriuos parašė Rūta Miškinytė
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
42(2)
25(0)
20(0)
17(0)
17(0)
14(0)
11(3)
10(1)
Savaitės
134(45)
70(0)
Mėnesio
132(0)
124(6)
116(14)
113(0)
104(5)