Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Dujos, kurios pražudė tūkstančius: kaip prieš 35 metus Indijoje įvyko viena didžiausių visų laikų pramonės katastrofų

2019-12-26 (0) Rekomenduoja   (14) Perskaitymai (165)
    Share

Šiemet – 35-osios vienos baisiausių pramoninių katastrofų pasaulio istorijoje metinės. 1984 m. gruodžio 3 d. Indijoje, Bopalo mieste buvusioje pesticidų gamykloje įvykęs nuodingų dujų nuotėkis pražudė tūkstančius žmonių. Tai tikriausiai buvo daugiausiai žmonių gyvybių nusinešusi pramoninė katastrofa pasaulio istorijoje. Kas įvyko tą dieną?

Bopalas yra Madja Pradešo valstijos sostinė. Miestas įsikūręs centrinėje Indijoje, kone pačiame šalies viduryje. Miestas nuo seniausių laikų garsėjo savo gamta ir žaliųjų plotų gausa, architektūra ir jį supančiais ežerais.

Šiame mieste dabar gyvena apie 1,7 mln. žmonių, tad jis maždaug du su puse karto didesnis už Vilnių. Tai 16-as pagal dydį miestas Indijoje ir 131-as pagal dydį miestas pasaulyje. Nelaimės metu Bopale gyveno apie 850 tūkst. žmonių.

Bopale, kaip ir daugelyje tokio dydžio miestų, kūrėsi didelės įmonės. Tarp jų ir pesticidų gamykla, kurią valdė „Union Carbide India Limited“ bendrovė. 50,9 proc. šios įmonės akcijų priklausė amerikiečių bendrovei „Union Carbide Corporation“ (dabar ši bendrovė vadinasi „Dow Chemicals“), 49,1 proc. akcijų – Indijos investuotojams. Būtent čia ir nutiko nelaimė.

Kaip įvyko tragedija?

Dujų nuotėkis įvyko naktį iš gruodžio 2 d. į gruodžio 3 d., po vidurnakčio, viename iš gamyklos pastatų. Skaičiuojama, kad į atmosferą pateko apie 40 tonų metilo izocianato.

Metilo izocianatas – ypač nuodingos dujos. Jei šių dujų koncentracija ore siekia bent 21 dalį iš milijono, asmuo, įkvėpęs tokio oro, po kelių minučių gali mirti. Bopale dujų koncentracija ore pasidarė keliskart aukštesnė.

Vėjas nuodingas dujas, kurios nutekėjo iš gamyklos, nunešė virš gamyklą supusių gyvenamųjų rajonų.

Dujos pražudė jų kelyje atsidūrusius žmones – daugelis jų mirė miegodami, nespėję suvokti, kas įvyko. Indijos vyriausybės duomenys rodo, kad per kelias valandas po nelaimės mirė apie 3 tūkst. žmonių.

Kas sukėlė tokį nuotėkį? Apie nuotėkį pranešė C pastato, priklausiusio gamyklai, darbuotojai. Pasak oficialios ataskaitos, metilo izocianatas rezervuare nr. 610, kur jis buvo saugomas, susimaišė su vandeniu, naudojamu vėsinti gamyklos įrenginius.

Susidaręs mišinys ėmė iš vidaus spausti rezervuaro dangtį ir galiausiai šis neatlaikė.

Tai lėmė, kad į atmosferą išsiveržė tonos nuodingų dujų, kurios pasklido po didelį plotą. Manoma, kad dujos bent jau šiek tiek paveikė apie pusę milijono Bopalo gyventojų.

Kaip minėta, Bopale tada gyveno apie 850 tūkst. gyventojų, tad nuo dujų nukentėjo daugiau pusė iš jų.

Tai reiškė, kad daugiau negu pusė miesto netikėtai pradėjo kosėti, skųstis sudirgusiomis akimis ar oda ir kvėpavimo problemomis.

Ir čia kalbama tik apie gyventojus, kurie „atsipirko“ lengviausiai. Kitiems žmonėms dujos sukėlė vidinį kraujavimą ir mirtį. Labiausiai nukentėjo lūšnynų, kurie plytėjo netoli gamyklos, gyventojai.

„Aš miegojau, kai išgirdau iš gatvės sklindančius riksmus. Pažvelgusi pro langą, išvydau daug lavonų ir bėgančius žmones… Jausmas buvo toks, tarsi kažkas būtų pažėręs čili miltelių tiesiai man į veidą“, – 2014 m. Indijos laikraščiui „Economic Times“ pasakojo Jamila Bi, kuri buvo katastrofos liudininkė. Ji buvo viena iš laimingųjų.

1984 m. Bopale buvo vos dvi ligoninės. Jos niekaip negalėjo sutalpinti pusės miesto gyventojų.

Tuo labiau kad iš pradžių niekas nesuprato, kas vyksta. Ne tik pacientai, nesuvokiantys, kodėl jiems staiga tapo sunku kvėpuoti, bet ir gydytojai, kurie nežinojo priežasčių paslaptingos ligos, kuri staiga paveikė tiek daug miestiečių.

Be jau minėtų simptomų, paveikti dujų žmonės skundėsi galvos svaigimu, bėrimu ar netikėtu apakimu. Bopalo gydytojai niekada nebuvo susidūrę su tokia situacija, iš pradžių nemokėjo atpažinti apsinuodijimo metilo izocianatu simptomų ir suteikti tinkamos pirmosios pagalbos.

Skaičiuojama, kad dviejose miesto ligoninėse per pirmąsias dvi dienas po nelaimės apsilankė apie 50 tūkst. pacientų, dar daugiau taip į ligoninę niekada ir nenuvyko.

J.Bi draugas, dirbęs gamykloje vairuotoju, pasakojo, kad vienintelis dalykas, kurio jie buvo įspėti imtis, jei kada įvyktų nelaimė – prisidengti veidą sudrėkinta medžiagos skiaute.

Kas vyko po to?

Gamykla buvo skubiai uždaryta, o į Indiją atvyko ekspertai iš „Union Carbide Corporation“.

Indijos vyriausybė paskelbė, kad dujų nuotėkį pavyko suvaldyti per aštuonias valandas, tačiau gamykla niekada nebedirbo, o vietovės valymo darbai užtruko dešimtis metų. Ir dabar, praėjus 35 metams, dar ne visi klausimai atsakyti.

Vienas iš neatsakytų klausimų – aukų skaičius. Oficialiais duomenimis, Bopalo tragedijos metu žuvo 3 787 žmonės.

Tačiau aktyvistai, iki šiol kovojantys už tai, kad aukų artimieji susilauktų kompensacijų, teigia, kad aukų buvo daugiau: maždaug 8-10 tūkst. Jie atkreipia dėmesį, kad daug mirusiųjų skurdžiuose aplinkiniuose rajonuose galėjo taip ir nebūti suskaičiuoti.

Dar kiti vertinimai rodo, kad aukų, įskaičiuojant ir aukas, kurios mirė ne iš karto po katastrofos, o nuo jos sukeltų padarinių kiek vėliau, gali būti ir 15-20 tūkst.

Bet kuriuo atveju žmonių, kurie, nors ir liko gyvi, bet patyrė sveikatos sužalojimus – žymiai daugiau.

2006 m. Indijos vyriausybė oficialiai pripažino, kad dujos sužalojo daugiau negu 500 tūkst. žmonių. Iš jų apie 3900 buvo sužaloti rimtai ir visam gyvenimui liko neįgalūs.

Pavyzdžiui, jau minėtoji J.Bi, nors ir išgyveno, iki šiol skundžiasi įvairiomis vidaus organų problemomis. Kukli kompensacija, kurią skyrė valstybė, jau seniai buvo išeikvota vaistams. Jos vyras, praėjus 8 metams nuo katastrofos, mirė nuo vėžio.

Metilo izocianatui reaguojant su vandeniu, susidaro 1,3-dimetilkarbamidas ir CO₂, o tirpalas įkaista, spartindamas reakciją.
Dar vienas svarbus klausimas – kodėl vanduo pateko į rezervuarą su nuodingomis dujomis.

Indijos vyriausybė ir vietiniai aktyvistai teigė, kad gamykla buvo valdoma neatsakingai, o atsakomybių pasiskirstymas buvo neaiškus. Tai leido susidaryti situacijai, kuomet įprasto vamzdžių patikrinimo metu vanduo staiga ėmė plūsti į dujų rezervuarą.

Tuo metu „Union Carbide Corporation“ atstovai teigė, kad vanduo į rezervuarą pateko dėl sabotažo.

Vis dėlto vėlesni tyrimai tokią versiją paneigė. Paaiškėjo ir tai, kad ne tokio didelio masto nelaimingų atsitikimų gamykloje būta ir seniau, o 1982 m., dveji metai prieš tragediją, atliktas auditas atskleidė daug saugumo spragų, kurios nebuvo ištaisytos.

Prasidėjo teisminiai procesai. 1989 m. „Union Carbide Corporation“ pasiekė susitarimą su Indijos vyriausybe ir išmokėjo 470 mln. dolerių žalos atlyginimui.

Tačiau įvertinus, kiek buvo nukentėjusiųjų, ši suma neatrodo tokia jau didelė. Be to, dalinant pinigus pirmenybė buvo skiriama žuvusiųjų artimiesiems. Tai reiškė, kad didelė dalis patyrusių ilgalaikių sveikatos pažeidimų turėjo tenkintis likučiais, kuriuos jų sąskaitos gydymui viršijo jau seniai.

Teisminiai procesai tęsėsi. 1994 m. korporacija pardavė savo akcijų dalį bendrovei „Eveready Industries India Limited“. Ši bendrovė 1998 m. perdavė buvusios gamyklos patalpas Madja Pradešo valstijos vyriausybei.

2001 m. bendrovę „Union Carbide Corporation“ įsigijo kita chemijos produktų gamybos gigantė „Dow Chemical Company“.

Tik 2010 m., praėjus 26 metams po katastrofos, pirmieji už nelaimę atsakingi asmenys susilaukė bausmės. Septyni asmenys, kurie 1984 m. buvo „Union Carbide India Limited“ darbuotojai, buvo nuteisti už mirties sukėlimą dėl aplaidumo.

Jie visi buvo nuteisti 2 tūkst. dolerių baudomis ir dviejų metų laisvės atėmimo bausmėmis – maksimali leidžiama bausmė Indijoje. Visi jie buvo paleisti už užstatą. Visi jie buvo Indijos piliečiai.

Tokia situacija iki šiol pykdo daug indų, kurių nuomone, įmonės administratoriai Indijoje tik vykdė nurodymus, o kaltų dėl netinkamo įmonės valdymo ir saugumo procedūrų ignoravimo reikėjo ieškoti JAV.

Kitas svarbus klausimas, į kurį galutinio atsakymo nėra – kokia buvo ilgalaikė žala žmonių sveikatai ir gamtai.

Aktyvistai kaltina tiek „Dow Chemical Company“, tiek Indijos valdžią taip iki galo ir neįvykdžius buvusios gamyklos vietos išvalymo darbų ir tūkstančius tonų pavojingų atliekų tiesiog užkasus po žeme, taip sudarant galimybes nuodingoms medžiagoms patekti į požeminius vandenis.

Bopale per 30 metų po katastrofos žmonėms, kurie buvo tiesiogiai paveikti dujų, gimė daug fiziškai ir protiškai atsilikusių vaikų. Vėžio atvejų ar imuninės sistemos sutrikimo atvejų čia iki šiol fiksuojama daugiau negu kitur.

Tiesa, patikimų tyrimų, kurie parodytų, kad mirtys tiesiogiai susijusios su dabartiniu vietovės užterštumu, nėra.

Bopalo santykis su tragedija iki šiol yra nevienareikšmis. Vyresniosios kartos atstovai, didelė dalis tiesiogiai kenčiantys nuo tragedijos, jaučia skausmą ir pyktį.

Bet didelė dalis jaunosios kartos, kuri apie nelaimę žino tik iš pasakojimų, yra linkę pamiršti šią temą ir žiūrėti į ateitį. Kaip atkreipia dėmesį „Economic Times“ žurnalistė, paklausti jie dažnai net nežino, nei kur stovėjo gamykla, nei kas ją valdė, nei kas tiksliai įvyko.

Buvę gamyklos pastatai ir kitos konstrukcijos iki šiol rūdija, paliktos likimo valiai. Kadaise, kai ši gamykla tik atvėrė duris, ji buvo laikoma prestižine vieta dirbti. O dabar su ja nieko bendro turėti nenori niekas.

Parengta pagal „Economic Times“, „India Today“, „Britannica“, „Wikipedia“.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(15)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(14)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
67(0)
49(9)
26(0)
16(0)
10(6)
10(0)
10(1)
Savaitės
62(9)
58(2)
Mėnesio
647(32)
262(38)
149(17)
118(28)
99(0)